Sertifikuotai sėklai parama nenumatyta – teks investuoti patiems

Žieminiai kviečiai – Lietuvoje plačiausiai auginami žemės ūkio augalai, jie užima net 740 tūkst. ha, tai sudaro 43 proc. viso žemės ūkio augalų, be daugiamečių žolių, ploto. Specialistai teigia, kad agronominiu požiūriu tai nėra gerai, nes nesilaikoma sėjomainos reikalavimų, bet ūkininkams kviečiai ir rapsai duoda didžiausią pelną. Kviečių grūdai – žaliava perdirbimo pramonei, gaminančiai įvairius produktus: duoną, konditerijos gaminius, krakmolą, pašarus ir t. t. Dėl to reikia skirtingų savybių žaliavos. Duonai kepti – baltymingesnių kviečių, bet jie yra mažiau derlingi, palyginti su pašarams skirtais krakmolingesniais kviečiais, konditerijai, atvirkščiai, – reikia krakmolingesnių, bet turinčių mažiau aktyvius krakmolą skaldančius fermentus kviečių.

Jau daugelį metų rimti javų sėklos tyrimai atliekami Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Javų selekcijos skyriuje. Apie selekcijos svarbą ir problemas šiandien pasakoja šio skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas, Lietuvos sėklininkystės asociacijos tarybos pirmininkas, Lietuvos mokslų akademijos narys dr. Vytautas RUZGAS:

„Ūkininkams, naudojantiems sertifikuotą sėklą, yra mokama susietoji parama, nors ir nedidelė, maždaug po 15 Eur už hektarą. Dabar planuojama, kad nuo 2023 metų tokių išmokų nebebus, nors daugelis asociacijų rinko parašus, prašė, kad ji ir toliau būtų mokama. Kodėl taip, reikėtų klausti Žemės ūkio ministerijos. Lietuvoje žemdirbiai naudoja sertifikuotas sėklas: kviečių – daugiau nei 20 proc., rugių – iki 10 proc. Šie procentais išreikšti skaičiai nekinta, bet kadangi didėja javų plotai, tai ir sertifikuotos sėklos kasmet išberiami didesni kiekiai.

2020 m. žieminiais kviečiais, kiek paruošiama sertifikuotos sėklos, buvo galima apsėti apie 23 proc. viso šioms kultūroms skirto ploto. Vasariniais kviečiais – 19 proc., vasariniais miežiais – 18,2 proc., avižomis – 12,8 proc., žirniais – 25,4 proc., pupomis – 25 proc. Sertifikuotų bulvių galime pasiūlyti labai nedidelę dalį – 6 proc. O bulvių sėkla yra labai jautrus dalykas, nes jos ne itin atsparios įvairioms ligoms.

Daugelis žemdirbių sėja savo pačių paruoštą sėklą. Gamtosaugos klausimas, kaip ūkiuose beicuojama sėkla. Kai beicuojama fabrikuose, ten beicas labai gerai prilimpa ir neteršia, arba bent jau mažiau teršia gamtą. O kai beicuojama savadarbiais įrankiais, priklauso nuo žmogaus, kiek tvarkingai jis atlieka šį darbą.

Apie 40 proc. mūsų ūkininkų sėja nežinomas veisles. Iš tikrųjų, jie žino, kuo apsėja savo laukus. Tačiau reikia mokėti 2,6 Eur selekcinį mokestį už hektarą, kai patys žemdirbiai pasigamina sėklą. Kas tie 2,6 Eur, jeigu užaugini 8 t/ha kviečių? Padauginkime iš dabartinių grūdų kainų – tai yra tikrai mažas mokestis.

Pagal sertifikuotos sėklos naudojimo kiekius, Lietuva yra paskutinėje arba priešpaskutinėje vietoje Europos Sąjungoje (ES). Mus lenkia ir kaimynai latviai, ir estai. Danija naudoja beveik 90 proc. sertifikuotos sėklos, ES vidurkis – apie 60 proc. Tai yra tinkamai paruošta, tinkamai išbeicuota sėkla. Mes paskaičiavome, jog naudoti savo išbeicuotą sėklą visiškai neapsimoka, kad žemdirbiai neįskaičiuoja savo pačių grūdų. Jie nebūna už dyką. Kai juos parduoda ir perka sėklą, visada, mokė mus prieš daugelį metų švedai, sėkla apmoka savo kainą. Nes ūkininkas, sėjantis sertifikuotą sėklą, o ne naudodamas savąją, tik išbeicuotą, visada gauna 10–20 proc. derliaus priedą. Tai yra selekcininkų, sėklininkystės ir, apskritai, tvarkingos agronomijos pradžiamokslis. Žmogus turi žinoti, ką jis sėja.

