Savo užmoju per Lietuvą nuskambėjęs žygeivis pasiekė finišą

Savo užmoju per visą šalį nuskambėjęs ir net nacionalinio transliuotojo dėmesio laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sulaukęs žygeivis buvo sutiktas it aukso medalį gimtajam kraštui parnešantis olimpietis – su ąžuolo lapų vainiku, simboline nugalėtojo taure, gėlėmis ir, žinoma, gausybe dėmesio. V. Gogaitis Kėdainių rajone tapo pirmuoju žygeiviu, pėsčiomis aplankiusiu visas 11 mūsų seniūnijų.

Senjoro kojoms – įspūdingas atstumas

Bene smalsiausia visiems buvo išgirsti, tai kiekgi reikia įveikti kelio, kad apeitum visas Kėdainių rajono seniūnijas.

V. Gogaitis prie finišo susirinkusiai publikai pristatė mobiliojo telefono žingsniamačio programėle užfiksuotą statistiką: 226 kilometrai arba daugiau kaip 300 000 žingsnių; 40 kelyje praleistų valandų, einant vidutiniškai 5,5 kilometro per valandą greičiu; sudegintos 11 000 kalorijų ir septynios žygiui skirtos dienos, kurių kiekviena prasidėdavo anksti – penktą ar šeštą ryto.

Šį savo jėgų, valios, ryžto ir sveikatos išbandymą V. Gogaitis skyrė dviem ypatingoms progoms – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai bei Kėdainių miesto gimtadieniui.

O kaip sveikata?

Išsiruošęs į žygį V. Gogaitis taip pat norėjo parodyti, jog net ir sulaukus senjoro amžiaus judrus gyvenimo būdas kiekvienam yra pasiekiamas, tad nereikia tingiai užsisėdėti namie. Maratono metu žygeivis kruopščiai sekė ir svarbiausius savo sveikatos rodiklius.

„Prieš išeidamas ir grįžęs pasimatuodavau kraujo spaudimą, pulsą ir deguonies kiekį organizme. Grįžus mano kraujo spaudimas būdavo netgi šiek tiek geresnis nei išeinant. Spaudimo vidurkis – 130/80. Pulsas labiausiai buvo pakilęs pirmą žygio dieną – 112. Matyt, veikė jaudulys. Kitomis dienomis – 109, o grįžus iš toliausio taško – Gudžiūnų, pulsas buvo dar mažesnis – tik 94. Deguonies kiekis organizme laikėsi vienodas – apie 96–98.

Bet man svarbiausia, kad įrodžiau, jog amžius – ne riba. Reikia mažiau dejuoti ir daugiau sau padėti“, – entuziastingai tarė vyras.

Sunkiausia – pirma atkarpa

Pašnekovas išduoda, jog sunkiausias jam buvo pirmos dienos žygis maršrutu Josvainiai–Pernarava.

„Neslėpsiu, jaučiau baimę ir dvejones, ar tikrai įveiksiu šį žygį, – šypteli vyras. – Bet kai apie 10 kilometrų atstumą nuo Kėdainių žiedo iki Josvainių seniūnijos įveikiau ir netgi atėjau 15 minučių anksčiau nei pradėjo dirbti seniūnijos administracija, pasitikėjimas savimi triumfavo – žinojau, kad man pavyks finišuoti.

Grįžus šiek tiek pamausdavo kojas iš nuovargio. Tada būtinai pamirkydavau jas šaltame vandenyje ir atlėgdavo.

Sakyčiau, jog šis žygis sustiprino mano fizinę būklę, o ypač – kojų raumenis. Taip pat kvėpavimas tapo ritmiškas. Norėjau, galėjau ir padariau. Esu dėkingas savo kūnui, kad jis leido išlaikyti tempą ir įgyvendinti šį sumanymą.

