Širvėnos pakrantėje – palaidas šuo ir gyventojų nerimas

„Šuo yra šuo – niekas nežino, kas jam šaus į galvą“

Pa­sak bir­žie­čio, šuo tik­riau­siai yra sta­ford­šy­ro bul­ter­je­ras, o to­kie šu­nys, jo įsi­ti­ki­ni­mu, pri­ski­ria­mi ag­re­sy­vioms veis­lėms.

„Nie­kaip ne­sup­ran­tu, ko­dėl tas žmo­gus taip el­gia­si. Šuo yra šuo – nie­kas ne­ga­li ži­no­ti, kas jam šaus į gal­vą ir ka­da. Ti­kiuo­si, kad gal­būt su­si­pras žmo­gus. Juk jis ne vie­nas su sa­vo šu­ni­mi vaikš­ti­nė­ja. Kiek ži­nau, yra spe­cia­li vie­ta Dau­gu­vie­čio par­ke, kur ga­li­ma sa­vo šu­nį ne tik dre­suo­ti, bet ir pa­leis­ti nuo pa­va­dė­lio. O čia – ir vy­res­ni žmo­nės vaikš­to, ir vai­kai“, – pik­ti­no­si bir­žie­tis.

Palaidų šunų problema – ne nauja

Apie pa­lai­dų šu­nų pro­ble­mą „Bir­žie­čių žo­dis“ jau ra­šė šių me­tų va­sa­rio mė­ne­sį, kai pa­si­tai­kė net ke­li at­ve­jai, kai pa­lai­di, o kai ku­riais at­ve­jais net ir su pa­va­dė­liu ve­džio­ja­mi šu­nys už­puo­lė praei­vius.

To­dėl dar kar­tą pri­me­na­me Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Vie­šo­sios tvar­kos sky­riaus ve­dė­jo Ri­čar­do Sa­bo anks­čiau „Bir­žie­čių žo­džiui“ iš­sa­ky­tą ko­men­ta­rą.

„Jei­gu šuo tu­ri so­cia­li­za­ci­jos pa­žy­mė­ji­mą, pa­va­dė­lis ne­bū­ti­nas. Ta­čiau apie tai su­ži­no­ti ga­li­ma tik pa­klau­sus šuns sa­vi­nin­ko“, – sa­kė R. Sa­bas.

Jis kal­bė­jo apie at­ve­jus, kai šuo iš tie­sų yra ra­mus ir ne­ke­lia jo­kios grės­mės ap­lin­ki­niams.

Pavadėlis privalomas, o atsakomybė lieka

R. Sa­bas tuo­met aiš­ki­no, kad ve­džio­ti šu­nį be pa­va­dė­lio sa­vai­me nė­ra drau­džia­ma – kiek­vie­ną si­tua­ci­ją rei­kia ver­tin­ti in­di­vi­dua­liai.

Ta­čiau Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės skel­bia­mų gy­vū­nų lai­ky­mo tai­syk­lių 79 punk­te nu­ro­dy­ta, kad vie­šo­sio­se vie­to­se šu­nys ve­džio­ja­mi su pa­va­dė­liu, o pa­vo­jin­gų ir ko­vi­nių veis­lių šu­nims bei jų miš­rū­nams pri­va­lo­mas ir ant­snu­kis. Tai­gi so­cia­li­za­ci­jos pa­žy­mė­ji­mas sa­vai­me neat­lei­džia šuns šei­mi­nin­ko nuo pa­rei­gos lai­ky­tis šių rei­ka­la­vi­mų.

Spe­cia­lis­tas pri­pa­ži­no, kad vi­sa­da yra dvi pu­sės. Vie­na ver­tus, rei­kia at­si­žvelg­ti į tai, ko­kie rei­ka­la­vi­mai tai­ko­mi šuns šei­mi­nin­kui. Ki­ta ver­tus, rei­kia su­pras­ti ir žmo­nes, ku­rie, su­ti­kę ne­pa­žįs­ta­mą gy­vū­ną, ne­ži­no, ko iš jo ti­kė­tis.

Bū­tent čia ir at­si­ran­da svar­biau­sias klau­si­mas – ne tik tai, ar šuo pri­va­lo bū­ti pri­seg­tas prie pa­va­dė­lio, bet ir tai, ar jo šei­mi­nin­kas ga­li už­tik­rin­ti, kad gy­vū­nas ne­kels grės­mės ap­lin­ki­niams.

Kai šuo kelia pavojų – gresia bauda

Vis dėl­to, jei­gu šuo įsi­kim­ba dan­ti­mis į dra­bu­žį ar ki­taip su­ke­lia pa­vo­jų žmo­gui, tai jau ga­li bū­ti lai­ko­ma pa­žei­di­mu.

Pa­sak R. Sa­bo, Ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­se nu­ma­ty­ta, kad jei­gu gy­vū­nas ke­lia grės­mę as­mens svei­ka­tai, gy­vy­bei ar tur­tui, jo lai­ky­to­jui ga­li bū­ti skir­ta bau­da nuo 50 iki 120 eu­rų.

Apie at­sa­ko­my­bę aiš­kiai kal­ba­ma ir Gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­me – gy­vū­nų lai­ky­to­jai pri­va­lo už­tik­rin­ti, kad jų au­gin­ti­niai ne­kel­tų grės­mės žmo­nių ar ki­tų gy­vū­nų gy­vy­bei, svei­ka­tai ar tur­tui ir ne­pa­žeis­tų ki­tų as­me­nų tei­sių bei tei­sė­tų in­te­re­sų.

Šuo kal­bė­ti ne­mo­ka – už jį at­sa­ko šei­mi­nin­kas. To­dėl at­sa­ko­my­bė už gy­vū­no el­ge­sį pir­miau­sia ten­ka jo šei­mi­nin­kui. O vie­šo­je vie­to­je svar­biau­sia ne vien tai, ką lei­džia tai­syk­lės, bet ir ele­men­ta­rus dė­me­sys ša­lia esan­tiems žmo­nėms.

Ingrida BUTKEVIČIŪTĖ / „Biržiečių žodis“