Sausra vejai – blogas draugas, bet ar įmanoma ją prilaistyti?

Yra įvairių tipų dekoratyvios vejos: parterinės, buitinės, sodo ir parko, žydinčios pievutės. Ar visos panašiai reaguoja į kritulių stygių, sausrą ir kaitrą? Gal kažkurios pakantesnės, atsparesnės ekstremaliems orams, lengviau ir greičiau atsigauna gavusios drėgmės?

Suprantama, kuo žolynas „laukinesnis“, kuo vejos sudėtis artimesnė natūralių pievų įvairovei, tuo ji geriau prisitaikiusi ekstremalioms oro sąlygoms. Ir atvirkščiai, kuo žolių mišinys aukštesnės klasės, tuo veja lepesnė ir reiklesnė. Bet šie metai išskirtiniai ir reikėtų vertinti ne tik tai, kas nutiko dabar, bet ir atsižvelgti į visus šį pavasarį vykusius gamtos reiškinius.

Visų pirma verta prisiminti, kas augalui yra vanduo. Jis atlieka tris funkcijas: ištirpdo reikalingas maisto medžiagas, transportuoja iš dirvožemio paimtas ir augale susintetintas organinės medžiagas, be to, vėsina augalą, kai karščio metu šis garina vandenį. Išgarinamo vandens kiekis priklauso nuo augavietės dirvožemio granuliometrinės sudėties, vidutinės paros oro temperatūros (kuo aukštesnė, tuo daugiau), vėjo greičio, paros laiko, oro drėgmės, augalų prisitaikymo prie augavietės sąlygų. Taigi augmenijos gerovė priklauso ne tik nuo gamtos, bet tam tikra prasme ir nuo mūsų, nuo to, kaip gerai ir ar visus „namų darbus“ atliekame.

Jau balandžio viduryje fiksavome drėgmės trūkumą, lietaus buvo mažiau nei daugiametė to laikotarpio norma, o tai reiškia, kad prasidėjus augalų vegetacijai, gyvybę stimuliuojančių ir palaikančių medžiagų jie gavo mažiau. Po to prasidėjo šalnų dekada, o gegužę ir vėl užklupo sausmetis. Yra žinoma, kad tą mėnesį vidutiniškai iškrenta 56 mm. arba 56 litrai vandens į vieną kvadratinį metrą, o sulaukėme vos apie 14 mm.! Prie šio trūkumo dar pridėkime balandžio vandens „skolą“ ir matysime, kad augalams gamta šį pavasarį išties nebuvo dosni.

Labai norėjosi tikėtis, kad padėtis pasitaisys birželį, deja, jis atėjo su naujomis rytinėmis šalnomis ir itin menkais krituliais. Viską sudėjus galima teigti, kad žolių vegetacinio laikotarpio vandens „skola“ žemei ir augalams yra jau arti 80 litrų kiekvienam kvadratiniam metrui. Esant tokioms išskirtinai nepalankioms oro sąlygoms, negaudami drėgmės nei iš gruntinių vandenų, nei iš oro, augalai ne tik negali normaliai augti ir vystytis, bet ir vysta, o kai kur ir visiškai nudžiūsta. Tokia nepalanki gamtos reiškinių dėlionė šiemet susidarė beveik visoje šalies teritorijoje.

Atidesnieji galėjo pastebėti, kad ganomose pievose, kurios šiuo metu taip pat atrodo liūdnai, yra žalesnių lopinėlių. Kodėl? Nieko nuostabaus, ten natūralių organinių trąšų „dovanėlių“ buvo palikę besiganantys galvijai, o tai juk vertingas azoto, kalio, fosforo, magnio, įvairių mikroelementų bei mikroorganizmų šaltinis. Panaši situacija kalbant ir apie dekoratyvines vejas. Tose sodybose, kur žolynui buvo suformuota augavietė su tinkamo (ne mažiau 20 cm) storio derlingo ir struktūringo dirvožemio sluoksniu, pasirūpinta laiku ir tinkamai tręšti, dabar veja atrodo geriau ir greičiau atsigaus pasitaisius orams, nors dėl drėgmės trūkumo ji vis tiek nėra tokia kokybiška, kokios norėtųsi.

Šiuo metu kiek gražesnės nei kitos gana aukštai nupjautos arba visai netrumpintos dekoratyvinės pievelės. Nors miglinės žolės gelstelėjusios ir tarp jų mažiau žydinčių augalų, jos neatrodo išdegusios, nesimato dulkančios žemės, kaip tai atsitiko su daugeliu trumpai pjaunamų vejų.

Šiek tiek geresnis vaizdas ten, kur įrengta laistymo sistema arba žolė kasdien palaistoma tiesiog iš sodo žarnos. Tačiau širdis smarkiau ima plakti, matant pašėlusiu greičiu besisukantį vandens skaitiklį. Ar dažnas laistymas sausros metu duoda naudos vejai?

