Senųjų ąžuolų gyventojas – juodasis gandras

Juodasis gandras (lot. Ciconia nigra) yra gandrinių (lot. Ciconiidae) šeimos gandrinis paukštis, kurį dar 1758 m. atrado ir pirmasis aprašė garsus mokslininkas Karlas Linėjus.

Juodasis gandras atpažįstamas iš dominuojančios juodos spalvos ir apatinės baltos kūno dalies. „Ilgakojo“ juodojo gandro galva, kaklas, pagurklis bei viršutinė kūno pusė – juodi su kiek žalsvai rausvo metalinio blizgesio atspalviu. Krūtinė, pilvas, pauodegys ir sparnų apačia – balti.

Juodasis gandras yra gan didelis paukštis, nors ir kiek mažesnis už savo „pusbrolį“ baltąjį gandrą (10 proc. mažesnis ir apie 10–20 proc. lengvesnis).

Į Lietuvą po žiemos iš šiltesnių kraštų juodieji gandrai grįžta kovo pabaigoje, balandžio pradžioje. Lizdus jie mėgsta sukti dideliuose miškų masyvuose (drėgnuose mišriuose arba sausuose spygliuočių miškuose), tačiau visada netoli pelkių ar kitų vandens telkinių. Lizdams vietas renkasi senuose medynuose, ir dažniausiai įsikuria 12–15 metrų aukščio ąžuoluose, rečiau uosiuose, drebulėse ir pušyse.

Įdomu tai, kad juodieji gandrai yra gan monogamiški paukščiai. Lizdus jie kloja samanomis, o per perėjimo sezoną deda iki 4–5 kiaušinių. Per sezoną gandrai vidutiniškai išaugina apie 2–3 jauniklius. Nors kiaušinius deda patelė, vėliau rūpinimąsi kiaušiniais perima ir patinas.

Lizdus juodieji gandrai šalia vandens telkinių suka ne veltui. Mat jų pagrindinis mitybos racionas yra varliagyviai, žuvis ir įvairūs vandens bestuburiai. Ieškant grobio šie paukščiai gali nuskristi net keliolika kilometrų. Taip pat šie paukščiai yra itin prisirišę prie savo gyvenamos vietos ir dažnai grįžta į tuos pačius lizdus, kuriuos paliko išskridę žiemoti (net jei toje vietoje po žiemos lizdo nebelieka).

Reikšmingomis juodųjų gandrų populiacijomis Lietuvoje išsiskiria Biržų, Žaliosios, Šimonių ir Vainuto girios bei Dotnuvos–Josvainių ir Taujėnų–Užulėnio miškai. Tarp Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos administruojamų saugomų teritorijų gausiausia juodųjų gandrų populiacija gali pasigirti Pagramančio regioninis parkas.

Vainuto biosferos poligone pagal 2022-2023 m. vykdyto monitoringo duomenis peri apie 7-ios poros juodųjų gandrų. Pagramančio regioniniame parke ir už parko ribų peri apie 4-ios poros juodųjų gandrų.

Pagramančio regioniniame parke 2012-2013 m. buvo iškeltos 6-ios specialios platformos-dirbtiniai lizdai skirti būtent juodiesiems gandrams. Vienoje iš jų nuo 2021 m. juodieji gandrai peri kasmet. Nuo 2021 m. iki 2025 m. šiame dirbtiniame lizde buvo užfiksuoti net 8 juodųjų gandrų jaunikliai. 2020 m. parke buvo aptiktas ir ąžuole sukrautas natūralus juodojo gandro lizdas, kuriame iki 2025 m. buvo išperėti 7 jaunikliai.

Juodieji gandrai į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti dar 1976 m. ir yra laikoma nykstančia paukščių rūšimi. Tam įtakos turi senų miškų ir aukštų medžių (ypatingai ąžuolų), tinkamų juodųjų gandrų lizdavietėms, mažėjimas. Taip pat didelės įtakos turi ir pelkių ir kitų telkinių nusausinimo procesai, mat juodajam gandrui išgyvenimui būtinas ne tik miškas, bet ir jame ar šalia jo esantis vandens telkinys.

Tad norint išsaugoti juodųjų gandrų populiaciją mūsų šalyje privalu vykdyti atsakingą miškininkystę, saugoti senuosius miškus, ežerus ir pelkynus.

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos informacija

Tomo Kalašinsko nuotr.