Sausakimša Europos rinka laukia Rusijos embargo pabaigos

Lygiai prieš metus Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas geopolitiniais sumetimais atėmė iš rusų galimybę valgyti importinius euroatlantinės erdvės valstybių maisto produktus. Baltijos šalys, esančios arčiausiai Rusijos ir palyginti daugiausia žemės ūkio produkcijos ten eksportavusios, nuo rusiško embargo nukentėjo labiausiai. „Ūkininko patarėjo“ kalbinti mėsos perdirbėjai, daržovių augintojai, pieno gamintojai ir eksportuotojai vieningai tvirtino, kad juos nuo embargo, kurį Maskva neseniai pratęsė mažiausiai iki 2016-ųjų rugpjūčio, dabar gelbsti ne išgirtieji, bet dar sunkiai pasiekiami „alternatyvūs“, turtingi arabų, musulmonų pirkėjai, o sava Europos Sąjungos rinka. Tačiau, pašnekovų nuomone, embargo pasekmės būtų lengvesnės, jeigu ES šalys būtų atsparesnės Kremliaus pastangoms jas suskaldyti, o pačioje Lietuvoje maisto pramonė garbingai dalytųsi pelnais su gamintojais.

Laikina išeitis „Embargo metus mūsų asociacijos nariai ilgai atsimins. Anksčiau tokios įtampos nepatyrėme. Įmonių prekybos apyvarta, pelnai nusmuko“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) direktorius Egidijus Mackevičius. Pasak E. Mackevičiaus, reikšmingais prarastos rusiškos rinkos pakaitalais vadintos halalinės (pagal griežtas apeigas gyvūnus ir paukščius skerdžiančių islamo šalių) rinkos dar neatsivėrė. „Iš didelio debesies beveik jokio lietaus. Džiaugiamės galėdami eksportuoti mėsos gaminius į Egiptą, Libaną. Bet tebesvajojame apie Persijos įlankos (Irano, Irako, Saudo Arabijos), Šiaurės Afrikos (Tuniso, Alžyro) rinkas. Iki šiol tik žvalgomės naujomis kryptimis. Kol arabų, musulmonų ar kinų pirkėjai kompensuos Rusijos netektis, praeis ne vieni metai. Dabar asociacijos įmonės persirikiavusios į ES vidaus rinką, bet ten pelnai nedideli. Tai tik laikina, tarpinė išeitis. Padeda išlaukti, kol mūsų įmonės susiras kitus pirkėjus vietoj rusų“, – aiškino E. Mackevičius.

Nepasidalija vartotojų Europos Sąjungos rinkoje lietuviškai mėsai pranašumo suteikia tik žemesnė kaina. „Anglai, prancūzai prie mūsų produktų nepratę. Tenka pardavinėti žaliavinę mėsą, kurios kaina automatiškai žemesnė. Visos Europos Sąjungos mėsininkai verda uždaryti tame pačiame katile, nepasidalydami pirkėjų ir vartotojų“, – apgailestavo E. Mackevičius. Mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius pagyrė premjerą Algirdą Butkevičių, mūsų diplomatinį korpusą: vyrai nuoširdžiai ieško naujų galimybių Lietuvos dešrų, kumpių gamintojams išgyventi.

Prašo įstatymo pataisos „Jeigu Vyriausybė, Seimas nebūtų leidę nuo šių metų sausio skersti neapsvaigintus gyvūnus, arabai, musulmonai su mumis nebūtų net kalbėjęsi. Visi galimi importuotojai iš islamiškų šalių pirmiausia prašo atsiųsti ir parodyti šią Lietuvos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisą. Tik savo akimis įsitikinę, kad Lietuvoje galima nuleisti gyvuliams kraują pagal halal apeigas, sutinka aptarti verslo reikalus. Prašome mūsų valdžios pagreitinti prekybos procedūras. Nekantriai laukiame, kada galutinai paaiškės, ar tikrai pelninga prekiauti arabų šalyse“, – teigė E. Mackevičius. Pagyvėjęs eksportas sumažintų ekonomikos „kraujospūdį“. Didelės mėsos perdirbimo įmonės laikosi palyginti neblogai. Sunkiau mažoms skerdykloms, smulkiems dešrų, subproduktų cechams. „Juk konkurencija Lietuvos vidaus rinkoje labai sustiprėjo, nes didieji bando namuose parduoti tai, ką anksčiau veždavo į Rusiją. Be to, dėl nelemto didelio pridėtinės vertės mokesčio mėsai visas pasienis dideliais krepšiais tempia mėsos gaminius iš Lenkijos“, – nelinksmai dėstė LMPA direktorius. Anot E. Mackevičiaus, atsidarius eksporto koridoriams iškart smarkiai sumažėtų vidaus rinkos apkrova, sunormalėtų mėsininkystės šakos „kraujospūdis“, perdirbėjai galėtų daugiau mokėti ūkininkams už gyvulius, skerdenas.

