Skaitydami maisto produktų etiketes, taupome sveikatą ir pinigus

Neskaitydami, kas parašyta perkamų maisto produktų etiketėse, kenkiame sau, neretai – ir aplinkai. Taip tvirtina Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos (VMVT) specialistės Ilona Drulytė ir Jūratė Černiavskienė. Jos pataria, į ką atkreipti dėmesį skaitant maisto produktų etiketes ar kitą prekybinėje erdvėje apie juos pateiktą informaciją.

900 ml talpos pakelis pieno, kurio riebumas 2,5 proc., kainuoja 1,39 Eur, o 1 l talpos pakelis, kuriame 3,5 proc. riebumo pienas, kainuoja 1,59 Eur. Etiketėse nurodyta vieno ir kito pieno litro kaina padeda nuspręsti, kurį iš jų pirkti.

 

 

Poreikiai skiriasi

Pasak VMVT Maisto skyriaus patarėjos I. Drulytės, nepaisant to, kurioje viešoje prekybinėje erdvėje – turguje, mugėje, įprastoje ar internetinėje parduotuvėje – yra prekiaujama maisto produktais arba jie reklamuojami, privalu apie juos pateikti teisingą informaciją. Ji turi vartotojams padėti išsirinkti poreikius atitinkančius produktus.

Maisto produktų vartotojų poreikiai skirtingi. Vieniems svarbu pirkti kuo pigesnius produktus, nes brangesniems neturi lėšų arba taupo – nenori išlaidauti. Kitiems vartotojams rūpi jų sveikata, tad nori žinoti, iš ko produktai pagaminti arba kokia jų maistinė vertė: kiek juose riebalų, angliavandenių, baltymų, cukrų. Dar kiti valgytojai nori sulieknėti arba yra vegetarai, veganai arba tam tikriems maisto produktams alergiški asmenys. Yra susirūpinusiųjų, kad kertami atogrąžų miškai ir jų vietoje sodinamos palmės, iš kurių vaisių spaudžiamas aliejus. Jiems svarbu nenusipirkti aliejaus, išgauto iš palmių, kurios užaugintos buvusio atogrąžų miško žemėje.

Nepirkti akimis

„Teisės aktų kūrėjai pagalvojo apie visus vartotojus. Stengdamiesi padėti jiems gauti informaciją apie rūpimus maisto produktus, parengė atitinkamus teisės aktus“, – aiškina I. Drulytė.

Pasak jos, informacija apie fasuotus ir nefasuotus maisto produktus pateikiama jų etiketėse arba šalia esančiuose tekstuose, taip pat – juos reklamuojant ar parduodant internetu. Deja, Lietuvos gyventojų apklausa byloja, kad retas atidžiai skaito arba apskritai skaito etiketes, kurios yra šalia fasuotų maisto produktų ir užklijuotos ant jų. Arba retas atkreipia dėmesį į šalia nefasuotų produktų esančias etiketes ar kitą informaciją apie juos. Daugelis prisipažįsta produktą perkantys akimis. „Produktas patrauklus – ir perku“, – sako jie.

„Tokie valgytojai nuskriaudžia save. Juk etiketėse pateikiama labai svarbi ir naudinga informacija“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtina I. Drulytė. Pasak jos, pirmoji žinia apie maisto produktą – jo pavadinimas, ir tai yra ne išgalvotas, o kiekvienam maisto produktui privalomas jo teisinis ar įprastai vartojamas, tą produktą apibūdinantis pavadinimas. Pavyzdžiui, sviestas, margarinas ir tepieji riebalų mišiniai – skirtingi, bet panašios išvaizdos ir paskirties maisto produktai. Todėl jau pagal pavadinimą vartotojas gali pasirinkti, kurį pirkti.

Etiketė ant džiovintų slyvų skelbia, kad jose yra natūralių cukrų.

Kokia grynojo svorio kaina?

Siekiant ekonomiškai naudingai apsipirkti, verta atkreipti dėmesį į šalia kai kurių fasuotų maisto produktų esančias etiketes, kuriose nurodytos kainos. Pavyzdžiui, lentynoje surikiuotos 0,9 l ir 0,8 l talpos pieno, kurio riebumas toks pat, pakuotės. Jų kaina, kaip skelbia etiketės, skirtinga. Gali būti, kad pakuotė su mažesniu pieno kiekiu keletu centų pigesnė nei su didesniu.

