Sodybos šeimininkė: „Sergu „akmenlige“ ir nieko negaliu padaryti"

Pirmoji meilė – medinės skulptūros

Kūrybiškoms Laimutės idėjoms įsibėgėti niekas nekliudė. Prieš du dešimtmečius Igliaukos kaime (Marijampolės sav.) pirktoje sodyboje jau daugiau nei penkerius metus niekas negyveno ir, kai į ją atsikėlė, nebuvo nei vandentiekio, nei nuotekų sistemos, o namą šildyti teko malkomis. „Kaip sakau, kirto žaibas į galvą ir nusipirkau sodybą. Iki tol gyvenau daugiabutyje, tad iš pradžių nežinojau, nei kaip pečių užkurti, – apie pradžią nuo nulio pasakojo L. Šiugždinienė. – Renovavom namą, pastatėm antrą aukštą, prisijungėme prie bendros kaimo vandentiekio ir kanalizacijos sistemos.“

Įsigytos sodybos sklypo forma buvo netaisyklinga, nepatogi projektuoti statinius ir želdinius, bet ilgainiui pavyko nusipirkti greta buvusį nedidelį apleistą sklypą. Sujungus abu, gavosi dailios, taisyklingos formos kiemas, atsirado du įvažiavimai: vienas iš vienos gatvės, kitas – iš kitos.

„Nuo pirmos klasės svajojau tapti medicinos sesele ir štai jau 36-erius metus dirbu slaugytoja Marijampolės ligoninėje. Darbas ne iš lengvųjų, bet man labai patinka, jaučiuosi laiminga. Parą atbudėjusi, bendravusi su žmonėmis, grįžtu namo, suleidžiu pirštus į žemę, atsikratau nuovargio ir pasikraunu naujos, teigiamos energijos ir jaučiuosi puikiai, – atvirauja sodybos šeimininkė. – Kartais sakau, jau geriau bulvės ar buroko atsisakysiu, bet gėlei vietos pas mane visada bus. Tiesą sakant, jau antri metai daržo nė neturiu, vien tik gėlės ir mediniai drožiniai karaliauja. Net šiltnamio nėra.“

Ji prisipažįsta, kad nelabai pavyktų jį tinkamai prižiūrėti, budint ligoninėje, nebūtų galimybės laiku palaistyti daržovių. „Kai ilgesniam laikui kur nors išvažiuoju, prašau kaimynės, kad gėles reikalui esant prižiūrėtų, palaistytų“, – priduria ji.

Nors dažnai Laimutė save pavadina tingine, pasižvalgius po sodybą nieko panašaus nepagalvotum. Vos įėjus pro vartus, pasitinka nuostabaus grožio medinė skulptūra. Ir istorija jos neįprasta.

„Vidury kiemo augo sena sena obelis. Pastačius mašiną, obuoliai krisdavo tiesiai ant jos, bet visiškai išpjauti gražų dvikamienį medį buvo gaila. Laimei, socialiniuose tinkluose susipažinau su medžio drožėju, skulptoriumi Raimondu Uždvariu. Jis iš obels išdrožė gandrą ir varlę – tai buvo siurprizas ir gimtadienio dovana iš darbo kelionės grįžusiam sūnui Justinui, – istoriją pasakojo pašnekovė. – Taip ir užsikabinau, norėjosi daugiau medinių skulptūrų. Sodyboje apsigyveno šuo „Pulgosas“, kuris „nei loja, nei kakoja“, žiurkė, ežys, voras. Tarp jų yra ir varna, nes mano mergautinė pavardė Varnauskaitė.“

Beveik prieš metus pradėjo kilti garažo pastatas. Pamėgusiai medines skulptūras Laimutei toptelėjo unikali mintis – kodėl gi neišdrožinėjus medinių statinio kolonų. „Pirma mintis buvo jas daryti iš akmenų, – patikslina moteris, – bet šios minties atsisakiau, nes tokias kolonas išmūryti ilgai užtrunka.“ Taigi dabar garažą puošia ir saugo dvi meškinų kolonos.