Viduje jaučiuosi pakylėtas, kad užsibrėžiau tikslą ir man pavyko jį pasiekti. Esu kupinas pozityvių emocijų, kuriomis mielai dalinsiuosi su kitais.“

Kelyje – palaikymo žodžiai ir gestai

V. Gogaitis primena, kad jo tikslas buvo nueiti tik į priekį, o atgal žygeivis galėdavo grįžti pėsčiomis ar pavėžėtas.

„Seniūnai, važiuodami darbo reikalais į Kėdainius, labai geranoriškai mane paveždavo, kai iki miesto būdavo likę 10 km. Atgal irgi paėjėdavau, nes nenorėjau, kad kojų raumenys bei sąnariai sustingtų“, – sako pašnekovas ir atskleidžia žingsniuodamas sulaukęs daug dėmesio iš pravažiuojančių automobilių bei dviratininkų. – Kai kurie automobilių vairuotojai sustodavo siūlydami pavežti, o kiti – norėdami pasisveikinti, pakalbinti ir tarti kelis palaikymo bei susižavėjimo žodžius. Jie sakydavo, kad skaitė apie mane straipsnį ar matė reportažą per televiziją. Labai smagu.“

Žygis sudomino ir kitus

Šis senjoro žygis sudomino ne tik kėdainiečius. V. Gogaitis vis sulaukia kvietimų atvažiuoti į kitus rajonus pasidalinti savo įspūdžiais ir drauge įveikti ilgesnę ar trumpesnę distanciją.

„Skambino buvęs Raseinių meras. Jis norėjo, kad aš drauge su vietos gyventojais nueičiau ribą, kur Pernarava ir Krakės ribojasi su Raseinių savivaldybe. Gaila, bet buvau šią atkarpą įveikęs jau anksčiau. Tad sutarėme rasti kitą progą.

Sulaukiau kvietimų ir iš kitų rajonų. Jaučiuosi tapęs įkvėpimu bendraminčiams. Išties malonu“, – tarė kėdainietis.

Drungnas dušas, tuščias skrandis ir lengva kuprinė

Žingsniuoti V. Gogaitis išsiruošdavo neporinėmis dienomis. Tądien, kai leisdavosi įveikti dar vieną žygio atkarpą, pašnekovas pabusdavo anksti – ketvirtą valandą ryto. Palysdavo po drungnu dušu, pagal japonų metodiką išgerdavo stiklinę vandens ir tuščiu skrandžiu pradėdavo kelionę.

„Eidamas per miestą ankstyvą rytmetį, pamatydavau vos vieną kitą pravažiuojantį automobilį. Jausdavausi tarsi vienišas klajoklis, – juokiasi V. Gogaitis ir leidžia žvilgtelėti į žygeivio kuprinę. – Ji lengva: sportinis švarkas vėsesniam orui, mažas buteliukas vandens, akiniai, aplankas su kelionės lapais ir du rašikliai. Jokių sumuštinių ar termoso.

Maratono metu kelyje pailsėti iš viso buvau sustojęs vos 5–6 minutes. Trumpam atsikvėpdavau užsukęs pas seniūnus, kol jie pasirašydavo mano kelionės lape, kad išties čia buvau atėjęs, ir pasivaišindavau pasiūlyta kava.“

Nuobodžiausia atkarpa ir gražiausi įspūdžiai

Visas rajono seniūnijas savo kojomis pasiekęs žygeivis įvardijo nuobodžiausią atkarpą ir pasidalijo įsimintiniausiomis akimirkomis.

„Kai važiuoji automobiliu, praleki greitai, o eidamas turi laiko atidžiai viską apžiūrėti.

Nuobodžiausia žygio atkarpa buvo einant į Dotnuvą nuo tilto iki degalinės: vienoje pusėje – bulvių laukai, o kitoje – rapsų. Paskui, praėjus miškelį, atsiveria Dotnuvos bažnyčios bokštų panorama. Tada eiti tampa smagiau.

