Šiandien – mažos pieno supirkimo kainos. Rytoj – giljotina šeimos ūkiams?

– Situacija pieno sektoriuje labai bloga ir maža vilties, kad ji pagerės, – kalbėjo šalies Pieno tarybos pirmininkas, „Rokiškio sūrio“ vadovas Dalius Trumpa, dalyvaudamas Žemės ūkio rūmuose vykusiame Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdyje. Pirmąkart po ilgo pieno gamintojų ir perdirbėjų atšalusių santykių laikotarpio už stalo susėdo visi suinteresuotieji pienininkystės verslo ateitimi. Ekonominę situaciją nušvietė asociacijos „Pieno centras“ ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto atstovai, rūpesčiais dalijosi ūkininkai ir verslininkai. Beveik keturias valandas posėdžiavę, pasvėrę argumentus pieno sektoriui išlikti, susirinkusieji neprieštaravo siūlymui vasario pabaigoje surengti išplėstinę Pieno gamintojų asociacijos sueigą, į kurią žadėjo pakviesti Vyriausybės vadovą, žemės ūkio ministrę. Šiandien mažos pieno supirkimo kainos, o rytoj – giljotina trečdaliui šalies pieno ūkių. Pirmiausia bus kertami nedideli ūkeliai, maitinę šeimas, suteikę socialinį stabilumą kaime ir valstybėje.

Europa padės tik maldomis – Vyriausybės programoje buvo numatyta prioritetą teikti gyvulininkystei, skirti paramos, tačiau sulaukėme tik debesims reikalingo įstatymo, – teigė ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas. – Dabar pienininkams tik maldos gali padėti, – šmaikštavo LPGA tarybos pirmininkas Jonas Vilionis, neseniai grįžęs iš Vatikano, kur drauge su kitais Europos pieno gamintojais prašė Popiežiaus Pranciškaus pagalbos. Savo kolegas ūkininkus J. Vilionis paragino apsilankyti bažnyčioje ir melstis, nes situacija Lietuvos pieno sektoriuje primena tamsų tunelį, kurio gale šviesos nematyti. – Už parduodamą pieno žaliavą gauname pačią mažiausią kainą ir mažiausias išmokas Europoje, – sakė J. Vilionis. – Savo gebėjimu išgyventi mes stebiname Vakarų šalių ūkininkus. – Pastarųjų metų mažos pieno supirkimo kainos primena 2009 m. sunkmečio laikotarpį, – teigė Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys. – Tačiau šįkart kainų kilimo prognozuoti negalime. Pasak A. Gapšio, pasaulyje didėja pieno gamyba, tačiau mažėja vartojimas. Per dešimtmetį Lietuvoje likviduota 160 tūkst. karvių. Šalyje chaotiškai vyksta žaliavinio pieno importas ir eksportas – tai išbalansuoja nacionalinę pieno rinką. – Lietuvoje trūksta pieno žaliavos, tačiau perdirbimo įmonėms jo nereikia, jis superkamas pačia mažiausia kaina visoje Europos Sąjungoje, – kalbėjo A. Gapšys. Jis linkėjo pieno gamintojams kooperuotis, patiems perdirbti žaliavą, nes tokia praktika pasiteisinusi Vakarų Europos, Skandinavijos šalyse, net kaimyninėje Lenkijoje. Paklaustas apie pieno surinkėjų kooperatyvus, jų pelnus pigiau perkant ir brangiau parduodant pieno žaliavą, LAEI atstovas teigė negalintis atsakyti, nes apie tai neturi informacijos.

Į Tulą – su savo „samovaru“ – Pagal sudarytas sutartis superkame ir supirksime visą šalies ūkių pieną, o įvežtinės žaliavos kiekius mažinsime, nes didėja transportavimo kaštai, – sakė „Rokiškio sūrio“ vadovas D. Trum­pa. – Aš ir tėtis tikime pieno pramonės ateitimi, Lietuvos pieno rinka atsigaus, nes pasaulyje pieno produktų reikės. – Apie situaciją šalies ir pasaulio pieno rinkose reikia informuoti vartotojus, nes visi dalyvaujame pieno kelio nuo fermos iki stalo procese, – kalbėjo asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis. – Reikia motyvuoti įvairaus dydžio pieno ūkius stiprinti konkurencingumą. Pieno perdirbimo bendrovių atstovai, atsakingi už žaliavų supirkimą, Rimantas Jancevičius (AB „Vilkyškių pieninė“), Adomas Zdanevičius (AB „Pieno žvaigždės“) ir Mindaugas Čėjauskas (AB „Žemaitijos pienas“) prisipažino, jog situacija pasaulio ir šalies pieno rinkoje įkaitusi. Pieno perdirbimo įmonių sandėliai pilni neparduotos produkcijos (sūrių, pieno miltų). Eksporto rinkose pieno produktų kainos sumažėjusios beveik trečdaliu, šalyse, kur politikai teigia atvėrę galimybes parduoti lietuvišką produkciją, reikia kelerių metų „juodo“ rinkodaros ir reklamos darbo. – Su Kinijos rinka mes dirbame jau penkerius metus, – sakė „Pieno centro“ direktorius E. Simonis. – Ilgai trunka dokumentų tvarkymas, derinimai dėl standartų, ekspertų vizitai. Lietuviškus pieno produktus jau galima vežti į Argentiną, Čilę. – Su savo įmonės produkcija lankėmės Brazilijoje, – teigė „Rokiškio sūrio“ vadovas D. Trumpa ir pašmaikštavo: – tai tas pats, kaip važiuoti į Tulą ir vežtis savo „samovarą“. Nežinantiesiems šio kalambūro priminsime, jog Tuloje (Rusijos mieste) dar nuo caro laikų gaminami „samovarai“ – virduliai.

