Ramioje Šaukėnų gatvelėje įsikūrusių L. Gimbutienės ir V. Jasienskio sodyboje net ir per lietaus garsų uždangą girdisi savotiškas šnypštimas, burzgimas. Taip į nepažįstamą žmogų reaguoja emu stručių patelės. „Dėl tų paukščių auginame cukinijų – labai gerai lesa, dar pašarinių burokų (runkelių), šiek tiek bulvių. Viskas stručiams patinka. Paukščiai dideli, tai ir įvairių lesalų jiems reikia nemažai“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo stručių šeimininkė.
Pirmieji trys stručiukai sodyboje atsirado 2016 m. Jie užaugo ir iki šiol gyvena. Nelaisvėje šie paukščiai gali išgyventi apie 20 metų. Dėl stručių L. Gimbutienė juokais kaltino sūnėno žmoną, paraginusią auginti šiuos didelius paukščius. „Įsiklausiau į jos kalbas ir pradėjau galvoti, o kodėl nepabandžius? Įvairių gyvulių visuomet laikėme. Prieš porą metų po ilgų svarstymų pardaviau paskutinę karvę. Buvo gaila. Visokie prisiminimai į galvą lindo. Ne taip ir seniai su dviračiais, bidonėliais apsikarstę, žmonės į ganyklas barbėdavo... O dabar Šaukėnuose karves ant rankos pirštų lengva suskaičiuoti. Bet viskas suprantama – laikai keičiasi. Taip jau yra“, – tvirtino ŪP pašnekovė.
Neilgai trukus trijų stručių šeimyna pagausėjo – šeimininkai išsiperino stručiukų. Kantriai ant trijų kiaušinių tupėjo patinas, nes patelės neperi, tik padeda kiaušinius. Iki paukščiukų išsiritimo tenka laukti 52 dienas. „Mes perėtojui ir namelį atskirą pastatėme, kad niekas netrukdytų, aprūpinome ir lesalu, ir vandeniu. Visą perėjimo laiką nei dorai lesė, nei gėrė. Bet visus tris stručiukus, laimei, išperėjo. Po truputį mažyliai su suaugusiais stručiais pažindinosi, kol maždaug po metų patys visai suaugo“, – įspūdžiais dalijosi moteris.
Stručius šaukėniškiai prisipažino auginantys pirmiausia dėl įdomumo, o ne dėl finansinės naudos. Dabar jų būryje yra 13: 5 nandu ir 3 emu patelės, 2 nandu ir 3 emu patinai, pora afrikinių stručių.
Vienu metu stručiai aptvare gyveno su avimis. Į Šaukėnus avytės Luna ir Svaras atvyko iš Šiaulių Medelyno rajono – jų šeimininkams teko atsisveikinti su gyvūnais, nes kaimynai ėmė skųstis dėl avyčių bliovimo. „Ten namas prie namo, o pas mus – didelė erdvė. Priglaudėme. Luna buvo labai jauki. Tik pamačiusi atviras namo duris iš aptvaro stengdavosi įlįsti į vidų. Juokaudavau, kad ji nori būti ne avis, o žmogus. Tik pašaukta kaip šuniukas pribėgdavo. O Svaras ateidavo... pasimušti. Sulaukėme ir ėriukų. Apie ketverius metus drauge išgyvenome, kol Svaras visai agresyvus pasidarė. Vėliau avytės iškeliavo pas pažįstamą į Akmenės r. dirbti gyvomis žoliapjovėmis“, – pasakojo L. Gimbutienė.
Vienas stručių patinas ir dvi patelės sudaro šeimą. Nandu veislės stručiai, kaip ir reikalaujama, yra sučipuoti. Dalį stručių kiaušinių šeimininkė paprasčiausiai išdalija, dalį – parduoda. Iš likusių dažniausiai kepa kiaušinienę. Iš vieno nandu stručio kiaušinio kiaušinienės pavalgyti puikiausiai gali penki žmonės. Skonis šio patiekalo, pašnekovės teigimu, yra subtilus, švelnus, labai primena vištos kiaušinius, iškeptus ant sviesto.
Stručių kiaušinio lukštas – storas, kietas, jį tenka pragręžti grąžtu. Virti stručių kiaušinių, pasak L. Gimbutienės, nėra prasmės, nes užtruktų apie valandą. Be to, nelabai estetiškai atrodo kiaušinio baltymas.
Per beveik dešimt metų, praleistų auginant stručius, neišvengta ir nelaimių. Sykį strutis šeimininkės akyse patyrė sunkią traumą – paukščiui plyšo kojos sąnario kapsulė. „Baisu buvo. Išlindo kaulas. Nors man daug kas sakė, jog stručiui trauma yra lygi mirties nuosprendžiui, naiviai bandžiau ieškoti pagalbos, pusę Lietuvos apskambinau“, – pasakojo ŪP pašnekovė. Bandyti strutį gelbėti ėmėsi kelmiškiai veterinarijos gydytojai. Jie paukštį operavo, o koją sugipsavo. Bet, pasak moters, paukštis nėra tiek protingas, kad nebandytų stotis ant sulaužytos kojos. Dvi savaites kankinosi ir paukštis, ir jo šeimininkė. Nešiojo jau paaugusį, gulbės dydžio strutį, lesino. Bet jis taip ir neišgijo, nugaišo...
Šaukėniškiai yra laikę muskusinių ančių, kolmogorų žąsų. Bet pastarosios, nors sunku patikėti, labai skriausdavo stručius. Nei palesti normaliai stručiai galėdavo, nei žolės pasirankioti – supuldavo žąsys, stručius tuoj triukšmingai nuvaikydavo ir pačios karaliaudavo.
„Kai mama dar buvo gyva, esame laikę net šešias karves, vištų, ančių, kalakutų, ožkų. Pati užsiaugindavau broilerių, Pekino ančių. Esu turėjusi veislinę kiaulę“, – vardijo L. Gimbutienė.
Su ožka susijęs dar vienas nutikimas, kuris, laimei, baigėsi sėkmingai. Sykį moteris rado prisismaugusį gyvulį su stipriai užsiveržusia virve. L. Gimbutienė jau buvo baigusi medicinos mokyklą, todėl greitai susigaudė, kaip elgtis. Nupjovusi virvę, pradėjo ožkai daryti širdies masažą. „Pamaigiau, pamaigiau, ir ožkelė atsigavo, dar ne vienerius metus vėliau pas mus išgyveno“, – su šypsena pasakojo ŪP pašnekovė.
VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. liepos 4 d. numeryje!
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,
arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.
Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.