Šienpjovių varžytuvės ir Joninių šviesa

Svarbiausias šventės akcentas – šienpjovių varžytuvės. Jose dalyvavo tiek patyrę dalgiai, tiek jaunimas, puoselėjantis protėvių amato dvasią. Šienavimo meistriškumas čia buvo vertinamas ne tik kaip sportinis iššūkis, bet ir kaip išliekanti kultūros dalis. Visi nekantriai laukė, kas šiemet taps Metų šienpjoviu.

Šventės nuotaiką kūrė ir Rasų vakaro papročiai – pynėsi vainikai, liepsnojo Joninių laužas, o pakrantėje skambėjo muzika ir plazdėjo ilgiausios dienos šviesa.

Jau septynioliktoji

Šių metų Šienpjovių – Rasų šventė buvo jau septynioliktoji. Jos pradžia – simboliška ir tradicinė: prie Vainotiškių gyvenvietės akmens susirinkę šienpjoviai su dalgiais ant pečių ir grėbėjos, lydimi armonikos melodijų, iškilmingai patraukė link Akademijos tvenkinio.

Kaip kasmet, Vainotiškių bendruomenė pasitiko svečius žolynų bromu, pro kurį, skambant liaudiškai muzikai, įžengė šienpjoviai ir šventės dalyviai. Šventės ištakos siejamos su Vainotiškių kaimu ir jo šviesuoliu Alfonsu Manioku, kuris prieš daugiau nei šešiolika metų inicijavo šienpjovių varžytuves. Tradiciškai jis paskelbė šventės pradžią, įžiebdamas Rasų laužą.

Šienpjovių netrūksta

Norinčių dalyvauti šienpjovių varžytuvėse netrūksta, o gretos jaunėja, džiaugėsi Akademijos kultūros centro direktorė Žydronė Smulskienė:

„Labai smagu, kad šienpjovių visada atsiranda. Vainotiškių bendruomenė tvirtai palaiko ir puoselėja šią tradiciją – rūpinasi organizavimu, kviečia dalyvius, palaiko šventės dvasią“.

Ji pažymėjo, kad dalyvių amžius įvairus – yra ir patyrusių, ir jaunų šienpjovių, daugiausia iš Dotnuvos seniūnijos bendruomenių. Vainotiškių bendruomenė bendradarbiauja su Raseinių rajono Žaiginio bendruomene – vyksta savotiški „šienavimo mainai“, kai vieni važiuoja pas kitus, o draugystė tęsiasi jau ne pirmus metus.

Dalyvavo 12 šienpjovių

Šiemet šienpjovių varžytuvėse dalyvavo 12 dalyvių – daugiausia iš aplinkinių kaimų bei atvykusių iš Raseinių ir Kupiškio krašto. Išsitraukę laukelių numerius, šienpjoviai su dalgiais buvo iškilmingai išlydėti į pievą Akademijos kultūros centro folkloro ansamblio „Seklyčia“ dainomis (vadovė Ona Auškalnienė).

Pirmasis laukelio numeris tradiciškai atiteko šventės sumanytojui, ilgamečiam šienpjoviui Alfonsui Maniokui iš Vainotiškių.

Šienpjoviams talkino grėbėjos Vyda Liubinienė ir Elena Maniokienė. Jos ne tik tvarkė nupjautą žolę, bet ir vaišino dalyvius naminiu sūriu bei gaiviais gėrimais, kad nei alkis, nei troškulys netrukdytų demonstruoti geriausių įgūdžių.

Padėkos ir nominacijos

Po darbų pievoje prasidėjo iškilminga šventės dalis – šienpjovių varžytuvių dalyvius sveikino ir apdovanojo vertinimo komisijos pirmininkas, Dotnuvos seniūnas Modestas Tvaravičius. Visi šienpjoviai gavo padėkas, originalias nominacijas bei rėmėjų dovanų.