Lietuvos verslui „embargą“ paliks D. Trumpa iškėlė ES administracijoje bręstančią idėją atidaryti Rusijos rinką pirmiausia senbuvių šalių – prancūzų, italų, vokiečių – pieno pramonės gaminių eksportui. – Tokios nuomonės laikosi ne tik už žemės ūkį, bet ir už maisto saugą bei sveikatą atsakingi eurokomisarai, kurių vienas – lietuvis, – apmaudžiai pastebėjo LPGA tarybos pirmininkas J. Vilionis, neseniai apie tai kalbėjęs su Europos pieno tarybos pirmininku Romualdu Schaberiu. – Embargas paskelbtas visoms ES šalims vienu metu, vienu metu turi būti ir panaikintas, – teigė J. Vilionis. – Tą bandysime įrodyti Briuselio administracijai. – Dėl Rusijos embargo nukentėjusiems pieno gamintojams buvo skirta ES ir nacionalinė parama, – sakė AB „Rokiškio sūris“ žaliavų direktorius Evaldas Dikmonas. – Tačiau strategiškai žiūrint tokių pinigų dalybos buvo klaida. Mes patys kredituojame prekinius pieno ūkius. Lietuvoje turime visas sąlygas pienininkystei vystyti. – Dešimt metų šalyje nejaučiame aiškios agrarinės politikos, – pastebėjo „Pieno centro“ direktorius E. Simonis. – Kokių pieno ūkių reikės po penkerių, dešimties metų, apie tai nekalbama nei ministerijoje, nei žemdirbių parlamente. – Mišrus ūkis – ne panacėja, savo patirtimi įsitikinau, – sakė Pauliukų (Jonavos r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Andriejus Štombergas, – krito ir tebekrinta pieno, jautienos, kiaulienos, grūdų kainos. – Mažiems šeimos ūkiams, kuriems valdžia prognozavo šviesią ateitį, jau parašytas mirties nuosprendis, – kalbėjo Kubilių (Šakių r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Alvydas Miliūnas. – Vienuolika centų už parduoto pieno kilogramą gauti – pasityčiojimas iš šeimos ūkininko, – patvirtino Raseinių r. ūkininkas Viktoras Ročka. – Kaimiečiai darbštūs, verčiasi laikydami po dešimt karvių, tačiau valstybės socialinė politika neskatina žmonių dirbti, kurti verslus. Viską metę tėvai geria, vaikai emigruoja. – Iš tikrųjų praėjusiais metais smulkieji pieno gamintojai už pieną gavo ketvirtadaliu mažesnę kainą nei stambieji, – patvirtino ŽŪR pirmininkas A. Stančikas. – Mūsų kooperatyvas už pieno žaliavos kilogramą iš perdirbėjų gauna 17 euro centų, tačiau pieno gamintojams tiek mokėti negalime, – aiškino žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Juratė Dovydėnienė. – Mums kainuoja pieną surinkti, atšaldyti, apskaityti.

Politikų „trigrašis“ – nuostolis verslui – Praėjusiais metais dėl politikų priimto vadinamojo „Pieno įstatymo“ mes turėjome tris kartus perrašyti kelis tūkstančius sutarčių, suskirstyti pieno gamintojus į septynias, paskui – į dešimt grupių, – piktinosi „Rokiškio sūrio“ žaliavų direktorius E. Dikmonas, – tai veikė kaip rinką destabilizuojantis veiksnys. – Minėtas įstatymas nuo pat jo priėmimo yra niekinis, – patvirtino ŽŪR vicepirmininkas B. Markauskas. – Tačiau superkamos pieno žaliavos kokybė pagerėjo, nors įstatyme apie tai nebuvo kalbėta, – replikavo „Rokiškio sūrio“ vadovas D. Trumpa. – Aš galiu konstatuoti tik situaciją šalies pieno sektoriuje: penkios pieno perdirbimo įmonės skaičiuoja pelnus, o dešimtys tūkstančių pieno gamintojų balansuoja ant skurdo ribos, – rūsčią ir seniai žinomą tiesą ištarė LAEI atstovas A. Gapšys. – Partijos komiteto, kaip anksčiau, nėra, niekas nepasakys, kiek karvių išpjauti, kiek pieno pagaminti, – atkirto D. Trumpa. – Rinka arba yra, arba jos nėra. Prieš trejetą metų pieno šalyje trūko, dabar jo per daug. – Reguliuoti rinką – tai pūsti miglą į akis, – sakė Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Kazys Starkevičius. – Situacija visų ES šalių pieno sektoriuje ekstremali, reikalingas amortizacinis fondas, kuris stabilizuotų padėtį. – Politikai mus užliūliavo dėl išmokų už kvotinio pieno toną mažinimo, vadinamosios moduliacijos, dabar dėmesį nukreipia į mažas pieno kainas, – kalbėjo ŽŪR pirmininkas A. Stančikas. – Niekas nekalba, jog po ketverių metų Europos Komisijos reikalavimu dėl klimato kaitos, oro taršos šalyje turėsime trečdaliu sumažinti galvijų skaičių. Pasak A. Stančiko, tai tiksinti bomba, apie kurios grėsmę žemdirbiams bus pranešta po rudenį vyksiančių rinkimų. Posėdžio pabaigoje LPGA tarybos nariai svarstė galimybę rengti išplėstinį pieno gamintojų susirinkimą, kviesti į jį politikus ir ieškoti kelių, kaip išsivaduoti iš sunkmečio. Čia vertėtų prisiminti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kuri prieš kelerius metus teigė, jog ES ekonominė krizė bus permanentinė (nesibaigianti).

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.