Smidrynas: nuo močiutės darželio iki žaliuojančio lauko

Kaip susidomėjimas smidrais paskatino įkurti „Pelytės ūkį“ – tokiu originaliu pavadinimu?

Pirmoji pažintis su smidrais įvyko dar vaikystėje, močiutės gėlių darželyje. Tėtis, atlikęs agronomijos praktiką Nyderlanduose, parsivežė įdomios patirties. Nulaužęs vieną iš močiutės daugybę metų augintų „gėlių“ daigą, davė jo paragauti – močiutė tuo metu stovėjo apstulbusi. Tai buvo senovinis smidras.

Daugiau apie juos ir auginimą sužinojau „Lietuvos smidrų mamos“, docentės dr. Audronės Žebrauskienės paskaitose. Abu su žmona Vaida labai mėgome smidrus, tad vos išgirdęs jos paraginimą įgyvendinti seną svajonę – įkurti ūkį, abu nutarėme, kad pagrindinis augalas bus smidras.

„Pelytės“ pavadinimas išties savitas, bet kartu ir prasmingas. Kadangi dukters vardas Elena, o mūsų pavardės prasideda P raide, šitaip savaime ir susidėliojo žodis.

Už ką visa šeima taip smarkiai pamilo smidrus?

Šiandieniniam žmogui smidras yra beveik supermaistas. Skrandžio, širdies, nervinės sistemos bėdos – intensyvaus gyvenimo būdo sukelta problema. Smidruose esanti folio rūgštis gali ne tik palengvinti nėštumą, bet ir, reguliuodama homocisteino lygį kraujyje, mažina širdies ligų riziką. Didelis vitamino C ir antimikrobinių medžiagų kiekis apsaugo nuo uždegimų ir kitų ligų. Taip pat smidruose gausu skaidulų, tad už kiekvieną daigą skrandis jums tikrai padėkos.

Mūsų šeimai smidrų daigai labiausiai primena jaunų žirnių ankščių skonį, tad kaip garnyras puikiai dera beveik su visais mėsos patiekalais.

Kokias smidrų veisles jau spėjote išbandyti?

Kadangi ūkis dar labai jaunas, spėjome išbandyti tik dvi veisles – ‘Guelp Equinox’ ir populiariąją ‘Gijnlim’, pasižyminčias žalia spalva su violetiniu atspalviu. Abi veisles rinkomės atsižvelgdami į didelį produktyvumą ir derliaus kokybę. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad abi veislės yra gana ankstyvos ir puikiai dera vėsesnio klimato regionuose.

Didžiąją ūkio dalį užima ‘Gijnlim’ augalai. Toks sprendimas priimtas tam, kad ateityje turėtume galimybę auginti ir baltuosius smidrus. Turbūt nedaug kas žino, jog tiek žalieji, tiek baltieji smidrai gali išaugti iš to paties augalo, tik taikant skirtingas auginimo technologijas.

Ar sunku auginti smidrus? Juk gegužei baigiantis, kai imamas derlius, tenka nerimauti dėl šalnų pavojaus?

Smidrų auginimas nesudėtingas, tačiau daug rankų darbo reikalaujantis procesas. Sunkiausias tikriausiai yra pats sodinimas. Mūsų ūkyje dažniausia praktika, kai daigai sodinami iš karto, vos tik suformavus vagą, taip neleidžiant dirvai išdžiūti. Kadangi vienu metu sodinami dideli plotai, dirbti tenka sparčiai.

Labai svarbu nepamiršti, kad smidras yra daugiametis augalas, todėl tinkamas žemės dirbimas prieš sodinimą yra būtinas. Kai pradeda lįsti pirmieji daigeliai, vagas kiek įmanoma reikia paaukštinti, kad imant derlių, sumažėtų rizika peiliu pažeisti šaknį. O jau tada pagal poreikį tenka ravėti vagas ir tarpueilius.

Nepaisant to, kad pirmąjį derlių patariama imti tik antrais ar trečiais metais po sodinimo, piktžolių kontrolę reikia vykdyti nuo pat pradžių.

Smidras – ankstyviausia šiuo metu Lietuvoje auginama daržovė. Nors augalas ir ne mūsų kraštų, ilgai užsitęsiančios pavasarinės šalnos kritinės žalos nepridaro. Net ir nedidelė neigiama temperatūra pakanda išlindusius daigus – ir jie tampa netinkamais vartoti, tačiau iš giliai žemėje pasislėpusių šaknų, vos sušilus orui, pradeda dygti nauji stiebeliai.

Dėl užsitęsusių šalnų dalį derliaus jau praradome, bet pirmuosius 10 kilogramų spėjome nuimti. Mūsų smidrai dar labai jauni, tad didelio derliaus tikėtis neverta. Viliamės, kad artimiausiais metais pavyks pasiekti ir didelį augalų potencialą –1–1,5 t iš hektaro.

Smidrai ant Jūsų šeimos stalo: koks patiekalas dažniausias?

Kol patys nepradėjome imti smidrų derlių, ant mūsų šeimos stalo smidrai nebuvo dažnas patiekalas. Priežastis paprasta – arti nebuvo augintojų, o prekybos centruose prekiaujamais įvežtiniais iš svetur buvome itin nusivylę. Kiekvienas smidrų ryšulėlis, įsigytas iš Lietuvos augintojų, būdavo lyg šventė.

Smidrus valgome ir žalius, ir šiek tiek termiškai apdorotus. Mažoji dukrytė Elena juos pasimėgaudama doroja tiesiai iš lauko.

Gana dažnas svečias ant savaitgalio pusryčių stalo – omletas su šonine ir smidrais. Pasigaminti visai paprasta. Keptuvėje apkepiname smulkintus svogūnus ir siauromis juostelėmis pjaustytą šoninę. Į dubenį mušame kiaušinius (1 kiaušiniui – 1 valgomasis šaukštas pieno). Dedame mėgstamų prieskonių ir plakame, kol gausiai užputoja. Smidrus į keptuvę sudedame tik prieš pat pildami kiaušinių plakinį, kad pernelyg neperkeptų. Supylę plakinį, uždengiame dangčiu ir jo nenuimame, kol omletas nepradeda lipti iš keptuvės. Tuomet jį daliname į tiek dalių, kiek bus valgančiųjų, ir jas apvertę pakepam dar 1–2 minutes. Skaniausia patiekiant su šviežia, mamos Nijolės kepta juoda duona.

Dovydo Peleckio nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.