Už ištikimybę tradicijai pagerbtas šventės sumanytojas Alfonsas Maniokas. Ilgametis šienpjovys, legenda – Vytautas Braciška. Stipriausios rankos kavalieriumi tapo Justinas Kairys, o Pievos širdies nominacija atiteko Dariui Kuzminskui.

Metų debiutantas – Linas Kairys, pjovimo meistru pripažintas Arūnas Birvinskas, kuris pabrėžė bendradarbiavimą su Raseinių rajono Žaiginio bendruomene. Auksinio dalgio nominacija – Albertui Ragauskui.

Pievų gracija – Danutė Kuzminskienė, tylusis meistras – Žygimantas Jėcka, o už rūpestingumą ir lėtą pjovimą – Juozapas Jėcka, kuris savo rankomis grėbėjoms pagamino grėblius. Pievų šventės dvasia – Rita Atkočiūnienė, o padėka už nepriekaištingus įgūdžius – Liudui Tauginui.

Išrinkti Metų šienpjoviai

Vertinimo komisija tradiciškai išrinko du Metų šienpjovius – jais tapo Rita Atkočiūnienė iš Vainotiškių ir Liudas Tauginas, Akademijos gimnazijos direktorius.

Rita Atkočiūnė, aktyvi Vainotiškių bendruomenės narė, šienpjovių šventėje dalyvauja jau trečius metus. Ji džiaugėsi ankstesniais laimėjimais: pernai Vainotiškiuose pelnė Metų šienpjovės vardą, o Raseiniuose komandiniame pjovime užėmė antrą vietą, šiemet – pirmą. Rita taip pat dalyvavo Nacionaliniame šienpjovių čempionate Šilutės rajone ir iškovojo antrą vietą. Šiemet pjauti buvo sudėtinga dėl aukštos ir vietomis išguldyto žolės, tačiau patirtis ir noras padėjo įveikti iššūkį. Ji pripažino, kad su kiekvienais metais įgūdžiai gerėja, o dalgį ji naudoja ir kasdienybėje – kai nuvažiuoja pas sūnų į kaimą, apipjauna žolę.

Liudas Tauginas – ne tik gimnazijos vadovas, bet ir šienavimo tradicijų puoselėtojas, dalyvaujantis beveik visose šienpjovių šventėse ir šiemet jau trečią kartą pelnęs Metų šienpjovio titulą. Jis prisiminė vaikystę, kai padėdavo seneliams kaime: išmoko dalgį rinktis pagal skambesį, tinkamai jį paruošti ir plakti. Pamena, kaip aštuntokas su močiute pripjovė karvei šieno, kai senelis sirgo. Dalgį naudoja ir šiandien – kai buvo grąžinta senelių žemė, tekdavo hektarais pjauti šieną. Liudas pabrėžė, kad pjovimas dalgiu – labai techniškas darbas, reikalaujantis ištvermės ir formos palaikymo, ypač kai reikia dirbti kelias dienas iš eilės. Dabar jis jau turi trečią dalgį, kuris jam – ne tik darbo įrankis, bet ir ryšys su gamta bei šeimos tradicijomis.

Pagerbti Jonai, Janinos ir Rasos

Kaip ir kasmet, Šienpjovių – Rasų šventėje buvo pagerbti varduvininkai – Jonai, Janinos ir Rasos. Jiems įteikti vainikai, palinkėta sveikatos, džiaugsmo ir šviesios Joninių nuotaikos.

Vienos varduvininkės, vainiku pasipuošusios moters, pasakojimas atskleidė, kaip svarbi ši šventė jos šeimai: „Esu Jono dukra, pati Rasa ir dar Jono mama. Dabar Jonines švenčiame kasmet. Prieš atsirandant mažajam Jonukui, kartais praleisdavome, bet jam gimus, švęsti Jonines, tapo šventa pareiga. Laikomės tradicijų: visada uždegame Joninių laužą, o jei leidžia oras, naktį iš birželio 23-osios į 24-ąją einame išsimaudyti ežere“.

