Senųjų Rumšiškių bažnytėlės istorijos

Kiek teisybės yra legendoje?

Yra legenda, kad pirmąją bažnyčią senosiose Rumšiškėse pastatyta ties XIV–XV a. sandūra. Tai lėmęs įvykis karaliui Jogailai su Jadvyga vykstant iš Vilniaus į Kauną. Nutikę taip, kad karališkosios poros rogės, o gal karieta važiuojant ledu per upelį įlūžo (tai buvęs ankstyvas pavasaris). Tuomet Jadvyga esą davusi įžadus – pavykus išsigelbėti, ji toje vietoje pastatydins bažnyčią. Pažadą karališkoji pora tesėjusi. Toje vietoje buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė. O iki tol bevardžiam upeliui suteiktas Nedėjos vardas (pagal lenk. – viltis).

Pasak tyrėjų, žinomi istorinių šaltinių duomenys šios legendos nepatvirtina. Tačiau pirmoji bažnyčia, tikėtina, buvo pastatyta vis tiek labai seniai – XVI a. Deja, ji buvo sudeginta per karus su Maskva (1655–1660).

Kuklūs maldos namai buvo netrukus atstatyti – su šiaudų stogu. Tai užfiksuota 1677 m. Vilniaus vyskupo vizitacijos akte. Iš šio dokumento taip pat sužinome, kad vikaras kun. Aleksandras Kluckevičius buvo įpareigotas pastatyti naują bažnyčią.

Taip XVII a. pab.–XVIII a. pr. buvo pastatyta dabartinė Rumšiškių bažnyčia. Tiesa, XVIII–XIX a. ji ne kartą remontuota, iš dalies rekonstruota. Rekonstruota bažnyčia pašventinta Šv. arkangelo Mykolo vardu.

Ketino perstatyti į mūrinę

Rumšiškių parapijai augant, XX a. pirmojoje pusėje net du kartus medinę bažnyčią ketinta perstatyti, jos vietoje pastatyti mūrinę.

Pirmąjį kartą ketinimų atsisakyta, nes prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. O tarpukariu parapijos žmonių sprendimą paveikė ekspertų nuomonė, jog medinė bažnyčia yra vertingas paminklas, jį reikia saugoti.

Gimtojo Kaišiadorių krašto patriotas, Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkas bei gidas Aurelijus Balčiūnas į rajoną atvykstančiuosius kviečia užsukti į senąją medinę bažnyčią, kuri parapijos žmonių buvo dukart išgelbėta nuo sunaikinimo.

„Buvo sudaryta komisija šitos bažnyčios vertei įvertinti. Ir komisija pasisakė už tai, kad ši bažnyčia turi būti išsaugota. Sakė, jeigu norit – galit statyti dar vieną, bet ne šitos bažnyčios vietoje. Tada rumšiškiečiai liko prie to, kad turi išsaugoti esamą“, – pasakoja A. Balčiūnas.

1938 m. Rumšiškių bažnyčią pripažinus senovės paminklu, jos tvarkybos darbai buvo vykdomi minimaliai keičiant eksterjerą ir interjerą.

Ši istorija, kai buvo išgelbėta medinė bažnyčia atsisakant perstatymo planų ir kuriai šiemet sukanka jau 85 metai, yra daug mažiau žinoma palyginti su antrąja išgelbėjimo istorija, kai bažnyčia buvo perkelta į kitą vietą ketinant patvenkti Nemuną.

Vienintelė, kurią sovietų valdžia leido išsaugoti

Pradėjus Kauno hidroelektrinės statybą, senosios Rumšiškės turėjo atsidurti užliejamoje žemumoje.

Ši istorija taip pat ganėtinai sena. Ateinančiais metais bus 65-osios metinės, kai Rumšiškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia buvo išgelbėta antrąjį kartą.

Ji buvo vienintelė, kurią sovietų valdžia leido išsaugoti, perkeliant iš marių užliejamų žemių.

Kad leidimas būtų gautas daug pastangų įdėjo tuometinis Rumšiškių klebonas Jonas Žemaitis (1904–2001 m.). Tai buvo nepaprasta asmenybė, Antrojo pasaulinio karo metais kunigas gelbėjo žydų vaikus. Už tai 1999 m. jis apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Kun. Jonas Žemaitis palaidotas Rumšiškių bažnyčios šventoriuje, paminklas įtrauktas į valstybės saugomą kompleksą.

Bažnyčios išrinkimo darbai prasidėjo 1959 m. vasario mėnesį. Darbai vyko pavasarinio atlydžio metu, o aukštutinės Nemuno terasos šlaitas, kur numatyta perkelta vertingą statinį, molingas. Todėl po rąstą išrinktą bažnyčią į naująją vietą teko gabenti ne 200–250 metrų, o apie 18 km.

Prieš perkėlimą buvo atlikti išsamūs pastatų ir jų elementų apmatavimai, visas procesas buvo fiksuojamas. Bažnyčia ir varpinė buvo perrinktos pakeičiant tik susidėvėjusius elementus. Perkėlimo darbus vykdė Mokslinės Restauracinės Gamybinės dirbtuvės Kauno aikštelės specialistai, už architektūrinę priežiūrą buvo atsakingas architektas inžinierius Algimantas Urbštas.

Perkeliant bažnyčią po didžiuoju altoriumi atidengtoje kriptoje rasti palaidojimai perkelti į Rumšiškių kapines. Čia perlaidoti ir Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčioje, geležies virbų dėžėje, rasti nežinomo kilmingojo palaikai.

