Skandalingas išmokų konvergencijos finalas: žemdirbiai nuskalpuoti

– Vyriausybės programoje įrašytas vienas iš tikslų – pasiekti išmokų lygio su ES šalių vidurkiu konvergenciją. Bet dabar, kai EK pateikė pasiūlymą dėl būsimojo finansinio laikotarpio biudžeto, panašu, kad Briuselis atsitraukia nuo įsipareigojimo suvienodinti ES senbuvių narių ir naujųjų valstybių tiesiogines išmokas. Ar tikrai taip gali būti?

– Visiška tiesa! EK pateiktoje būsimos BŽŪP lėšų paskirstymo valstybėms narėms medžiagoje nedviprasmiškai nurodoma, kad „2027 m. yra paskutiniai konvergencijos metai“... Tačiau pacituosiu dabartinio BŽŪP laikotarpio bazinio reglamento 2021/2115 tekstą: „Parama tiesioginėms išmokoms pagal BŽŪP strateginius planus turėtų būti skiriama neviršijant šiuo reglamentu nustatytinų nacionalinių asignavimų dydžio.

Tie nacionaliniai asignavimai turėtų atitikti tolesnius pokyčius, pamažu didinant asignavimus toms valstybėms narėms, kuriose paramos už 1 ha lygis yra žemiausias, kol bus panaikinta 50 proc. likusio skirtumo iki 90 proc. Sąjungos vidurkio.“

Atkreipiu dėmesį į keletą dalykų. Pirma, į pokyčių tęstinumą, nors lietuviškame pacituotame Reglamento teksto vertime, mano supratimu, tęstinumo akcentas yra nepakankamai išryškinamas, o angliškai tai skamba „continuation of the changes“. Beje, 2020 m. liepos 17–20 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadose teigiama: „Bus tęsiama tiesioginių išmokų išorės konvergencija“, taip pat nenurodant proceso pabaigos 2027 m., tai, vertinant sveiku protu, tiesiog atrodytų absurdiškai – kaip pusiau skusta, pusiau lupta ožkelė. Tad, įvertinus 2014–2020 m. ir 2021–2027 m. įgyvendintas konvergencijos pakopas, jų tąsa po 2027-ųjų yra visiškai logiška ir būtina, pateisinant mažesnes išmokas gaunančių žemdirbių lūkesčius.

Taigi, išeitų, kad EK nuo 2027 m. vienašališkai nutraukia išmokų konvergencijos procesą, nepaisydama teisės akto leidėjų, Europos Parlamento (EP) ir Tarybos, įtvirtintų nuostatų. Įdomu būtų gauti atsakymą, ar tokiu sprendimu EK neperžengia savo kompetencijos ribų?

Antra, išmokų konvergencija yra ES skiriamų asignavimų valstybėms narėms rezultatas. Tai vėl nekelia abejonių, susipažinus su 2020 m. liepos 17–21 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo bei 2013 m. vasario 7–8 d. Europos Vadovų Tarybos išvadomis.

Trečia, EK pasiūlymo dėl BŽŪP po 2027 m. „Klausimuose ir atsakymuose“ teigiama: „Pagal naująją DFP, ši perskirstymo funkcija BŽŪP nebereikalinga, nes į skirtumą atsižvelgiama nustatant bendrą lėšų sumą, kuri kiekvienai valstybei narei turi būti skiriama pagal nacionalinės ir regioninės partnerystės planus.“ T. y. išmokų konvergencijos problemos sprendimas perkeliamas valstybėms narėms. Tai vėl kertasi su ankstesne konvergencijos logika ir praktika.

Kaip matome, anksčiau vykęs konvergencijos procesas užprogramavo situaciją po 2027 m., kuri turi labai aiškią išraišką – konkrečiomis vertėmis apskaičiuojamą išmokų dydžio atsilikimą nuo 90 proc. ES vidurkio kai kuriose ES valstybėse narėse. Todėl EK turi:

a) įrodyti, kad „Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo įsteigiamas Europos ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, žemės ūkio ir kaimo vietovių, žuvininkystės ir jūrų reikalų, gerovės ir saugumo fondas“ I priede pateikta kompleksinė ir daugianarė formulė užtikrina šio skirtumo panaikinimą 2028–2034 m.;

b) užtikrinti, kad valstybėse narėse šios lėšos bus skirtos tiesioginių išmokų konvergencijai.

Priešingu atveju, 2028–2034 m. laikotarpio finansavimas Lietuvos žemdirbiams bus nuskalpuotas du kartus – per bendrą sumažinimą ir vienašališkai EK nutrauktą konvergenciją.

