Sėkmingas ūkis tas, kuriame gyvena laimingi žmonės

Ūkininkavimo ir verslo sėkmė priklauso ne nuo dirbamos žemės hektarų ir auginamų gyvulių skaičiaus. Dzūkijoje gyvenantiems Gražinai ir Arvydui Augams gerovę lemia darna šeimoje, puikios idėjos ir darbštumas.

Pradžia nuo pieno ūkio

Prieš 25 metus su šeima apsigyvenusi Druskininkų savivaldybėje, Didžiasalio kaime, G. Auguvienė, dabar Lietuvoje ir už jos ribų žinoma sūrininkė, savo pašaukimą atrado ne iš karto. „Atsikraustę iš Druskininkų griebėmės įvairios veiklos – auginome serbentus, braškes, bulius, karves, kiaules, kalakutus. Paskui apsiribojome karvėmis ir pienu. Kodėl? Net nežinau, tikriausiai, kad iš karto gaudavome pinigus, išvengdami uogininkystei būdingo sezoniškumo, taip pat nereikėjo laukti keletą mėnesių ar pusmetį, kad parduotume užaugintus gyvulius. Buvome biedni, bet labai norėjome gyventi kaime, tad teko ieškoti ir patinkančios, ir gerą uždarbį garantuojančios veiklos“, – „Ūkininko patarėjui“ apie naujo gyvenimo pradžią, išauginusią nedidelį, tačiau sėkmingą verslą, pasakojo G. Auguvienė.

Kitas svarbus akstinas, paskatinęs gaminti pieno produktus, buvo sumažėjusios pieno supirkimo kainos. Anot moters, buvo du keliai – emigruoti arba sugalvoti, kaip pragyventi čia. Iš pradžių ūkininkė gamino paprastus pieno produktus: varškę, grietinę, sviestą, ir tris kartus per savaitę veždavo produkciją parduoti į Druskininkus prie daugiabučių. Vos per valandą produktų nebelikdavo.

Didėjant pieno gaminių paklausai, karvių skaičius išaugo iki 12, nebeliko kitų veiklų. Tačiau buvo aišku, kad žmonės kas antrą dieną nepirks sviesto, grietinės ar varškės. Vėl reikėjo sugalvoti, ką nors naujo. Veiklos kryptis Augams jau buvo aiški – pieno produktų gamyba. Pasirinkus šią kryptį, galima uždirbti ir greičiau, ir daugiau.

Paviliojo sūriai

„Sumanėme gaminti sūrius. Negi prancūzų, italų ar olandų, garsėjančių savo sūriais, rankos kitokios? Galime pabandyti ir mes. Kaip gaminti sūrius mokiausi iš vietos ūkininkų, seminaruose iš Žemės ūkio ministerijos ir Maisto pramonės instituto specialistų, lankėmės Dargužiuose. Kai atrodė, kad sukaupėme pakankamai žinių, pradėjome gaminti ir mes. Aišku, viskas gavosi ne taip, kaip norėjome ar turėjo būti. Tačiau rankų nenuleidome ir pamažu atėjo sėkmė“, – apie nueitą kelią kalbėjo sūrių gamintoja.

Dabar dzūkė gamina apie 20 rūšių sūrių – itališką mocarelą, įvairius prancūziškus, saldaus pieno ir varškės lietuviškus bei fermentinius. „Kadangi bręsdami sūriai labai keičia skonį, jų įvairovė gali būti labai didelė, o jei įdedi česnakų, žolelių, pomidorų, moliūgo ar kanapių sėklų, skonių įvairovė tampa begalinė“, – tikino sūrininkė ir pridūrė, kad neseniai pradėjo gaminti sūrius su mėlynuoju ir baltuoju pelėsiu. Sūrio skonis gali skirtis ir nuo metų laiko, tačiau visada galima pagaminti gerą sūrį, neabejojo G. Auguvienė.

Jos pagamintais sūriais mėgaujasi ne tik lietuviai. Ūkininkė juokavo, kad gal tik iš Australijos pirkėjų neturėjo, o iš visos Europos ir iš JAV svečiai lankėsi Augų ūkyje ir mėgavosi jų pagamintais sūriais. Prancūzai ragavo pagal prancūzišką receptūrą pagamintų sūrių, italai – pagal itališką, ir visi gyrė jų puikų skonį. „Tokie įvertinimai leidžia pasijusti užtikrintiems, kad einame tinkama linkme. Jei sūrius įvertina tos šalies žmonės, kurioje jie yra tarsi vizitinė kortelė, vadinasi, jie tikrai geri“, – užsieniečių įvertinimu džiaugėsi G. Auguvienė.