Sudėtingos pirkėjų paieškos Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) valdybos pirmininkas Martynas Laukaitis iš tėvo paveldėtame ūkyje Šakių r. Jokūbonių kaime šiuolaikiniais būdais augina bulves, burokėlius, cukinijas, moliūgus, aguročius. Netekęs užsakovų Rusijoje, ieškojo savo bulvėms naujų pirkėjų Europos Sąjungoje ir trečiosiose šalyse. M. Laukaitis atmintinai jau net neprisimena visos paieškų geografijos – norėdamas išvardyti kraštus, kuriuose bandė rasti pirkėjų, turėtų atidžiai perversti ūkio dokumentus, važtaraščius.

Pasirengę gyventi be Rusijos LDAA valdybos pirmininkas lengviau atsidūsta, kad pernai jam nereikėjo išdalyti pusės derliaus labdarai arba jį užarti, supūdyti, kaip kitiems asociacijos nariams, auginantiems kopūstus, morkas, ir prašyti ES kompensacijų. „Išsipardaviau savo bulves ir burokėlius, bet kainos nedžiugino. Orai buvo geri, daržovių užderėjo daug, kitas rinkas perpildė Rusijai skirta produkcija, todėl daržo gerybės atpigo“, – „Ūkininko patarėjui“ atvirai prisipažino M. Laukaitis. Vis dėlto jis nusiteikęs optimistiškai. „Jeigu Rusijos rinka atsivers – gerai, bet pasirengę gyventi ir be jos“, – tvirtino Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininkas M. Laukaitis.

Rusų verslininkai rengėsi embargui Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos (LitMEA) direktoriui Giedriui Bagušinskui nuo embargo pradžios ne kartą teko bendrauti su buvusiais Lietuvos maistininkų partneriais Rusijoje. Anot G. Bagušinsko, „protingas“ Rusijos verslas dar gerokai iki 2014-ųjų rugpjūčio 6-osios rengėsi embargui ir jo tikėjosi. „Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnyba paeiliui neįsileisdavo lietuviškų sūrių, latviškų šprotų, olandiškų bulvių, moldaviško vyno, ukrainietiško šokolado. Rusijos prekybininkai stengėsi ieškoti ne tokių rizikingų rinkų draugiškose Maskvai šalyse, daugiau pirkdavo iš savo gamintojų“, – „Ūkininko patarėjui“ dėstė G. Bagušinskas.

Įmonės turi dirbti Tačiau, pasak LitMEA direktoriaus, rusai įsiveždavo ir nemažai vakarietiškų produktų dėl Rusijoje populiarių, atpažįstamų jų prekių ženklų, o susirasti naują, paklausų, greitai platinamą gaminį, tarkim, vietoj lietuviško kietojo vaisių skonio sūrio „Žalgiris“ – nelengva. Lietuviai dabar daugiausia maisto produktų veža į Vakarų, Vidurio Europą, britų salas, Skandinaviją. „Rankas sudėjus laukti embargo pabaigos nėra ko, negalima. Įmonės turi dirbti, reikia parduoti tiek, kad apsimokėtų gaminti. Lietuvos eksportuotojai tenkinasi mažesniais pelnais, bet tikisi sulaukti geresnių laikų“, – apibendrino LitMEA direktorius G. Bagušinskas.