Jos sūnus Jonas vardą vertina paprastai, tačiau Joninės jam – svarbi šeimos šventė: „Vardas kaip vardas, – šyptelėjo Jonas. – Per Jonines sulaukiu daugiau dėmesio. Stengiamės švęsti kartu su šeima. Dabar gyvenu Kaune, daug metų praleidau Norvegijoje, todėl ne visada pavykdavo sugrįžti. Bet kai tik galiu, atvažiuoju. Ši šventė – proga sustoti ir pabūti su artimaisiais“.

Vyko meninės edukacijos

Šventės dalyviai ne tik stebėjo šienpjovių varžytuves, bet ir aktyviai dalyvavo Joninių dvasia alsuojančiose edukacijose. Iš lauko gėlių, žolynų, šiaudų ir kitų gamtos medžiagų galėjo nusipinti vainiką ar net originalią skrybėlę.

Iš Alytaus atvykusi tautodailininkė Rita Valiukevičienė mokė pinti skrybėles iš augalinių pluoštų. Ji demonstravo iš liepos karnos pintą kepurę, šiaudinius vyžus ir rankinę, sukurtą iš gamtinių medžiagų.

Vainikų pynimo paslaptimis dalijosi dotnuviškė Sondra Žalakevičienė, šventėse dalyvaujanti daugelį metų. Ji pynė vainikus iš to, ką rado pievoje. „Žinau, kad vainike turi būti smilgų, varpų, rugiagėlių... Bet šiemet džiaugiamės tuo, ką randame. Vaikai noriai pina, o suaugusieji dažniau tik puošiasi“, – šypsojosi Sondra.

Vilniuje gyvenanti tautodailininkė Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė (Bitė), nors ir profesionali keramikė, myli darbą su žolynais. „Auginu rugius, renku žolynus, iš kurių rišu ir pinu įvairias skulptūrėles bei vainikus“, – pasakojo ji, demonstruodama savo kūrinius.

Joninių burtai

Tautodailininkė Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė (Bitė) pasakojo, kad tradicinis Joninių vainikas tvirčiausias ir ilgiausiai išliekantis būna pintas iš javų. Anksčiau niekas nepindavo vainikų iš duonos, nes tai buvo šventas dalykas. Daugiausia naudodavo smilgas, lauko gėles, o per Jonines – būtinai jonažolę, kuri žydi geltonai būtent tą laiką.

Ji kūrė įvairius suvenyrus iš varpų, o mergaitės vainikus susipindavo taip, kad jie nevystų, skirtingai nei iš gėlių.

Pasak tautodailininkės, vainikas per Jonines ne tik puošia, bet ir tampa burtų dalimi: nešiojamas jis prisigeria energijos, tada paleidžiamas plaukti vandenyje. Jei du vainikai susitinka – tai ženklas apie būsimas vestuves, jei nuplaukia tolyn – laukiami geri metai, o jei įstringa tarp žolių – ženklas nepalankus. Kaime prie vainiko tvirtinamas medinis kryžiokas ant kurio uždegama žvakelė ir  plukdoma į vandenį – naktinis vaizdas būna ypatingas.

Vakaro programa – įvairi

Vakaro programa sužavėjo visus: skambėjo lietuvių liaudies melodijos ir pasauliniai hitai. Skrabalų virtuozas Karolis Šileika grojo įspūdingai, koncertavo grupės „Nešpėtni bernai“ ir „Lietuvaičiai“. Šventę vedė ir dainavo Giedrius Leškevičius su grupe, kurdamas šiltą, jaukią nuotaiką.

Sutemus uždegus tradicinį Joninių laužą, gamta lyg specialiai pasistengė – laužas švietė po ramia ir giedra naktimi.

Reginos Bagdonienės ir Astos Raicevičienės nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.