Norėčiau labai padėkoti Truskavos seniūnui, bendravardžiui Vytautui Zakaryzai, kuris ne tik mane sutiko, bet ir surengė mažą ekskursiją po šią gyvenvietę. Aplankiau seklyčią, kur truskaviškiai saugo senovinius rakandus, prietaisus, nuotraukų albumus. Taip pat apžiūrėjau bažnyčią, užlipau į varpinę, pasigrožėjau varpu ir pirmą kartą gyvenime turėjau galimybę netgi pagroti vargonais! Dar drauge su seniūnu aplankėme Truskavos parkelius ir poilsiavietę prie vandens“, – pasakoja ištvermės iššūkius mėgstantis kraštietis.

Lydėjo gandras

Eidamas kaimiškųjų seniūnijų keliais V. Gogaitis turėjo progos iš arčiau pamatyti ir mūsų kraštuose gyvenančius gyvūnus bei paukščius.

„Kartą man kelią perbėgo stirna su jaunikliais, ne sykį – ežiukai, o einant į Krakes kurį laiką draugiją palaikė gandras, – šypsosi pašnekovas. – Žingsniavau atkarpą keliu, vedančiu per mišką. Kitapus kelio pastebėjau maklinėjantį gandrą. Mudu susilyginome, jis pasuko galvą į mane ir kelio pakraščiu kartu lygiai su manimi žingsniavo apie 10 metrų. Jei kas būtų filmavęs, atrodytų, tarsi žmogaus ir gandro lenktynės.“

Eteris – žinomiausioje laidoje

„Rinkos aikštės“ skaitytojai prisimena, kad pirmasis straipsnis, kuriame V. Gogaitis dalijosi savo sumanyto žygio detalėmis, laikraštyje bei naujienų portale pasirodė dar gegužės pabaigoje. Būtent taip apie kraštiečio užmojį sužinojo ir Lietuvos nacionalinio radijo bei televizijos žurnalistė, skyrusi V. Gogaičiui eterio populiariausioje ryto laidoje.

„Pernaravoje manęs laukė žurnalistai, kurie norėjo parengti reportažą laidai „Labas rytas, Lietuva“. Tądien jie mane lydėjo kone visą kelionę – stebėjo ir filmavo ne tik vaizdo kamera, bet ir dronu. Filmuojant dronu užfiksuotos Angirių vietovės bei vandens tvenkiniai. Taigi drauge Lietuva išvydo ir gražias mūsų rajono vietas“, – pasidžiaugė kėdainietis.

Po replikos – kilnus gestas

Pirmajam straipsniui pasirodžius „Rinkos aikštės“ portale, V. Gogaitis sulaukė ne tik palaikymo, bet ir vienos įsiminusios replikos, į kurią senjoras nusprendė sureaguoti kilniu gestu.

„Vienas komentatorius rašė: „Geriau mažiau vaikščiotų, o daugiau šiukšles rinktų.“

Nebūdamas išdidus, šešis kartus buvau pasiėmęs maišelį ir surinkdavau pakelėse rastas smulkias šiukšles: vienkartinius kavos puodelius, cigarečių pakelius, ledų pakuotes. Rinkau tokias šiukšles, kurias nešant nebūtų sudėtinga eiti. Priėjęs autobusų stotelę šiukšles išmesdavau į šiukšliadėžę.

Pastebėjau, kad mūsų rajono pakelės ir grioviai gana švarūs. Nepalyginsi su vaizdu, kurį regėdavome prieš 15–20 metų, kai žmonės čia priversdavo padangų, dėžių ir kitų didelių gabaritų atliekų. Dabar pakelės išties tvarkingos“, – lietuvių vidinės kultūros šuoliu didžiuojasi V. Gogaitis.

Ąžuolo lapų vainikas ir nugalėtojo taurė

Kėdainietis žygio finišą pasiekė birželio 15-ąją, keliolika minučių po 10 valandos ryto prie Kėdainių miesto seniūnijos pastato. Tądien V. Gogaitis įveikė lengviausią visos savo kelionės maršrutą: Pelėdnagiai–Vilainiai–Kėdainių miestas.