Ir ketvirtas dalykas, kuris turėtų būti aktualus Lietuvos žemdirbiams – dėl dar tolesnio konvergencijos proceso ateities. Ar tikrai išmokų konvergencija turi užsibaigti trimis pakopomis? T. y. iš pradžių atotrūkis mažinamas trečdaliu, po to likęs atsilikimas per pusę (arba trečdaliu pirminio atsilikimo), galiausiai likusiu trečdaliu. Priminsiu, kad dėl šio proceso būtų pasiekta tik 90 proc., bet ne 100 proc. ES išmokų vidurkio. Tačiau procesas turi užsibaigti išmokų augimu iki ES vidurkio, tai turi būti privaloma, veikiant bendroje ES rinkoje, dėl kurios dauguma veiklos sąnaudų punktų susilygino ar pralenkė net ES senbuvių, kaip, beje, ir maisto produktų kainos.

– Istorija dėl išmokų suvienodinimo gana ilga ir labai įdomi. Lietuvoje, kaip ir kitose naujose ES valstybėse narėse, mokamos tiesioginės išmokos nuo 2004 m. pamažu turėjo artėti prie senųjų ES valstybių narių išmokų dydžio ir 2013 m. pasiekti 100 proc. Turėjo, bet nepriartėjo. Kodėl taip atsitiko?

– Akivaizdu, kad laukia nelengvos derybos su EK. Todėl parengiamuosiuose pasišnekučiavimuose su Briuseliu gali prireikti priminti istoriją apie tai, kaip Lietuvos žemdirbiai atsidūrė ES išmokų dugne. Jaunesniems ūkininkams galbūt bus įdomu sužinoti, kad Lietuvos stojimo į ES sutarties akte buvo įtvirtintas tiesioginių išmokų artėjimo prie ES senbuvių išmokų dydžio grafikas. Cituoju:

„Tiesioginės išmokos, skiriamos pagal 1 straipsnyje minėtas paramos schemas, Čekijoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje (toliau – naujosios valstybės narės) pradedamos taikyti pagal toliau nurodytą didėjimo, išreikšto procentine dalimi nuo tokių išmokų dydžio tokios sudėties Bendrijoje, kokia ji yra 2004 m. balandžio 30 d., planą:

• 25 proc. 2004 m.   
• 30 proc. 2005 m.
• 35 proc. 2006 m.  
• 40 proc. 2007 m.
• 50 proc. 2008 m.
• 60 proc. 2009 m.
• 70 proc. 2010 m.
• 80 proc. 2011 m.
• 90 proc. 2012 m.
• 100 proc. – nuo 2013 m.“

Pirmiausia atkreipčiau dėmesį į tai, kad Stojimo sutartyje buvo susitarta, jog išmokos turi artėti ne prie ES 27 (tarkime, išmokų vidurkio), bet prie senųjų ES valstybių narių išmokų dydžio!

– Tad kaip faktiškai pavyko tas dešimtmetį trukęs išmokų dydžių suartėjimas?

– 2013 m. vidutinės išmokos Lietuvos žemdirbiams ir vidutiniai senųjų valstybių narių išmokų dydžiai, apskaičiuoti Reglamento 73/2009 VIII priedo sumas (2016 m. ir vėlesniems metams) padalijus iš PEA (potencialiai tinkamo finansuoti ploto), pateikto 2011 m. lapkričio 11 d. DG-AGRI darbiniame dokumente AGRI-I1/FB D(2011), kuriuo buvo modeliuojama išmokų konvergencija 2014–2020 m., buvo atitinkamai 144 ir 315 Eur/ha! Dvigubai mažesnės išmokos!

Turiu iš karto prisipažinti, kad šie duomenys ne visiškai atitinka DG-AGRI  skaičiavimo metodiką, tačiau, kaip bežiūrėsi, šimtaprocentinių išmokų dydžių suartėjimo rezultato 2013 m. kitaip nei skandalingu pavadinti negalima.

Galima leisti sau pafantazuoti, jog, pavyzdžiui, pritaikius nuo 2014 m. pradėtos įgyvendinti išmokų konvergencijos formulę (išmokų 2013 m. susilyginimą ne su 100 proc., bet tik 90 proc. ES senbuvių išmokų vidurkio dydžiu), Lietuvos žemdirbių tiesioginėms išmokoms 2005–2013 m. turėjo būti skirta apie 2 mlrd. Eur didesnė suma negu buvo skirta. Niekas negali uždrausti atlikti analogiškų skaičiavimų ir 2014–2020 m. bei 2021–2027 m. laikotarpiams. Susidarytų tikrai įspūdinga suma! „Skola – ne rona, neužgis“, – sakoma Lietuvoje. O kaip Briuselyje?