Jau seniai praeitin nuėjo laikai, kai ūkininkai pieno produktais prekiavo prie netoliese esančio Druskininkų kurorto daugiabučių. Šiandien G. Auguvienės pagamintų sūrių galima įsigyti jų ūkyje esančioje parduotuvėlėje, dalį sūrių verslūs dzūkai pristato į Druskininkų ir Merkinės kavines.

Taip gimsta geras sūris

„Pirmiausia turi būti gera ganykla, sveika karvė, svarbu, kad karvę melžtum su geromis emocijomis, o paskui su meile darytum sūrius. Jei nenorėsi dirbti žemės, nemylėsi gyvulio, net turėdamas kokybiškiausius produktus, gero sūrio nepagaminsi“, –  sūrio gamybos paslaptį ŪP įvardijo G. Auguvienė.

Augai dirba 50 ha žemės, laiko 9 Lietuvos juodmargių veislės karves. Viena yra užtrūkusi, tad iš likusių aštuonių kasdien primelžia maždaug po 170 l pieno. Vasarą šis kiekis šokteli vos ne dvigubai. Didžioji dalis pieno skiriama sūrių gamybai, o vasarą ūkyje dar gaminamas kefyras, rūgpienis, jogurtas, pernai pradėjo gaminti ir ledus, o šių metų naujovė – desertiniai šokoladu aplieti sūreliai.

Ūkyje yra visa reikalinga technika – pradedant paprasčiausiais padargais ir baigiant kombainu. Pradėję ūkininkauti, visus darbus atlikdavo rankomis. „Tvarte turime melžimo aikštelę, bet ganyklose ji mums nereikalinga. Laukuose melžiame ten, kur karvės miega. Mes prie jų privažiuojame ir nuo elektros generatoriaus pasijungiame melžimo aparatus. Didžiulis privalumas privažiuoti prie vietos, kur karvės nakvoja, nereikia jų ginti į aikštelę, ypač rudenėjant, kai pradeda anksčiau temti“, – sakė ūkininkė.

Anot jos, šeima yra laiminga, todėl nori, kad ir gyvuliai būtų laimingi, tad visi gyvena laisvai – nė vienas jų – nei arklys, nei karvė, nei šuo – nėra rišamas. „Todėl ir pieno kokybė gera, ir žirgas draugiškesnis, ir karvė ramesnė. Reikia iš gamtos mokytis atsargumo, švelnumo, ramybės“, – įsitikinusi moteris.

Veda edukacines programas

Paragavę G. Auguvienės sūrių ir pamatę, su kokia meile moteris juos gamina, Druskininkų gidai pasiūlė užsiimti edukacine veikla. Iš pradžių ūkininkė atmetė tokią mintį, esą kas gi važiuos į kaimą žiūrėti, kaip gaminami sūriai. Tačiau likimas įvedė savas korekcijas. Į ūkį atvažiavo ūkininkai iš Kėdainių, pamatė, kaip ji gamina sūrius, ir padrąsino. Edukacinėms programoms pritarė vyras ir vaikai. Dabar jau 10 metų, kai jų ūkyje vyksta edukacinės sūrių gamybos programos, kuriose noriai lankosi tiek lietuviai, tiek užsieniečiai. Vienas norvegas buvo atvykęs net 3 kartus.

Edukacinėse programose dalyvauja visa Augų šeima. Programa – „Kaip gimsta sūris“ skirta vaikams. Edukacijos metu vaikai sužino, kaip gaminami pieno sūriai, patys dalyvauja gamyboje. Kol sūris slegiasi, vaikams pasiūloma įvairiausių edukacinių žaidimų – mokosi melžti netikrą karvę, įkalti vinį, pjauti malkas, susipažįsta su įvairiais senoviniais įrankiais, pramogauja važinėdamiesi karieta, o paskui ragauja pačių pasigamintus sūrius.

