Šlapią žiemą ištvėrė ne visur

Pasėliai žuvo

Kaip teigia klimatologai, praėjusi žiema buvo penkta šilčiausia žiema Lietuvoje nuo 1961 m. Jos vidutinė oro temperatūra siekė 0,5 °C, tai yra net 2,7 °C šilčiau, nei 1991–2020 m. Neįprastai šilti orai lėmė labai mažą dienų su sniego danga skaičių. Praėjusią žiemą sniego danga, kurios storis siekė 1 cm ar daugiau, vidutiniškai Lietuvoje laikėsi tik 17,2 d. Ir tai ne ištisai.

Nors kritulių kiekis daugelyje rajonų beveik atitiko vidurkius, tačiau kai kur be pertraukos pliaupęs lietus padarė žalos žieminėms kultūroms – jos išmirko. Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Kretingos skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas „Ūkininko patarėjui“ minėjo, kad jų rajone dėl netvarkomų centrinių rinktuvų, krūmais apžėlusių vandens kanalų kai kur ūkininkų pasėliai žuvo. „Lietus lijo prieš Kalėdas ir po Naujųjų metų. Vanduo iš dirvos nespėjo nutekėti į drenažinius kanalus. Todėl nereikia ir klausti, kas liko iš tokių laukų“, – ŪP aiškino R. Paulikas.

Kai lietaus kiekis perkopia normas, drėgmės perteklius palieka pasekmių. Pasak Ukmergės r. ūkininko, mokslinio agronomo Valentino Genio, melioracija eina šaibomis, o valstybė savo turtu nesirūpina. „Dėl užliejamų plotų ūkininkai negauna tam tikros dalies derliaus, todėl negauna pajamų. Kai negauna pajamų, negali prisidėti prie melioracijos tvarkymo. Patys šiek tiek paremontuoja, patys kažkiek pasikrapšto“, – pastebėjo V. Genys.

Statistika rodo, kad dėl prastos melioracijos užlietų plotų derlingumas krenta iki 30 proc., tačiau kai kuriais atvejais jis gali sumažėti ir visu 100 proc. Ekspertai yra paskaičiavę, kad jei per ateinančius 20 metų nebus rekonstruota melioracijos sistema, priklausomai nuo klimato sąlygų ir žemės ūkio produkcijos kainų, praradimai už negautą žemės ūkio produkciją sieks 4–8 mlrd. Eur.

Išskirtinė žiema

V. Genys ŪP tvirtino, kad šiemetė besniegė žiema žiemojusioms kultūros išėjo tik į gera: pasėliai nebus iššutę, bus mažiau galimybių atsirasti pelėsiui. „Tokių pačių žiemų niekada nebūna. Tačiau ši – išskirtinė, nebuvo nei šalčio, nei sniego. Tai nebūdinga Lietuvai. Šiais metais gerai peržiemojo ne tik pasėliai, bet ir patogenai, kenkėjai. Jų bus daugiau“, – pastebėjo ŪP pašnekovas, kurio ūkyje žiemojo rugiai, vikiai, kmynai, sėkliniai motiejukai. Ūkininkas beveik tris dešimtmečius žemę dirba be plūgo, taiko minimalaus žemės dirbimo technologiją, augina daugianarius pasėlius, įsėlius, posėlius. Pastaraisiais metais jis stebi teigiamus pokyčius savo laukuose – pakitusią nekultūrinių augalų botaninę sudėtį, sumažėjusias arba visai dingusias įkyrias piktžoles: tuščiąsias avižas, rūgštynes, kibiuosius lipikus ir kt., o svarbiausia yra tai, kad kenkėjai ir ligos nebeperžengia žalingumo ribos. „Tokiu būdu dirvožemis mažiau reaguoja į ekstremalius pokyčius ir išlaiko drėgmę. Šiuo laikmečiu visi kalbame apie inovacijas, bet agronomija neina inovacijų keliu, ji eina pažinimo keliu, todėl turime pažinti savo dirvožemį ir augalus“, – pažymėjo Ukmergės r. ūkininkas.

Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos vadovas Tautvydas Beinoras minėjo, kad žemdirbiai, taikantys neariamąją žemės dirbimo technologiją, tokią žiemą, kaip šiemetė, kuri buvo šilta ir besniegė, turėtų džiaugtis geresniais žieminių kultūrų peržiemojimo rezultatais. „Tačiau žmonės, žengiantys pirmuosius žingsnius, kurie pabando tiesioginę sėją arba neariamąją žemės dirbimo technologiją, arba atsisako minimalaus žemės dirbimo, turi suprasti, kad šioms technologijoms reikia laiko. Tik po tam tikro laiko dirvožemiai tampa geri, o šaltos ar šiltos žiemos augalams įtakos jau nebedaro. Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, jei ūkininkai eis ta kryptimi, dirvožemyje kels organinės anglies ir humuso kiekius, jame augalai bus daug atsparesni ir sausroms, ir liūtims, ir šalčiams. Prie to prisitaikyti galima“, – teigė D. Beinoras.