Žygeivio nekantriai laukė bičiulių būrys, savivaldybės atstovas, o miesto seniūnas Algirdas Krivičius V. Gogaičiui iškilmingai uždėjo stiprybę simbolizuojantį ąžuolo lapų vainiką.

Kraštiečio idėją palaikė ir mūsų miesto įmonė „Jurasta“. Ji žygeiviui dovanojo aprangą su atributika. Viso maratono metu ant pašnekovo marškinėlių puikavosi devizas: „Noriu, galiu, darau.“ Finišą pasiekusiam V. Gogaičiui rėmėjai įteikė ir nugalėtojo taurę.

„Ąžuolo lapų vainikas ir taurė buvo išties malonios staigmenos. Esu labai dėkingas, – jaudulio neslėpė pašnekovas. – Labai gera šiandien buvo pamatyti ir Kėdainių rajono savivaldybės tarybos pirmos kadencijos (1990–1995 m.) deputatų klubo narius: klubo tarybos pirmininką Alfonsą Čeidą bei iždininką Kazimierą Dromantą. Pats esu iš šio būrio.

Taip pat pasveikinti atėjo savivaldybės atstovas bei mano bičiulis, buvęs vyriausiasis Kėdainių rajono savivaldybės architektas Vytautas Kundrotas. Taigi sveikinimų išties daug.

Norėčiau padėkoti visų seniūnijų seniūnams už šiltą bei dėmesingą priėmimą, o rėmėjams – už palaikymą. Šiandien su savo vyru Dariumi Gasiūnu mane prie finišo pasitikti atvykusi „Jurastos“ atstovė Jurgita Gasiūnienė taip pat propaguoja judrų gyvenimo būdą ir dviračiu įveikia didžiulius atstumus. Tad jos įkurtai Kėdainių asociacijai „Mes kitokie vaikai“ įteikiau atminimo marškinėlius su savo autografu.“

Svarbu ne tik judėti, bet ir judėti darniai

J. Gasiūnienė atskleidė, kad ją pačią ir „Jurastos“ kolektyvą sužavėjo originali V. Gogaičio sumanyto žygio idėja.

„Labai sveikintina, kad šiam iššūkiui ryžosi būtent senjoras. V. Gogaitis sugalvojo sau išbandymą – išsikėlė mažą gyvenimo tikslą. Tai puikus pavyzdys, kaip senjoro amžiaus sulaukęs žmogus galėtų save įprasminti ir dar įkvėpti kitus – ne tik bendraamžius, bet ir jaunuolius.

Šio žygio idėja man artima ir tuo, kad ji sutelkia dėmesį į darnaus judėjimo svarbą: nėra jokios taršos, puikus santykis su gamta. Dabar labai svarbu į tai atsižvelgti.

Išgirdusi V. Gogaičio įspūdžius, įsitikinau, kad šiuo žygiu jis savęs neišsekino ir nesusilpnino. Atvirkščiai – finišavo būdamas stipresnis ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai“, – džiaugėsi J. Gasiūnienė.

O kas toliau?

Sėkmingai žygį užbaigusiam veržliajam kraštiečiui maga užduoti dar vieną klausimą – o kas toliau?

„Jei vasarą bus ūpo, norėčiau pėstute nueiti į Skinderiškio parką ir į Paberžę. Taip pat dar smalsu pažiūrėti, kiek kilometrų eidamas sparčiu tempu galėčiau įveikti per 6 valandas/ per 12 valandų; per kiek laiko nueičiau 50 km bei 100 km, bet jau sustodamas kas 20 kilometrų pailsėti maždaug po minutę. Tiesa, šiuos bandymus atlikčiau eidamas nebe keliu, o miesto parke, stadione ar miške“, – pasidalina V. Gogaitis.

Akvilė KUPČINSKAITĖ/RINKOS AIKŠTĖ

Autorės ir V. Gogaičio asmeninės nuotraukos