2005 m. buvo paruošta 6 700 t žieminių javų sertifikuotos sėklos, o 2020-aisiais – 39 000 t sėklos. Didėja javų plotai, didėja ir sertifikuotos sėklos kiekis.

Mūsų javų plotuose sėjomainoms kaip deguonis labai reikalingi ir ankštiniai augalai. Tai – žirniai, pupos, vikiai, lubinai. 2020 m. žirnių sėklos buvo paruošta apie 5 000 t, pupų – 6 200 t. Ankštinių, ypač žirnių, reikėtų auginti daugiau, nes po 10-ies ar daugiau metų ūkininkauti atėję šių dienų ūkininkų vaikai priekaištaus, kad tėvai ne visai dorai elgėsi su žeme, ją nualino, gerai netaikė sėjomainos.

Išvados tokios – reikia sėti daugiau ankštinių, sertifikuotos sėklos ir, labai svarbu, sėti žinomų veislių javus. Kas žino, gal kas nors Lietuvoje sėja ir genetiškai modifikuotą sėklą? Gal ir nesėja, bet paneigti to niekas negali. Tvarkinga agronomija iš tikrųjų reikalauja, kad būtų tvarkinga sėklininkystė, nuo kurios viskas ir prasideda.

Ne tik pas mus, bet ir visoje ES yra labai daug javų veislių. Per trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų labai išaugo augalų veislių skaičius. Dabar mes turime 12 sėklininkystės kompanijų, kurios ruošia sertifikuotas sėklas. Jos platina po 4–5 kiekvieno augalo rūšies veisles. Ūkininkai gali rinktis iš daugybės veislių. Ypač daug yra kukurūzų, cukrinių runkelių veislių, bet neaišku, kiek tai teigiamai susiję su mūsų krašto dirvožemio ypatybėmis. Lietuvos ūkininkai gali auginti augalų veisles, kurios įrašytos ES bendrajame kataloge. Jas galima dauginti nuo Ispanijos iki Suomijos.

Manyčiau, kad su veislėmis yra kažkokia sumaištis. Gaila, kad pamiršome veislių kokybinius rodiklius, pirmenybę teikdami tik derlingumui. Žmonės šiandien augina prastesnės kokybės, bet didesnio derliaus veisles. Todėl iškart iškyla eksporto klausimas, pirkėjai pradeda kalbėti, kad labai svyruoja lietuviško derliaus kokybė. Visi nori gauti didelį derlių, bet kai jis didelis, baltymingumas visada mažesnis.

Skaičiuojant pagal užaugintų ir parduotų kviečių santykį, Lietuva yra viena iš daugiausia pasaulyje juos eksportuojančių šalių. Mano, kaip selekcininko ir kaip veislių kūrėjo, siekis, kad būtume gerų ir kokybiškų kviečių šalis. Dabar ta kokybė prastėja. Visi nori didesnio derlingumo, užmiršdami, kad Lietuvoje visada yra svarbus žieminių kviečių atsparumas šalčiams. Labai šaltos žiemos, kurios sunaikina pasėlius, jau ne taip dažnai būna. Per pastarąjį dešimtmetį buvo tik trys šaltos žiemos, kai praradome iki 50 proc. pasėlių ploto. Tačiau, kai šaltų žiemų nebebūna, visi nusiramina, kadangi lepi kriaušė – saldi kriaušė. Visos pačios derlingiausios veislės paprastai yra mažiau atsparios šalčiams. Negalima pamiršti žiemkentiškumo faktoriaus, nes kelios šiltos žiemos žemdirbiams leidžia atsipalaiduoti.

Tad ūkininkams vertėtų rimčiau pagalvoti ir apie javų žiemkentiškumą, ir jų veislių pasirinkimą. Visiems linkiu sėkmės ir gerų švenčių.“

2021-12-27

ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS

Virginijos VALUCKIENĖS nuotrauka