Bažnyčia bei varpinė perkeltos greta medinės Šv. Antano koplyčios, kuri Pirmojo pasaulinio karo metais pastatyta kunigo Jono Jurevičiaus rūpesčiu.

Galimybė prisiliesti prie senovės

Pasak Kultūros vertybių registro, etninės architektūros stiliaus Rumšiškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia yra vertinga sakraliniu, architektūriniu, dailės, etnokultūriniu bei kultūrinės raiškos požiūriais.

Gidas A. Balčiūnas patikina, kad Kaišiadorių rajone ji vienintelė tokia sena, ir tai byloja visa statybos visuma. Mediniai sienojai, jų suleidimas, detalės – visa atveda mus į senovę.

Iš Kultūros vertybių registre pateikiamo paminklo aprašymo, bažnyčios interjere seniausi dekoro elementai siekia XVII a. – tai sparnuotų angelų galvučių reljefai virš zakristijos durų. Liaudies meistrų klausyklos, tikėtina, buvo sukurtos XVIII a. pabaigoje. Altoriai datuojami XIX a. II puse.

Yra interjero ir fasado apdailos elementų, sukurtų XX a. pradžioje ar amžiaus viduryje. Manoma, kad 1942 m. interjerą dekoravo Rumšiškių apylinkių Dovainonių kaime gyvenęs dailininkas Vladas Didžiokas (1889-1942).

Vertingas yra erdvių išplanavimas. Įdomu, kad patalpų architektūrinėse detalėse galima įžvelgti žalčio kulto pėdsakų. Mitologinio gyvūno galvas vaizduoja drožinėti kapiteliai, kuriais užsibaigia keturios erdvę  į centrinę ir šonines navas skaidančios medinės kolonos. Tiesa, vietos žmonių manymu, tai yra slibinų galvos.

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios šeimininkas klebonas Gintas Rumševičius pripažįsta, kad paveldosauginį objektą prižiūrėti nėra lengva – reikalingos ne tik lėšos, bet ir leidimai bet kuriems darbams. Atsakomybė didesnė.

„Bažnytėlė reikalauja daug rūpesčio. Kiek įstengiam, bandom ieškoti lėšų tvarkymui. Kad išliktų ateities kartoms, mūsų pareiga  ją puoselėti ir gražinti“, – sako pašnekovas.

Šv. Arkangelo Mykolo šaltinis

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas G. Rumševičius atskleidžia dar vieną paslaptį.

Po zakristija yra rūsys, kuriame turbūt dar perkeliant bažnyčią buvo aptiktas šaltinis. Klebonas pasemia dideliu kaušu vandens ir pasiūlo paragauti. Tyras, gardus Šv. Arkangelo Mykolo šaltinio vanduo.

Iki tol nenaudoto rūsio patalpa parapijos žmonių lėšomis šiuo metu yra tvarkoma. Klebono G. Rumševičiaus teigimu, vasarą bendruomenė jau turės gražią vietą susirinkti.

O kodėl čia paminklas Antanui Baranauskui?

Lankantis Rumšiškėse veikiausiai iškils toks klausimas: kodėl prie Kauno marių (dar sovietmečiu) pastatytas paminklas iškiliam lietuvių literatūros klasikui, Seinų vyskupui Antanui Baranauskui (1835–1862)?

Iki sprendimo pasirinkti dvasininko kelią A. Baranauskas dvejus metus (1851–1853) mokėsi Rumšiškių raštininkų mokykloje, čia jis parašė pirmuosius savo 20 eilėraščių.

„Baranausko asmenybės branda, ko gero, prasidėjo čia, Rumšiškėse, mokantis raštininkų mokykloje. Egzistencinės mintys ateina. Kiek žmogui svarbi dienotvarkė? Pradėjo galvoti apie sveiką gyvenimo būdą. Su tuo jaunystėje buvo šiokių tokių vidinių konfliktų“, – ankstyvuoju lietuvių dainiaus gyvenimo laikotarpiu skatina pasidomėti A. Balčiūnas.

Atsivertę A. Baranausko 1853 m. dienoraštį netruksime įsitikinti, kokie vidiniai konfliktai kankino jaunąjį poetą. Citata iš užrašų (pradėjus dirbti raštininko padėjėju Vainute, Raseinių r.):

„Šeštadienis. Rašau. Važiuojame į pirtį Gorainiuose. Paskui gėrėme per daug punšo. Užtat paskui truputį sopėjo galvą ir nuėjęs gulti vėmiau.

4. Sekmadienis. Sopa galvą. Sukirtau su Ponu Venglevskiu savanoriškai negerti visą savaitę. Bažnyčioje buvau pusę sumos, vėl rašau kalės sudraskytą sausio mėnesio dienoraštį.

5. Pirmadienis. Priiminėjame mokesčius, iki nakties vėlumos rašau mėnesio žinias ir aktus apie dvarų ribas.

6. Antradienis. Priiminėjame mokesčius. Buvome Hiršuko įkurtuvėse, Raštininkas su Viršaičiu išvažiavo į Sartininkus. Iki nakties vėlumos rašau magazino ir kitas knygas.

7. Trečiadienis. Rašau raštinėje. Atvažiavo Ponas Freitakas. Išgėrėme 3 butelius porterio. Nakvoja pas mus.

8. Ketvirtadienis. Vėl su Freitaku gėrėme porterį. Jis išvažiuoja. Priiminėjame prievoles. Raštininkas grįžta su Mokytoju, paskui Viršaitis, sėdime iki 12 [valandos] nakties plepėdami apie vaiduoklius ir visokiausius siaubus.“

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.