Dažnai girdžiu: „Laistau kasdien, bet veja vis tiek negraži.“ O taip yra dėl to, kad žolė išgarina daug vandens. Vegetacijos metu, kai vidutinė oro temperatūra žemesnė nei 20 °C, 1 kv. m vejos per savaitę išgarina 22–25 l vandens. Prasidėjus karščiams, kai temperatūra priartėja prie 30 °C, vandens išgarinimas iš 1 kv. m gali viršyti 50 l per savaitę.

Kol kas tokių karštų dienų nebuvo, bet nepamirškime tos vandens „skolos“, kuris kaupiasi jau nuo balandžio vidurio. Augalas vandenį pasiima ne tik per lapus, bet ir šaknimis siurbia iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Deja, šiuo metu 10–30 cm gylyje dirvožemis yra visiškai sausas. Norėdami sudrėkinti tokį žemės sluoksnį, turėtume į kvadratinį metrą supilti dešimtis litrų vandens. Taigi, šiek tiek palaistyti jau nebeužtenka, net ir pasidarbuojant kasdien.

Neretai pastebiu, kad ir laistymo sistemų pagalba ne visada pavyksta veją tolygiai sudrėkinti. Lieka vietų, gaunančių mažiau vandens ir skurstančių, todėl bendras vaizdas irgi ne itin dekoratyvus. Dažnai nepagalvojama ir apie tai, kad dienos metu smulkiais lašeliais purškiant vandenį, dalis jo išgaruoja tiesiog ore ir žemės net nepasiekia. Žinoma, šio darbo reikėtų imtis vėliau vakare arba anksti ryte, kad nuostoliai būtų mažesni.

Būtent todėl sunkoka tikėtis, kad papildomas laistymas tikrai padės išlaikyti gražų, dekoratyvų vejos kilimą, ypač jei jo plotas didesnis, o ir finansinė šito reikalo pusė toli gražu ne visiems lengvai pakeliama. Masiškai trūkstant drėgmės, ne tik vejų žolės, bet ir kiti augalai (įskaitant sumedėjusius) nustojo vegetuoti, nyksta jų antžeminė dalis, jie tarsi apmirė, kaip tai paprastai nutinka vegetacijos pabaigoje rudenį, ir laukia naujo pavasario. Šiuo metu situacija tokia, kad norint, jog augmenija atsigautų, turėtų labai lėtai lyti visą savaitę.

Manau, šiemet mus ištikusią gamtos anomaliją turime priimti kaip neišvengiamą dalyką, nes šįkart jėgos nelygios – gamta už mus daug stipresnė. Dabar svarbu pasirinkti prioritetus. Galbūt geriau vandenį naudoti laistant šiltnamyje ir lauko lysvėse augančias daržoves, gėlių darželius, asmeninei higienai, maistui, o veja atsigaus savaime, pradėjus lyti.

Iš tiesų anksčiau ar vėliau lietaus sulauksime, tada norėsis, kad žolė kuo greičiau sužaliuotų, kažkas ją ims tręšti. Kada tai geriausia daryti? Kokios trąšos bus reikalingiausios išvargintiems žolynams?

Kai pradės lyti, greičiausiai atsigaus tos vejos, kurios jau buvo tinkamai ir laiku patręštos. Labai svarbu kuo tiksliau žinoti savo vejų tręšimo istoriją. Vegetacijos metu vejų augalai praranda daug azoto, tad tie plotai, kurie jo atsargų turėjo daugiau, o anksti pavasarį buvo aprūpinti reikiama metine fosforo ir kalio norma, sužaliuos greičiau ir geriau. Jei pagrindinis žolyno tręšimas kompleksinėmis trąšomis šiais metais dar nedarytas, orams pasitaisius, bus naudinga patręšti kompleksinėmis azoto, fosforo ir kalio (1:2:3) trąšomis. Orientacinė trąšų norma 3–4 kg arui.

Gali būti, kad kai kurie vejos ploteliai ilgesnį laiką išliks nugeltę, neišvaizdūs. Ar verta tose vietose pabarstyti sėklų? Kada tai daryti?

Vejų žolių sėklų mišiniui pilnai sudygti reikia drėgno 2–3 savaičių laikotarpio. Į drėgną žemę nukritusi sėkla išleidžia gemalinę šaknelę, bet jei dirvožemis išdžiūsta, ji nesivysto ir sunyksta, todėl sausringu laikotarpiu nusprendus sėti veją, būtina užtikrinti nuolatinę drėgmę jau minėtam laikotarpiui. Neturint tokių galimybių, laistyti geriau net nepradėti, nes pinigai bus išleisti, o kokybiškos vejos galima ir nesulaukti.

Į sausą žemę įbėrus sėklų, jokie vegetaciniai procesai nevyksta, tačiau daigumo jos nepraranda ir gavusios pakankamai lietaus sudygsta, bet ne visada tolygiai.

Būtent todėl nerekomenduočiau jau dabar imtis taisyti vejos. Geriau pataupyti vandenį, pinigus ir palaukti lietaus. Vejoms skirtus sėklų mišinius galima sėti iki rugsėjo 10 d., tad laiko tikrai yra, o skubėti tai daryti rizikingu laikotarpiu tiesiog neverta.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.