Skandalas ES – tai tik politiškai motyvuotas skundas?

„Tai politiškai motyvuotas skundas, kurio tema jau seniai išnagrinėta – šimtus kartų, visais lygmenimis. Klausimai kyla dėl NVO finansavimo, bet EK nariai neturi nieko bendro nei su lėšų skyrimu, nei jų išmokėjimu, nei priežiūra. Komisijos nariai nesudaro sutarčių, nepasirašo jų ir neprižiūri, kaip lėšos naudojamos. Pati organizacija TAE tėra vienas žmogus, buvęs Vokietijos konservatorių partijos generalinis sekretorius, šiuo metu išrinktas Bavarijos tarybos nariu. Jis pasivadino skambiu pavadinimu ir pateikė skundą, kuriam jokios teisinės reikšmės neskirta, nesu nei įtariamasis, nei vyksta tyrimas, nei yra pradėta kokia nors oficiali procedūra. Tiesą sakant, jei jau kalbame apie asociacijas, aš irgi galėčiau rytoj pasivadinti „Pasaulio ūkininkų gynimo sąjunga“ ir išsiųsti skundą dėl bet ko. Būtent tiek šis skundas ir reiškia.

Pirmieji tokie kaltinimai nuskambėjo dar 2024-aisiais, kai Europos Liaudies Partija stojo į atvirą kovą su tuomečiu EK viceprezidentu F. Timmermansu. Kaltinimų tada būta labai skambių, tačiau labai greitai visa europinė spauda tapo ypač skeptiška šitam konfliktui. Kodėl konservatoriai susilaukė tiek skepsio? Nes nė vieno savo mesto kaltinimo jie įrodyti nesugebėjo. Net dalis jų pačių narių atsisakė dalyvauti šioje kampanijoje.

Vėliau, pasibaigus EP rinkimams, šie klausimai numirė, nes nesant rinkimų – nebėra ir jokios prasmės eskaluoti sąmokslo teorijas, kurios niekada ir neturėjo jokio turinio, buvo skirtos tik politinėms kampanijoms ir žmonių pasipiktinimui maitinti. Juolab kad ir pačios teorijos patyrė nesėkmę po nesėkmės – visų pirma, kai pačiam EP buvo pavesta išsiaiškinti, ar Komisija tikrai nesąžiningai finansavo NVO ir niekas ničnieko nerado. Dar vieną smūgį ši teorija patyrė, kai pasirodė Europos Audito Rūmų ataskaita, kuri pasiūlė stiprinti finansavimo kontrolę, tačiau tuo pačiu pažymėjo, kad jokių problematiškų finansavimo atvejų taip pat neatrado. Galiausiai situaciją vertino net ir Transparency International, kurių visa veiklos esmė yra analizuoti finansų skaidrumo standartus – bet ir šių išvados buvo, kad jokių problemų nematyti. Nekalbant apie tai, kad ir europinė spauda darėsi vis kritiškesnė ir kritiškesnė skambiems pareiškimams be argumentų.

Koks buvo mano vaidmuo šioje istorijoje? Atsakymas siaubingai banalus, tiesiog buvau aplinkos komisaras. Po F. Timmermanso pasitraukimo taikiniu tapau aš. Ir kadangi kadencija jau ėjo į pabaigą, o aplinkosauginių iniciatyvų nebuvo likę daug, taikiniu tapo „Gamtos atkūrimo reglamentas“. Ir Lietuvoje apie jį buvo paskleista nemažai legendų, kurios, tikiuosi, šiandien jau išsklaidytos.

Tuo metu visa mano darbotvarkė išties buvo perpildyta, susitikinėjau su politikais kartais 7-ą ryto, kartais 10-ą vakaro, nė karto nepasmerkiau ir niekuo nekaltinau nei tų pačių konservatorių, nei jų vadovybės, kuri visa tai ir organizavo. Tiek dėl to, kad tai nėra mano būdas, tiek dėl to, kad suprantu ir juos, jų šalyse politiniai marginalai kvėpavo jiems į nugarą, jiems reikėjo atpirkimo ožio. Apmaudu, bet politikoje tai yra įprastas reiškinys.

Kaip tik tai finale ir pasiteisino – gamtos atkūrimo reglamentas buvo priimtas nepaisant pasipriešinimo, galima sakyti, įvyko Dovydo pergalė prieš Galijotą. Vokietijoje man netgi buvo įteiktas prestižinis aplinkos mokslo pradininko Hanso Karlo von Karlovitzo vardo apdovanojimas, sveikinime pripažįstant, kad tai buvo svarbu ir dėl politinės kultūros, kurią pademonstravau šioje istorijoje. Turbūt visą gyvenimą tuo didžiuosiuosi.

Tačiau atgarsiai išliko, įskaitant ir nepamatuotus kaltinimus Komisijai, į dalį jų kaip tik ir referuoja organizacija, pateikusi prašymą dar kartą viską patikrinti. O kalbėti apie tai, kad EK galimai pernelyg selektyvi finansuodama NVO tokiais klausimais kaip gamtos apsauga – šiek tiek komiškas teiginys. Suraskite organizaciją Europoje, kuri atvirai siūlo niokoti gamtą.

Jau nekalbant apie tai, kad net pati skundą pateikusi organizacija savo laiške pabrėžia, jog nenorėtų, kad pati finansavimo praktika pasitrauktų. Todėl į tai rimtai žiūrėti tiesiog nevertėtų. Bet tai ir puiki proga artimiau susipažinti su politinėmis kovomis europiniu lygiu. Ir gal net geriau įvertinti Lietuvos iššūkius, nes dažnai mėgstame save nuvertinti. Tačiau kaip matome – politika Europoje gali būti tokia pat ciniška, kaip ir pas mus. Ir vienintelis vaistas nuo šios ligos – tai pilietinė visuomenė, kuri žiūri ne tik savo interesų, bet ir bendros politinės kultūros.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.