Vis dėlto, kurį pakelį – 0,9 l ar 0,8 l – pirkti yra ekonomiškai naudingiau, pasufleruoja tų pačių etikečių apačioje nurodyta pieno, kuris supiltas į šias pakuotes, vieno litro kaina. Galbūt 0,8 l pieno pakuotė pigesnė, tačiau joje esančio pieno litras brangesnis nei 0,9 l pakuotės. Tad renkantis, kurį produktą iš tos pačios kategorijos produktų pirkti, verta atkreipti dėmesį ir į jų standartinio vieneto kainą, t. y. produktą rinktis pagal jo grynąjį svorį – 1 kg ar 1 l kainą.

Palyginti sąrašus

„Jei valgytojai skaitytų etiketes, galėtų už tą patį produktą sumokėti mažiau ir įsigytų kokybišką, visavertį produktą“, – teigia I. Drulytė. Ji vartotojui, kuriam svarbu maitintis sveikatai palankiais produktais, pataria palyginti jų sudedamųjų dalių sąrašą su maistingumo deklaracija. Šis sąrašas ir deklaracija yra etiketėse, kurios užklijuotos arba išspausdintos ant fasuotų maisto gaminių pakuočių. Sudedamųjų dalių sąraše nurodoma, kas buvo dedama į produktą jo gamybos metu, o maistingumo deklaracijoje – visos maistingosios medžiagos, įskaičiuojant ir natūraliai esančias sudedamosiose dalyse. Antai sąraše, kuriame vardijama, iš ko pagamintas produktas, gali nebūti cukraus arba druskos – priedų, kurių vengia vartotojas. Tačiau to paties produkto maistingumo deklaracijoje gali būti nurodyti jame natūraliai esantys cukrūs ar druskos, išskaičiuotos pagal natūraliai jame esančio natrio kiekį. Vadinasi, šios medžiagos yra ne pridėtinės, o natūralios. Antai fruktozė yra natūralus cukrus, slypintis meduje, vaisiuose, daržovėse ir uogose. Natūralus pieno cukrus – laktozė. Jos yra piene ir jo produktuose, bet ne visais atvejais. Pieno perdirbėjai, siekdami patenkinti laktozės netoleruojančių vartotojų poreikį, išima laktozę iš jo. Natrio yra daržovėse, vaisiuose.

Grūdėtos varškės etiketės byloja, kad gaminant šį produktą cukraus nedėta. Tačiau gaminyje yra natūralių cukrų. Jie, tikėtina, „atėjo“ iš pieno.

I. Drulytė primena, kad maisto gaminio sudedamųjų dalių sąrašas sudaromas jų mažėjimo tvarka. Sąrašo pradžioje nurodomas produktas, kurio daugiausia gaminyje, o pabaigoje – kurio mažiausia. Pavyzdžiui, jei serbentų uogienės sudedamųjų dalių sąrašas pradedamas žodžiu „cukrus“, o po jo yra žodis „serbentai“, vadinasi, gaminyje cukraus daugiau nei uogų.

Uogose, kaip ir vaisiuose, daržovėse, yra natūralaus cukraus – fruktozės. Tad, jei maisto produkto etiketėje tarp jo sudedamųjų dalių nenurodytas cukrus, jis gali būti „atėjęs“ iš uogų vaisių, daržovių, kurios naudotos gaminant produktą.

Tikrina, ar tiesa

„Maisto produktų etiketes skaitau ir kaip vartotoja, ir kaip kontroliuojančios institucijos atstovė. Vartotojai mato vieną maisto etikečių pusę, o aš tikrinu, ar jose pateikta informacija atitinka tikrovę“, – priduria VMVT Marijampolės departamento patarėja J. Černiavskienė. Ji, kaip ir kiti VMVT specialistai, tikrina, ar ant produkto pakuotės teisingai nurodyta jo rūšis, ar į gaminį sudėti visi produktai, kurie nurodyti jo sudedamųjų dalių sąraše, ar nepasibaigęs parduodamų produktų tinkamumo vartoti terminas.