Esu girdėjęs argumentus, kad tiesioginių išmokų vokai buvo skaičiuojami pagal formulę, kurioje figūravo menkas 2,7 t/ha siekiantis referencinis derlingumas. Bėda ta, kad Stojimo akte aprašytoje formulėje toks kriterijus, kaip referencinis derlingumas, net neįrašytas. Cituoju: „3. Kiekvienai naujajai valstybei narei Komisija nustato metinį finansinį paketą: <...> pagal atitinkamas Bendrijos taisykles ir remiantis kiekybiniais rodikliais, pvz., baziniai plotai, priemokų ribos ir maksimalūs garantuojami kiekiai (MGK), nurodyti Stojimo akte kiekvienai paramos schemai.“

Taigi, yra baziniai plotai, priemokų ribos, maksimalūs garantuojami kiekiai, o referencinio derlingumo nėra.

Nepaminėtas referencinis derlingumas ir 2004 m. kovo 22 d. Europos Tarybos sprendime 281/2004, pritaikančiame Aktą dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama ES, pritaikomųjų pataisų pagal bendrą žemės ūkio politikos reformą, aprašytoje formulėje. Tokio pat svorio teisės aktais pagrįsto atsakymo į šį kontrargumentą nežinau...

– Teigiate, kad pirminėje – Stojimo sutarties – versijoje išmokų artėjimas buvo matuojamas procentinėmis dalimis nuo senųjų ES valstybių narių išmokų dydžio, o naujoje – tik nuo išmokų. Koks čia skirtumas ir kam galbūt naudingas buvo toks atsiradęs tyčinis ar netyčinis pasikeitimas?

– Taip vėliau įvyko keista Stojimo akto nuostatų metamorfozė. Paminėtas Europos Tarybos Sprendimas 281/2004 buvo reikalingas todėl, kad įvyko BŽŪP reforma ir su išmokų suartėjimu susijusį, Stojimo akte minimą reglamentą 1259/1999 pakeitė Reglamentas 1782/2003. Tačiau Tarybos akte ir Reglamento 1782/2003 143a straipsnyje pokalbio pradžioje pacituotas Stojimo akto tekstas išliko originalus.

Stebuklas įvyko šį Reglamentą panaikinusio Reglamento 73/2009 121 straipsnyje, kuris atitinka minėtojo Reglamento 143a nuostatas.

Nuo 2009-ųjų šis su Stojimo aktu susijęs straipsnis atrodo taip:

„Naujosiose valstybėse narėse, išskyrus Bulgariją ir Rumuniją, tiesioginės išmokos įvedamos pagal toliau nurodytą išmokų didinimo tvarkaraštį, kuriame išmokos išreikštos valstybėse narėse, išskyrus naująsias valstybes nares, tuo metu taikomų išmokų procentine dalimi.“

Tiesiog iš teksto išnyko žodis „dydžio“.

– Gal įvyko vertimo klaida, ar pakeitimai teisės aktuose atsirado sąmoningai?

– Mano supratimu, žodžio „dydis“ išėmimas sudaro sąlygas interpretacijoms dėl artėjimo procentine dalimi prie išmokų ko: dydžio, skaičiaus, turinio ir t. t.? Galbūt tiesiog įvyko žmogiška vertimo klaida. Tačiau paprastai ES teisės aktų praktikoje klaidos yra taisomos specialiais klaidų taisymo aktais. Pavyzdžiui, atsivertę konsoliduotą paminėto Tarybos sprendimo 281/2004 versiją lietuvių kalba, rasime vertimo klaidos ištaisymą „vietoje gegužės 22 turi būti kovo 22 d.“

Tačiau šis tekstas buvo pakartotas ir vėlesniame dokumente – Kroatijos Stojimo į ES sutartyje – lygiai taip pat praleidus žodį „dydžio“. Tad, kas gali paneigti galimybę, jog tai galėjo būti reakcija į tuomet kilusį Lietuvos žemdirbių susirūpinimą, matant, kad jų išmokų dydžiai prie senųjų šalių artėja panašiai, kaip prie nepasiekiamo horizonto. Įdomiausias dalykas, kad, kiek man pavyko suprasti, nes nesu lingvistas, ši aktuali, tiesiogiai su Stojimo aktu susijusi teksto dalis nepasikeitė nei anglų, nei prancūzų, nei vokiečių kalbomis... Tad kuris teksto vertimas yra autentiškas? Pagal Stojimo Sutarties nuostatas – ne Reglamento, bet Stojimo akto...

– Kaip manote, kas turėtų prisiimti atsakomybę?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. spalio 10 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.