Smurtas artimoje aplinkoje: kiek dėmesio jam skiriama socialinės globos ir medicinos įstaigose?

Kodėl socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros įstaigoms turėtų rūpėti smurto artimoje aplinkoje prevencija?

U. Grigaitė: Smurtas artimoje aplinkoje yra itin paplitusi ir opi problema. Pasaulinė statistika rodo, kad bent 1 iš 3 moterų tai patiria bent kartą per savo gyvenimą, o moterys su negalia – dar dažniau. Viena pavojingiausių vietų moterims yra jų pačių namai. Moterims, gyvenančioms socialinės globos įstaigose, šios institucijos tampa artimąja aplinka („namais“), todėl ir su smurtu artimoje aplinkoje ar jo prevencija susiję aspektai yra aktualūs šių paslaugų teikėjams (-oms).

Dauguma žmonių visuomenėje smurtą artimoje aplinkoje atpažįsta kaip socialinę, žmogaus teisių ar lyčių nelygybės problemą, bet reikia nepamiršti, kad kartu tai yra ir milžiniška visuomenės sveikatos bei psichikos sveikatos problema. Moterys, nukentėjusios nuo tokio smurto, yra kelis kartus didesnėje rizikoje patirti ne tik fizinės, bet ir psichikos sveikatos sutrikimus. Taigi, šios žinios socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros specialistams (-ėms) yra itin reikalingos norint tinkamai ir efektyviai suteikti reikiamas paslaugas.

Kartu su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kitais partneriais įgyvendindamos bendrą projektą, ištyrėte socialinės globos įstaigų bei stacionarių psichikos sveikatos priežiūros institucijų patvirtintas tvarkas. Teigiate, kad jose nėra informacijos apie negalios ir lyties sankirtas smurto kontekste. Kodėl ši sankrita svarbi?

U. Grigaitė: Ir negalia, ir lytis yra nuolat besivystančios sąvokos, susijusios su visuomenės raida, istoriniu kontekstu, išankstinėmis žmonių nuostatomis ir struktūrine diskriminacija. Negalios ir lyties sąveika gali prisidėti prie didesnio asmens pažeidžiamumo, lemti daugialypę diskriminaciją. Moterys su negalia, lyginant su moterimis be negalios, susiduria su didesne rizika patirti smurtą artimoje aplinkoje. Lietuvoje vykdyto tyrimo duomenimis, 93 proc. apklaustų moterų su negalia, patyrusių smurtą, nurodė bent kartą per gyvenimą patyrusios psichologinį smurtą ir net 84 proc. – fizinį. Trečdalis respondenčių nurodė, kad pagalbos niekur nesikreipė. Visuomenėje vis dar vyrauja stigma, daug neigiamų nuostatų ne tik apie žmones su psichikos sveikatos sutrikimais ar psichosocialine negalia, bet ir apie moteris. Šie stereotipai vienas kitą papildo ir sustiprina.

Kiek dėmesio apžvelgtose tvarkose skiriama smurto dėl lyties prevencijai / pagalbos nukentėjusioms teikimui? Ar toks mechanizmas pakankamas?

G. Klidziūtė: Kaip ir nacionaliniu, taip ir praktiniu lygmeniu matome, kad smurtui dėl lyties nėra skiriama pakankamai dėmesio. Socialiniame ir psichikos sveikatos sektoriuose situacija yra panaši. Nors socialinės globos įstaigose egzistuoja nemažai mechanizmų, kuriuose išskiriama smurto prevencija, aprašoma reakciją į jį, taikomais veiksmais ir pagalbos būdais neatsižvelgiama į faktą, kad moterys neproporcingai dažniau patiria smurtą artimoje aplinkoje. Teikiant psichikos sveikatos paslaugas dažniausiai remiamasi nacionaliniais teisės aktais, vidinėse tvarkose smurtas atspindimas tik pirminiame lygmenyje. Pavyzdžiui, vidaus tvarkos taisyklėse nurodant, kad visi pacientai (-ės) turi teisę nepatirti smurto. Tai reiškia, kad planuojant prevenciją ar teikiant paslaugas nukentėjus nuo smurto, gali būti neatsižvelgiama į lyties aspektą, dar komplikuočiau gali būti teikiamos paslaugas moterims su negalia. Nuo liepos 1 d. įsigalios Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pakeitimai. Jais pripažįstama, kad moterys daug dažniau nukenčia nuo smurto artimoje aplinkoje. Tai gali būti tinkama pradžia egzistuojančių praktinių mechanizmų tobulinimui įtraukiant lyties aspektą.