Turės skirti didesnį dėmesį

Kaip besniegė žiema paveikė žiemojančias kultūras? Mokslininkai pastebėjo, kad po šiltos, besniegės žiemos didesnę pasėlių struktūros dalį sudarantys žieminiai kviečiai ir rapsai atrodo gražiai ir tai nuteikia pozityviai. Tačiau kokią įtaką tokia žiema turės jų produktyvumui ir dirvožemio našumui, paaiškės vėliau. Šiais metais ūkininkai turės skirti didesnį dėmesį žiemojančioms kultūroms, kadangi žaladariai turėjo galimybę peržiemoti pasėliuose ar paviršiniuose dirvos sluoksniuose, o augalų lapija sudarė jiems apsauginį foną.

Kaip teigė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Bandymų stoties direktorius prof. habil. dr. Rimantas Velička, pagrindinėje žieminių rapsų auginimo zonoje – Vidurio Lietuvoje – rapsai peržiemojo gerai. Vasario–kovo mėn. jie patyrė šalčio ir saulės stresą, prarado savo vešlią, iki sausio pabaigos žaliavusią lapiją, todėl kovo pabaigoje pakeitė savo spalvą ir atrodo ne taip patraukliai. Jie buvo nusilpę, nes žiema buvo gana švelni ir iki vasario šalčių jie sunaudojo daug sukauptų maisto atsargų. Šaltis paveikė visus pasėlius, tik skirtingu intensyvumu. Tai yra įprastos lietuviškos žiemos pasekmės ir nuogąstauti dėl to nereikėtų.

Šių metų vasario orai žalos galėjo padaryti tik ten, kur besniegę, sausą, vėjuotą savaitę ir ilgiau temperatūra buvo nukritusi daugiau kaip –15 °C. Žemiausia temperatūra vasario mėn. buvo –17,7 ℃ ir tik Rytų Lietuvoje. Mokslininkas minėjo, kad rapsų peržiemojimas priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo daugelio kitų veiksnių. Esant 10–15 cm sniego dangai, rapsai ištveria ir 20–25 ℃ šalčius, o 10 dienų iš eilės pučiant stipriam sausam vėjui augalai gali nukentėti ir temperatūrai esant 10–15 ℃ šalčio. Taip ir atsitiko šiais metais.

Lėmė žiemojimo sėkmę

VDU ŽŪA Bandymų stoties direktorius pastebėjo, kad gerai atrodančiais pasėliais šiandien gali džiaugtis tie ūkininkai, kurie augalus pasėjo laiku. Tai reiškia, kad rapsai turėjo suspėti suformuoti 6–8 lapus, 10–12 mm storio šaknies kaklelį. Dėl laiku panaudotų fungicidų žiemą jie pasitiko neištįsę. Žiemojimo sėkmę lėmė ir tinkamas patręšimas kalio trąšomis. „Šio elemento augale santykinai turi būti daugiau nei azoto. Taip pat ir amino rūgščių, ir mikroelementų, skatinančių maisto medžiagų transformaciją iš lapų į šaknies kaklelį bei sacharidų kaupimąsi viršūniniame pumpure, panaudojimas rudenį. Be abejo, jeigu augalai praėjusios vasaros pabaigoje buvo nualinti kenkėjų – kopūstinės kandies, rapsinio pjūklelio ar šliužų – šiandien jie atrodo prasčiau. Reikia akcentuoti ir ypatingą veislių skirtumų įtaką žieminių rapsų atsparumui nepalankiems faktoriams bei derliaus formavimuisi. Rapsų hibridai, kurie šiltos žiemos laikotarpiu taupiai ir „protingiau“ negu paprasti rapsai eikvoja savo maisto atsargas – sausąsias medžiagas – ir šį pavasarį atrodo gyvybingesni, geresnės regeneracijos, mažiau paveikti stresų negu įprastos veislės“, – pastebėjo prof. habil. dr. R. Velička.

VDU ŽŪA Bandymų stotyje, įvertinus situaciją žieminių rapsų eksperimentų pasėliuose, kovo pabaigoje buvo matyti, kad rapsų pagrindinė šaknis sveika, šaknies kaklelis – stiprus, siekė apie 12–15 mm, pasėlių tankumas – optimalus – 20–25 vnt. kv. m arba šiek tiek didesnis – 30–35 vnt. kv. m. Kai kuriuose regionuose dalis žieminių rapsų pasėlių gali būti šiek tiek praretėję, nušalę ar greičiau „nudžiovinti“. Priimant sprendimus dėl prastesnių žieminių rapsų pasėlių, labai svarbu įvertinti pasėlio vienodumą, t. y. sveikų augalų tolygų pasiskirstymą. Taigi, tikra pasėlių peržiemojimo situacija visada paaiškėja tik prasidėjus augalų vegetacijai, kai nusistovi teigiama oro temperatūra.

Mokslininkas ŪP minėjo, kad kintančio klimato sąlygomis keletą pastarųjų metų kiekviena žiema, kiekvienas jos mėnuo, o ir pavasario pradžia pateikia netikėtumų. Tačiau pasirodo, kad, laikantis mokslininkų rekomendacijų, griežtos augalų auginimo abėcėlės, neigiamą meteorologinių sąlygų poveikį jiems galima sumažinti iki minimumo.

Autorės ir LŽŪKT nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja