Šešios priežastys medžioti smulkiuosius plėšrūnus

Gamtoje kiekvienas gyvūnas turi savo vietą ir vaidmenį, bet kai gamta nebegali susitvarkyti pati, nekenkdama gyvūnijai, augalijai ir žmonių saugumui, ateina metas į jos procesus įsikišti žmogui. Gamta iš tiesų galėtų susitvarkyti pati, tik kokia kaina?

Invazinės rūšys

Turime kelias invazines rūšis, kurios jau padarė ir vis dar daro didelę žalą vietos gyvūnijai. Mangutai sąmoningai įvežti sovietiniais laikais su konkrečiu tikslu, bet šio eksperimento negalima laikyti sėkmingu. Kanadinės audinės į gamtą pateko per nesusipratimą. Buvo įvežtos dvi plėšrios rūšys, kurios pas mus jau įsisiautėjo. Taip pat vis dažniau pastebima meškėnų. Mangutai ir kanadinės audinės nėra geidžiamiausi laimikiai, nors daugelis medžiotojų nepraleidžia progos pamiklinti akies į usūrinį šunį. Kanadinės audinės daro didelę žalą ančių ir kitų vandens paukščių lizdams, todėl medžiotojai turėtų stengtis maksimaliai šiuos gyvūnus išmedžioti.

Kova su niežais

Mangutai ir lapės – žinomiausi niežų rezervuarai. Pagavęs mangutą ir vilkas apsikrečia šia liga. Daug medžiotojų pastebėjo, kad intensyviai šalinant iš gamtos ligotus gyvūnus kiti suserga rečiau. Niežai ypač paplitę ten, kur labai tankios populiacijos, nes gyvūnų kontaktas daug dažnesnis, jų buveinės infekuojamos ir išvengti ligos praktiškai neįmanoma. Niežuotos lapės ir mangutai būna nusilpę, maisto jiems gauti sunkiau nei sveikam gyvūnui, todėl jie pasirodo arti namų, ieško ėdalo, tada kyla didelė rizika, kad apsikrės žmonių augintiniai. Neetiška medžioti lapę vasarą, kai ji neturi kailio, tačiau taip pat neetiška vasarą nemedžioti niežuotos lapės.

Skaičiaus kontrolė

Su šiuo aspektu vargu ar sutiktų „gamtos draugai“, kurie pasakys, kad kiekvienas pasaulyje turi savo vietą ir kenkėjų gamtoje nėra. Vis dėlto daugelis medžiotojų pastebėjo, kad intensyviai medžiojant lapes plotuose atsiranda daugiau kiškių ir kitų smulkių žvėrelių. Taip pat lapė yra viena didžiausių stirniukų mirties priežasčių. Aišku, vasarą lapės irgi nori maitinti savo mažylius, čia jau nieko nepadarysi, bet žiemą lapes medžiojant intensyviau vasarą matysis rezultatas.

Lapė – apsukrus laimikis

Lapių medžioklė labai įdomi, jai reikia žinių, pasirengimo ir įgūdžių. Net šaukiant vilbyne lapė šiaip sau neateis, ji artinsis norėdama patikrinti, ar viskas saugu. Klausimas, ar medžiotojas sugebės suprasti kūmutės minčių eigą ir parengti tinkamą strategiją. Jeigu ne, lapės ne tik nesumedžiosi, bet net ir nepastebėsi. Lapės ir mangutai, kaip ir šernai, kitose šalyse medžiojami su naktiniais taikikliais. Deja, Lietuvoje tik brakonieriams jie leidžiami. Šią žiemą, kai nebuvo sniego, tai labai svarbu. Snieguotą žiemą, kai žemiau nulio ir šviečia pilnatis, net naktinio taikiklio nereikia medžiojant lapes iš bokštelio.

Gražus kailis

Nors daugelis sako, kad smulkiųjų plėšrūnų kailis nebe- vertingas, tai netiesa. Taip, niekas didelių pinigų už juos nebemoka, bet kas gali būti gražiau už išdirbtą lapiną? Iš jo galima pasiūdinti apykaklę, kailinius, liemenę, pledą, kilimą. Lapės kailis labai malonus, visą laiką norisi jį liesti ir glostyti. Kiekvienas pats gali nuspręsti, kaip sumedžiotos lapės kailį panaudoti praktiškai. Be to, trofėjus yra lapės kaukolė, vertinama pagal CIC standartus, tad už didelės lapės kaukolę kokioje nors trofėjų parodoje galima gauti ir medalį.

Žalos mažinimas

Neretai medžiotojai kviečiami į pagalbą, kai kokia laputė ar net kelios nusineša vištą, triušį, net ėriuką. Lapės gali pridaryti nemenkų nuostolių, jeigu jų veikla neribojama, ir čia gali padėti medžiotojai. Lapes kaip neribotai medžiojamus gyvūnus galima Lat­vijoje medžioti turint žemės savininko leidimą privačioje žemėje, neregistruojant apylinkės, todėl įmanoma ūkininkams padėti, jeigu lapės iš tiesų jiems daro žalą. Apribojimai taikomi gyvenvietėse, čia medžioti draudžiama.

Aštuonios lapės per tris dienas

Net jeigu nesinori, vis tiek reikia padėti kaimo gyventojams kovoti su smulkiaisiais plėšrūnais. Kartais etine medžiotojo pareiga tampa kontroliuoti smulkiųjų plėšrūnų populiaciją.

Man pasisekė ta prasme, kad lapių medžioklė yra viena mano mėgstamiausių – nesvarbu, dieną ar naktį, kviečiant jas vilbyne, sėlinant ar tykant.

Šį kartą išėjo vakarinė medžioklė. Didelės fermos savininkas, kuris jau anksčiau skundėsi, kad rudauodegės vagia jo vištas, paskambino ir pasakė, kad lauke išvertė gyvulio skerdenos likučius. Karvės viduriai – kas gali būti geriau? Pirmąjį vakarą dvi valandas sėdėjau prie ūkininko namų pastatytame bokštelyje, skirtame gamtai stebėti. Netrukus sumedžiojau tris lapes, ir tai atrodė daug.  Kitos dienos vakarą vyko kolektyvinis sėdėjimas bokšteliuose prie šėryklų – taip galima suprasti, kur juda šernai. Mane jie suuodė, todėl nusprendžiau nešvaistyti laiko ir vėl nuvykau prie tos fermos. Tiesą sakant, po praeito vakaro sėkmės šiek tiek nerimavau. Ir koks buvo rezultatas? Keturios lapės per dvi valandas! Keturios! Tarp kitko, stebėdama apylinkę mačiau dar bent tris.

Po dienos pertraukos ramų ir tylų vakarą vėl buvau savo vietoje. Iš karto supratau, kad lapės grįžo prie savo kasdienių darbų ir karvės vidurių krūva jų nebedomino. Deja, šiltas oras turi ne vieną trūkumą – jeigu būtų šalta, vaišės vis dar būtų patrauklios. Lapės uostinėjo ta kryptimi, bet ėsti nėjo, tad viskas tapo kur kas sudėtingiau. Sumedžiojau tik vieną, užtat tai buvo labai sveikas ir stambus lapinas.

Beveik visų praeitus du vakarus sumedžiotų lapių kailis buvo poniežinis – lapės persirgusios, vilna ataugusi, bet blyški, nekokybiška, vietomis be akuoto. Buvo justi ir būdingas niežų kvapas. Šioje vietoje dažnai teko matyti niežuotų lapių, porą kartų šunys rado nugaišusių plikų. Per tanki populiacija – dar viena priežastis, kodėl kartkartėmis ją reikia praretinti. Taigi trijų vakarų rezultatas – aštuonios lapės. Nereikia nė sakyti, kad žemės savininkas labai džiaugėsi ir dėkojo už šią paslaugą. Susitarėme, kad padarysime pertrauką ir kitąkart vėl pakartosime lapių viliojimo akciją.

Toje vietoje daug sodybų, beveik kiekvienoje yra vištų, triušių, ožkų ir didesnių galvijų, šalia – ežeras su plačiais nendrynais. Tikras lapių rojus, nenuostabu, kad jų tiek daug. Termovizoriumi galima apytikriai nuspėti tikrąjį šių plėšrūnų skaičių. Dienos stebėjimai gerokai skiriasi nuo to, ką galima pamatyti naktį su specialiais prietaisais.

Kataryna ŠTERNA

Žurnalo „Medžioklė“ korespondentė Specialiai „Ūkininko patarėjui“

Žurnalo „Medžioklė“ ir 123rf  nuotraukos

2021-08-26