Ataskaitoje, šalia smurto artimoje aplinkoje bei smurto dėl lyties, minite ir institucinį smurtą. Kokia yra pastarojo požymiai? Kokių pasekmių toks smurtas gali turėti?

U. Grigaitė: Instituciniu smurtu laikomas žeminantis, nepagarbus, atsainus valstybės institucijų darbuotojų elgesys, kylantis iš neigiamų nuostatų apie negalią ar apie labiau pažeidžiamą žmonių su negalia padėtį. Tai ypač aktualu tokiose valstybinėse institucijose kaip socialinės globos, savarankiško ar grupinio gyvenimo namai. Gyventojų kasdienės rutinos, saugumo jausmas ir gyvenimo kokybė labai priklauso nuo darbuotojų elgesio ir kompetencijos. Darbuotojų smurtas prieš gyventojus gali turėti įvairialypes neigiamas pasekmes paslaugų gavėjų gyvenimui, saugumui, sveikatai ir gerovei.

Ar minėtose įstaigose skiriama pakankamai dėmesio institucinio smurto prevencijai?

G. Klidziūtė: Institucinio smurto prevencijos apybraižas galime rasti vidaus tvarkos taisyklėse. Jose visuomet nurodama, kad smurtas netoleruojamas nei prieš paslaugų gavėjus (-as), nei prieš darbuotojus (-as). Visgi konkrečių priemonių, mechanizmų, kurie padėtų užtikrinti aplinką be institucinio smurto, trūksta. Šį trūkumą įvardija ir patys specialistai (-ės), drauge paminėdami (-os), kad sėkmingai tokio smurto prevencijai svarbu ne tik organizacijos viduje veikiantys mechanizmai, bet ir pačių darbuotojų įgūdžiai ir žinios, specialistų (-čių) psichologinio atsparumo stiprinimas dirbant su sudėtingomis situacijomis.

Kiek dėmesio įstaigos skiria seksualinio, ekonominio ir psichologinio smurto prevencijai bei reagavimo mechanizmo kūrimui?

G. Klidziūtė: Nagrinėdamos tvarkas ir kalbėdamos su specialistais (-ėmis) pastebėjome, kad įstaigoms rūpi smurto tema, ji laikoma svarbia, bet kartais pritrūksta žinių, kaip kurti saugią aplinką, tinkamai reaguoti į smurto apraiškas. Vienas esminių trūkumų planuojant prevenciją ir reagavimą yra tai, jog į smurto apibrėžimą žiūrima pakankamai bendrai – nėra vertinama skirtingų smurto formų raiška ir poveikis. Smurtas yra labai kompleksinis ir daugialypis reiškinys, atsirandantis dėl skirtingų priežasčių, nuo kurių praktikoje priklauso ir skirtingos prevencijos priemonės, atpažinimas, reakcija bei pagalba. Vienas iš gerųjų pavyzdžių – socialinės globos įstaigos dažnai turi pasitvirtinę tvarkos aprašus, kaip bendrai reaguoti į smurtą, taip pat – ir finansinio išnaudojimo prevencijos tvarkas, apimančias ekonominio ir iš dalies institucinio smurto prevenciją.

Kaip gydytojai (-os) ir socialiniai darbuotojai (-os) gali identifikuoti, kad asmuo patiria smurtą?

U. Grigaitė: Smurto (fizinio, psichologinio, ekonominio ar seksualinio), patiriamo artimoje aplinkoje, požymiai gali būti labai skirtingi, subtilūs ir nebūtinai akivaizdūs. Žinoma, fizinį smurtą atpažinti gali padėti fiziniai ženklai: mėlynės, sužalojimai, nudegimai, įkandimo žymės ir pan. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jeigu sužalojimai neatitinka pateikto paaiškinimo apie jų kilmę.

Ar prieš moterį smurtaujama psichologiškai, pavyzdžiui, galima pastebėti, kai ji (ypač prie savo partnerio ar globėjo) gūžiasi, nudelbia akis į žemę, nuolankiai elgiasi, turi žemą savivertę, patiria emocinį išsekimą, nerimą, depresiją, miego ar mitybos bei psichosomatinius sutrikimus ar kt. Taip pat verta atkreipti dėmesį, jeigu jos partneris ar globėjas vizitų metu visuomet reikalauja dalyvauti kartu, užtildo moterį, dominuoja ar tiesiog kalba už ją. Pastebėjus tokius ir panašius požymius, labai svarbu apie tai moters klausti jautriai ir tik akis į akį, ne partnerio, globėjo ar kitų asmenų akivaizdoje.

Smurtas turi ilgalaikį poveikį. Ar institucijų darbuotojai (-os) yra pasiruošę (-usios) dirbti su moterimis, smurtą patyrusiomis praeityje ir dėl jo vis dar jaučiančiomis pasekmes?

U Grigaitė: Neretai nuo artimoje aplinkoje patirto smurto fakto, iki tol, kol moteris pagaliau gali apie tai prabilti ir ieškoti pagalbos, praeina daug mėnesių ir net metų, o pasekmės išlieka ir dešimtmečius. Taigi, specialistams (-ėms) būtinai reikia reguliariai kelti savo kompetenciją bei didinti žinias, kaip elgtis tokiais atvejais. Kalbu ne tik apie tai, kaip tinkamai atsižvelgti į paslaugų gavėjų poreikius, bet ir užtikrinti smurto prevenciją. Šiuo metu, deja, to trūksta. Psichikos sveikatos priežiūros specialistai (-ės) neretai smurtą laiko išskirtinai socialine problema – savo vaidmens prevencijoje ar teikiant pagalbą jie nemato. Ne visuomet pavyksta ir atpažinti, kad traumuojančios smurtinės patirtys galėjo paveikti paslaugų gavėjų psichikos sveikatą.

G. Klidziūtė: Šiuo atveju, tiek moteriai, patyrusiai smurtą, tiek specialistams (-ėms) svarbus paprastumas ir aiškumas – o kas toliau. Algoritmo, kaip reaguoti į smurtą, sukūrimas įstaigose galėtų labai palengvinti pagalbos gavimo kelią bei įgalintų specialistus (-es) drąsiau teikti pagalbą.

Ko reikėtų, kad smurto prevencijos ir pagalbos nukentėjusiems (-oms) mechanizmas institucijose veiktų kokybiškai?

U. Grigaitė: Paslaugų teikėjams (-oms) – specializuotų žinių ir įgūdžių, pagarbos, įsiklausymo, individualaus požiūrio į kiekvieną nuo smurto nukentėjusį asmenį ir jų situaciją, individualaus poreikių įvertinimo ir atliepimo. Įstaigoms – tarpinstitucinio bendradarbiavimo, sistemingo ir nuoseklaus skirtingų specialistų darbo kartu, aiškiai apibrėžtų vieningų ir kokybiškų atsako į smurtą bei smurto prevencijos algoritmų.

G. Klidziūtė: Smurto problemos kompleksiškumo įvertinimas yra vienas iš esminių veiksnių, galinčių pagerinti esamą padėtį. Visuose mechanizmuose reikėtų pripažinti, kad moterys smurtą artimoje aplinkoje patiria neproporcingai dažniau, o moterys su negalia susiduria su dar didesne rizika nuo jo nukentėti. Turime investuoti į specialistų (-čių) žinių ir įgūdžių stiprinimą, sudaryti sąlygas skirtingų sektorių bendradarbiavimui. Be to, kalbėdami apie smurtą artimoje aplinkoje turėtume nuolat akcentuoti ir lyčių lygybės aspektą.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos informacija

Titulinė iliustracija –  Ponomariova_Maria i/ Istockphoto.com