Kita programa – „Sūrių degustavimas“, skirta suaugusiems. Jos dalyviai ragauja visų rūšių ūkyje gaminamus sūrius, patys gamina mocarelą ir porą valandų smagiai praleidžia ūkyje. Įsibėgėja dar viena programa – „Viena diena kaime“. Vesdama edukacines programas, G. Auguvienė ne tik suteikia daug žinių jos dalyviams, bet ir pati gavo neįkainojamos naudos, įgijo daugiau pasitikėjimo, tapo drąsesnė. Dukra Aneta, sekdama tėvų pėdomis, veda edukacines programas su žirgais ir organizuoja vienos dienos stovyklas vaikams, besidomintiems žirgininkyste. Baigusi gyvūnų priežiūros ir žirgininkystės mokslus, Aneta moko svečius joti žirgais, supažindina su šių gyvūmų priežiūra, pavežioja karieta.

Kad į edukacines programas atvažiavusiems vaikams būtų dar įdomiau ir jie geriau pažintų kaimo gyvenimą, ūkininkai šiemet nupirko visą būrį naujų gyvūnų – po dvi škudžių ir Kerry hill veislių avis, dvi pienines ožkas Anglo-Nubian bei asiliuką ir alpaką. „Dabar vis labiau linkstame į agroturizmą, tačiau, kad atvykstantiems žmonėms čia būtų gera ir jie norėtų sugrįžti, reikia įdėti daug meilės ir nuoširdaus triūso“, – patikino ūkininkė.

Raktas į sėkmę – meilė ir laimė

„Mūsų ūkio veiklos sėkmę lėmė darna šeimoje ir meilė vienas kitam. Labai svarbu, kad gali ramiai diskutuojant išspręsti visas problemas, išsakyti nerealiausias idėjas ir sulaukti supratimo bei palaikymo. Mes vienas kitą suprantame iš žvilgsnio, esame laimingi ir džiaugiamės tuo, ką darome“, – neabejojo G. Auguvienė.

Moteris sakė, kad vadovaujasi dviem vertybėmis, kurios iki šiol nė karto nenuvylė. Gyvenime ji su kitais elgiasi taip, kaip norėtų, kad su ja elgtųsi, o versle – niekada neparduoda blogo produkto, nes šaukštas deguto ir statinę medaus sugadina. „Jei kyla mintis, kad gal bus gerai, visada žinau, sustok, apsisuk ir padaryk gerai. Tada bus gerai“, – tikino sūrių gamintoja.

G. Auguvienės nuomone, gyvendamas kaime gali būti labai laimingas ir gerai gyventi, jei susitaikysi su tuo, kad neskaičiuosi darbo valandų ir išeigines turėsi, kai galėsi, o ne pasibaigus darbo savaitei, bet svarbiausia – mylėsi savo darbą ir nestokosi gerų idėjų. Anot moters, ji mama, žmona, močiutė, ūkininkė, pardavėja, sūrių gamintoja, melžėja ir bendruomenės pirmininkė. Be to, reikia namus prižiūrėti, šiltnamiu ir gėlynais pasirūpinti. Vyras ir žentas Rytis taip pat sukasi darbų, tik vyriškų, verpete. „Veiklos labai daug. Žinoma, ir pavargstu, ir būna momentų, kai rankos nusvyra. Ir net pagalvoju, ar viso to reikia. Pailsiu ir viskas vėl būna aišku – reikia“, – energija ir optimizmu dalijosi dzūkė.

Augų ūkyje triūsia tik sava šeima, tai viena iš sąlygų, leidžiančių užtikrinti aukštą produktų ir paslaugų kokybę. Ūkininkai niekada neturėjo skolų ir paskolų, visą laiką gyveno tik iš uždirbtų pinigų ir tris kartus pasinaudojo Europos Sąjungos parama – nusipirko pieno šaldytuvą, melžimo įrangą su generatoriumi, uždengė tvarto stogą, įsirengė vandens gręžinį, susitvarkė seną tvartą, kuriame įkūrė edukacijų salę, o dukra pasistatė tentinį jojimo maniežą. „Ilgai nesuprasdavau žmonių, kurie sakydavo, kad dirba ne dėl pinigų. Galvojau, kad taip negali būti, tačiau bėgant metams supratau, kad tikrai gali būti. Darai ne dėl pinigų, o dėl to, kad patinka, ir viskas sugrįžta pinigais, laime ir gerove“, – gyvenimo išmintimi pasidalijo darbšti moteris.

Gražinos ir Arvydo Augų asmeninio albumo nuotraukos