Nuskriaustos buferinės šalys Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vadovo Andriejaus Stančiko nuomone, embargo pasekmės Europos Sąjungos žemdirbiams būtų daug lengvesnės, jeigu ES senosios šalys būtų solidarios su Baltijos valstybėmis, ES Pie­tūs nebūtų mėginę užmegzti ryšių su Rusija už pokomunistinių valstybių nugarų (ir iki šiol tebebando), o pačioje Lietuvoje perdirbėjai būtų garbingai dalijęsi pelnais su žemės ūkio produkcijos gamintojais. „Europos Sąjunga turėjo daugiau dėmesio skirti ir didesnę pagalbą suteikti vadinamosioms buferinėms šalims, kurios, būdamos geografiškai arčiausiai Rusijos, nuo embargo nukentėjo labiausiai. Tačiau mums parduoti savo produktus netgi „gimtojoje“ Europos Sąjungos rinkoje nėra lengva. Vakarų gamintojai skersakiuoja į lietuvius kaip į nepageidaujamus varžovus ir stengiasi išstumti iš „savo teritorijų“, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ piktinosi A. Stančikas.

Tikroji konkurencija ŽŪR pirmininkas baiminasi, kad Vakarų ir Pietų Europos maisto eksportuotojai, galvodami apie embargo pabaigą, visai neprieštarautų, jei Rusija savo rinkos nišas, kurios anksčiau priklausė Lietuvos ūkininkams ir perdirbėjams, atiduotų Maskvos ideologiniams bičiuliams Europos Sąjungoje. „Ar tokį negarbingą elgesį galima vadinti gražiu žodžiu „konkurencija“? Geresnės produktų kokybės siekis, mažesnės kainos – štai tikra, atvira konkurencinė kova!” – įrodinėjo A. Stančikas. ŽŪR vadovas paglostė prieš plauką ir Lietuvos pieno perdirbimo įmones. „Lietuviška žaliava pati pigiausia Europos Sąjungoje, tačiau lietuviški sūriai, jogurtai užsienio prekybos centrų lentynose nedaug mažiau kainuoja už tokios pat rūšies vokiškus, olandiškus, prancūziškus produktus. Tuomet kodėl mūsų perdirbėjai skundžiasi, kad dirba labai nuostolingai ir subankrutuotų, jeigu už pieną ūkininkams mokėtų brangiau? Negi žemdirbiai ant savo pečių turi vežti visas embargo pasekmes, kad perdirbėjai galėtų susigrąžinti Rusijoje prarastas pajamas?“ – retoriškai ir sarkastiškai klausė A. Stančikas.

ES pasiuntinys – orakulas Europos ūkininkų ir žemės ūkio kooperatyvų darbuotojų profesinė sąjunga pranešė, kad ES žemdirbiai dėl Rusijos embargo patyrė 5,5 mlrd. eurų nuostolių, o ES Komisija nepakankamai apsaugojo Bendrijos ūkininkus. Europos pieno rinkos stebėjimo observatorija paskelbė, kad Bendrijos pieno sektoriaus būklė dabar pati prasčiausia per pastaruosius 20 metų. Anot ŽŪR pirmininko A. Stančiko, mažiausiai trečdalį Rusijos embargo sukeltos žalos patyrė Lietuvos žemės ūkis. Baltijos šalių maisto produktų gamintojai Briuselyje rudeniop vėl reikalaus Europos Komisijos pagalbos.  ES delegacijos Rusijoje vadovas Vygaudas Ušackas pernai pranašavo, kad Rusijos embargas ES ūkininkų ir maisto perdirbėjų pajamas sumažins12 mlrd. eurų. „Ūkininko patarėjas“ bandė paklausti ES pasiuntinio V. Ušacko, kaip jis atspėjo, kad embargas truks ne vienus metus. Šį birželį Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas ir visagalis prezidentas Vladimiras Putinas draudimą importuoti vakarietiškus maisto produktus pratęsė iki 2016 m. rugpjūčio. Ambasadoriaus V. Ušacko spaudos tarnyba atsakė, kad jis iki rugsėjo mėgaujasi atostogų malonumais.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.