Pasak J. Černiavskienės, maisto produktų tinkamumo vartoti terminas ant jų priklijuotose etiketėse nurodomas dvejopai: parašant „Tinka vartoti iki...“ arba „Geriausias iki...“. Pasibaigus šiose nuorodose esančioms tinkamumo vartoti datoms, parduoti maistą Lietuvoje draudžiama. Vis dėlto vartotojai turėtų atsakingai vertinti maisto atsargas, kad jos nebūtų švaistomos. Jei maisto produktų etiketėse nurodytas „Geriausias iki...“ laikas jau pasibaigęs, jie dažnai dar bus tinkami vartoti. Pavyzdžiui, kava, nesuvartota iki etiketėje nurodytos tinkamumo vartoti datos, galbūt bus šiek tiek praradusi aromatą. Tačiau, pasibaigus „Tinka vartoti iki...“ datai, maistas galimai yra nesaugus, todėl jo vartoti negalima.

Vykdant maisto produktų kontrolę nustatyta, kad ženklinimo pažeidimai yra penktoje vietoje po šių produktų tinkamumo vartoti terminų, atsekamumo, laikymo sąlygų ir kokybinių pažeidimų.

Vienas svarbiausių VMVT tikslų – kontroliuojant užtikrinti, kad Lietuvos rinkai tiekiami maisto produktai būtų saugūs ir tinkami vartoti, o jų etiketėse nurodyta informacija neklaidintų vartotojų bei padėtų verslui konkuruoti vienodomis sąlygomis. Maisto produktų etiketėse ir juos reklamuojant draudžiama nurodyti jų gydomąsias ar nuo ligų saugančias savybes.

Kaip ženklinti turguje?

Turguje šviežia mėsa, jos gaminiai, taip pat vaisiai, daržovės, konditerijos gaminiai dažniausiai parduodami nefasuoti. Kaip privalu juos ženklinti? Pasak I. Drulytės, turguje parduodamų šviežių vaisių ir daržovių etiketėse būtina nurodyti produkto pavadinimą, kilmės šalį, tiekėją (įmonės pavadinimą ar asmens vardą, pavardę, adresą, telefoną), kainą, o šalia, vartotojams pastebimoje vietoje – kokybės klasę, veislę ar prekinį tipą, medžiagas, kuriomis jie buvo apdoroti.

„Kokybės klasė nurodoma ženklinant bulves, braškes, žemuoges, kriaušes, obuolius, saldžiąsias paprikas, pomidorus, salotas, garbanotąsias ir plačialapes trūkažoles. Veislė ir prekinis tipas nurodomi ženklinant obuolius, salotas, garbanotąsias ir plačialapes trūkažoles, kriaušes, bulves“, – patikslina I. Drulytė.

Pasak specialistės, turguje prekiaujant nefasuota mėsa ir jos gaminiais, pavyzdžiui, rūkytais lašiniais, dešromis, kumpiais, jų etiketėse nurodoma: pavadinimas, tinkamumo vartoti terminas, pardavėjo arba gamintojo pavadinimas, adresas, jei mėsa šviežia – kilmės šalis arba vieta.

Jei prekiaujama tik tos pačios kilmės mėsa, informacija apie tai nurodoma ir kitaip, pavyzdžiui, kortelėje, pakabintoje pirkėjui matomoje pardavimo vietoje, arba užrašyta ant lentos.

Informacija apie mėsos gaminių sudėtį, alergenus dažniausiai turgavietėse nurodoma ne kainų etiketėse, o bukletuose, kita rašytine forma. Prie šaldymo vitrinų turi būti nuoroda, kur galima sužinoti apie mėsos gaminių sudėtį. Arba to klaustina pardavėjo. Jis privalo pirkėjui pateikti tokią informaciją.

Konditerijos gaminių etiketėse taip pat nurodomi jų pavadinimai, kilmės šalis, gamintojai ar tiekėjai, jų adresai. Papildoma informacija apie produktų sudėtį, alergenus, maistinę vertę gali būti pateikiama šalia esančiuose stenduose ar lankstinukuose, kita vartotojams pastebima rašytine forma. Turguje parduodant konditerijos gaminius, kuriuos būtina suvartoti per 24 valandas nuo pagaminimo, pavyzdžiui, pyragus, bandeles, pyragaičius, nebūtina nurodyti tinkamumo vartoti termino. Jis nurodomas saldainių ir kitų ilgesnio galiojimo konditerijos gaminių etiketėse.

Visa minima vartotojams svarbi informacija turi būti įskaitoma, pateikta valstybine – lietuvių – kalba.

 

Jolantos KAŽEMĖKAITYTĖS nuotraukos

2022.10.26

Parengta pagal VMVT informaciją

Susijusios temos - skaitykite: maisto produktų etiketės, VMVT, Ilona Drulytė, Jūratė Černiavskienė

167/7