Sąvartynų kasyba – bandymas susigrąžinti tai, kas vertinga

Sąvartynuose sukauptų atliekų iškasimas, rūšiavimas ir apdorojimas vadinamas sąvartynų kasyba (angl. landfill mining). JAV dažnai vartojamas ir terminas sąvartynų rekultivacija (angl. landfill reclamation). Tokiais projektais siekiama ne tik atskirti vertingas medžiagas, bet ir sumažinti atliekų tūrį, pašalinti pavojingas atliekas ar sutvarkyti aplinkai riziką keliančią teritoriją.

„Sąvartyną galima tirti kaip žmogaus suformuotą medžiagų sankaupą, bet ji visiškai kitokia nei gamtinis naudingųjų iškasenų telkinys. Atliekos joje persimaišiusios ir per ilgą laiką pakitusios, todėl iš anksto nustatyti, ką pavyks atskirti, nėra paprasta“, – sako LGT Teisės ir kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas Vytautas Minkevičius.

ES finansuoto NEW-MINE projekto tyrėjų vertinimu, Europoje yra nuo 150 iki 500 tūkst. sąvartynų. Daugelis jų įrengti dar prieš įsigaliojant šiuolaikiniams aplinkosaugos reikalavimams, kai atliekos beveik nebuvo rūšiuojamos, o jų sudėtis menkai fiksuota. Todėl po žeme slypi ir taršos rizika, ir kažkada bevertėmis laikytos medžiagos.

Iš pirmo žvilgsnio sumanymas atrodo paprastas: atliekas tereikia iškasti ir išrūšiuoti. Tačiau sąvartynas nėra sandėlis, kuriame viskas sudėta į atskiras lentynas. Skirtingų laikotarpių atliekos jame persimaišiusios, suslėgtos, paveiktos drėgmės ir irimo procesų. Tarp jų gali būti pavojingų medžiagų, o kasant gali išsiskirti dulkės, nemalonūs kvapai ir sąvartyno dujos.

Kuo senesnis sąvartynas, tuo mažiau gali būti patikimų duomenų apie tai, kas, kada ir kur jame buvo šalinama. Todėl prieš pradedant darbus reikia ištirti atliekų sluoksnius, įvertinti dujų ir filtrato susidarymą, grunto savybes, geologinę sandarą bei požeminio vandens būklę. Tik tada galima spręsti, ar kasyba būtų techniškai įmanoma, saugi ir pagrįsta.

Ne vien Europos bandymai

JAV tokie projektai vykdomi nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio. Neiplso (Naples) miesto sąvartyne Floridoje išgauta apie 50 tūkst. tonų į gruntą panašios medžiagos, kuri panaudota sąvartynui uždengti ir augalinei dangai formuoti. Deja, metalus ir plastiką paruošti parduoti buvo pernelyg sudėtinga.

Kanados Blekstoko (Blackstock) sąvartyne Ontarijuje 2019 m. baigtas projektas, per kurį pašalintos 4 796 tonos atliekų. Degi jų dalis perduota energijai gaminti, o nedegios atliekos išvežtos į kitą sąvartyną. Iškasti rieduliai, betono gabalai ir mediena panaudoti gyvūnų buveinėms įrengti.

Įvairaus masto darbai ir technologiniai bandymai vyko Austrijoje, Belgijoje, Danijoje bei Švedijoje. Halbenraino sąvartyne Austrijoje iškastos atliekos apdorotos mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginyje: atskirti juodieji metalai ir degioji dalis, tačiau beveik trys ketvirtadaliai viso srauto buvo smulkioji frakcija. Tai rodo, kad iškasti atliekas įmanoma, bet rasti joms saugų ir ekonomiškai pagrįstą pritaikymą – kur kas sunkiau.

Kudjapė: medžiaga dangai – iš paties sąvartyno

Vienas išsamiausiai ištirtų ir praktiškai įgyvendintų projektų vyko Kudjapės sąvartyne Saremos saloje Estijoje. Atliekos į jį buvo vežamos 1970–2009 m., o bendras jų tūris siekė apie 200 tūkst. kubinių metrų. Tvarkant sąvartyną, reikėjo įrengti storą apsauginę dangą, bet tinkamos medžiagos netoliese trūko. Tuomet nuspręsta jos paieškoti pačiame sąvartyne.

2012–2013 m. buvo persijota beveik 58 tūkst. kubinių metrų atliekų. Atskirtos mažesnės nei 40 mm dalelės – į dirvožemį panašus smulkių mineralinių dalelių ir suirusios organinės medžiagos mišinys. Jo susidarė daugiau kaip 16 tūkst. kubinių metrų. Ši medžiaga panaudota bioaktyviai sąvartyno dangai įrengti.

Tokios dangos paskirtis – ne vien izoliuoti atliekas. Sąvartyno gilumoje, be deguonies yrant organinėms medžiagoms, susidaro metanas. Jis kyla į paviršių ir gali patekti į atmosferą. Porėtoje Kudjapės dangoje gyvenantys mikroorganizmai metaną naudoja kaip anglies ir energijos šaltinį. Jie oksiduoja jį į anglies dioksidą ir vandenį, todėl į atmosferą patenka mažiau metano.

Baigus darbus, teritorija buvo apželdinta ir pritaikyta poilsiui bei sportui: joje įrengti pasivaikščiojimo, bėgimo ir slidinėjimo takai, poilsio vietos bei rogučių kalnas. Kasyba padėjo gauti sąvartyno dangai reikalingos medžiagos ir pakeisti buvusios atliekų šalinimo vietos paskirtį.

Vien rasti vertingų medžiagų nepakanka

Iš paties sąvartyno gauta medžiaga panaudota jam saugiai uždengti, o dalis iškastų plastikų – teritorijos infrastruktūros elementams gaminti.

„Vien tai, kad sąvartyne randama metalų ar kitų vertingų medžiagų, dar nereiškia, kad jas bus įmanoma susigrąžinti. Reikia įvertinti jų būklę, užterštumą, atskyrimo galimybes, darbų sąnaudas ir galimą poveikį aplinkai“, – pabrėžia V. Minkevičius.

Kartais saugiau ir racionaliau sąvartyną tinkamai uždengti, surinkti dujas bei filtratą ir toliau stebėti jo poveikį aplinkai. Sąvartynų kasyba nėra greitas būdas senas atliekas paversti lobiu. Ji parodo, kokią kainą tenka mokėti už kažkada prarastas medžiagas. Daiktus naudojant ilgiau, taisant ir tinkamai rūšiuojant, žaliavas galima atskirti dar prieš joms patenkant į bendrą atliekų masę. Nes tai, ką šiandien užkasame, ateityje gali tekti iškasti.

LGT informacija