Nepagydoma priklausomybė akmenims

O štai „akmens amžius“ L. Šiugždienės sodyboje prasidėjo prieš kokį dešimtį metų. Sūnus gavo vilkiko vairuotojo teises ir pradėjo dirbti Skandinavijos šalyse. „Ten pamatė didžiausią tų kraštų turtą – akmenį ir, kaip sakau, užsikrėtė „akmenlige“. O paskui užkrėtė ir mane, – juokavo pašnekovė. – Su draugais laukuose pradėjo rinkti akmenis, vežti namo ir taip jau dešimtį metų. Gražiausi keliavo į gėlyną, o didžiausias su sodybos adresu puikiai tiko prie įvažiavimo į sodybą.“

Ji nepabijojo tradiciškai iš akmenų suformuoti ir gėlynų apvadus: „Dedu įvairių spalvų akmenis – ir pilkus, ir raudonus, ir gelsvus. Dėdama vieną šalia kito, žiūriu, kad gražiai sugultų, jungtųsi, liktų kuo mažesni tarpeliai.“

Bet tai tikrai ne didžiausi sodybos šeimininkės sumanymai. Pirmu akmeniniu statiniu tapo lauko pavėsinė. „Mano užgaida buvo kampinis židinys, nesvarbu, kokia bus pavėsinė, kad ir keturkampė, bet židinys būtinai turėjo būti įrengtas kampe. Tai pavėsinė gavosi šešiakampė. Man labai pasisekė, kad radau puikų meistrą, kuris išpildė visus mano norus“, – šypsojosi Laimutė.

Einant aplink šį statinį, galima pamanyti, kad kai kur sienos tarsi nutrupėjusios ar neužbaigtos. Kodėl? Įsibėgėjus statyboms, paaiškėjo, kad akmenų nepakaks. Daug jų buvo sunaudota kampiniam židiniui... Kita vertus, nesinorėjo, kad pavėsinėje būtų tamsu, niūru, ir tuo pat metu, kad nebūtų visiškai atvira. Teko kaip reikiant pasukti galvą, derinti tokius skirtingus poreikius ir aplinkybes.

Išradinga suvalkietė nusprendė „pažaisti“ su turimomis medžiagomis ir daiktais. Vienoje neišbaigtoje sienoje įtvirtino didelį medinį voratinklį su voru, netoli įmūrijo medinį ratą, kitoje sienoje langelis su stiklainiais. „Dvi sienos liko labai žemos, tad iš karklo vytelių nupyniau tvoreles – gavosi du vienodi akcentai. Viduje pakabinau širdžiai mielų sūnaus vaikystėje darytų darbelių: išdrožtą lydeką, šerno galvą, – palubėje pakabinau šerno kailį, – vardijo pašnekovė. – Viduje akmenis nudažiau specialiu laku, kurie išryškina akmens faktūrą ir spalvą, o iš išorės palikau nedengtus.“

Dar vieną įdomią istoriją, jau apie pavėsinės langelius papasakojo Laimutė: „Sykį brolis Stasys, važiuodamas į pajūrį, stabtelėjo kavinėje, kur pamatė langeliuose įmūrytus butelius. Pamaniau, tai juk puiki idėja mano pavėsinei, bet ją transformavau pagal save. Į du pavėsinės langelius įtvirtinome ne sugultus butelius, bet dangteliais uždengtus trijų litrų stiklainius. Tušti stiklainiai neatrodė gražūs, todėl į vidų įdėjau akmenukų, įpyliau žvirgždo, įstačiau šakelę, dirbtinių augalų, įsodinau katinėlį, pakabinau paukštelį, drugelį.“

Langelio ertmėje iš pradžių dėta lenta, ant jos du stiklainiai, tada antra lenta, ant jos – dar du stiklainiai ir vėl lenta. O tada apmūryta. „Langelių rėmams naudota ąžuolo mediena, tai jeigu stiklainiai sudužtų, negalėčiau jų pakeisti, bet jau praėjo apie 10 metų ir kol kas viskas gerai“, – teigė pašnekovė.

Grindinys vertas komplimentų

Nemažai akmenų sunaudota ir tvoros stulpams, kuriuos padarė pati L. Šiugždinienė. Iš metalinio tinklo sūnus sulenkė stulpo formas, o Laimutė į jų vidų sudėjo akmenis. „Mano plaštaka siaura, galėjau lengvai įkišti ranką pro tinklo skyles ir pataisyti akmenis taip, kad jie gražiai sugultų. Per dieną padarydavau po du. Sodyba kampinė, pravažiuoja autobusai, greta bažnytėlė, daug žmonių praeina, žvalgosi į kiemą ir vis nugirstu, sakant, kad gražu, – pasididžiavimo šiuo darbu neslėpė ir pati. – Kitoje sodybos pusėje tvorą darė meistrai, stulpus iš akmenų mūrijo, kainavo labai brangiai, mano pačios daryti atsiėjo dešimtkart pigiau.“

Gražiai Suvalkijos akmenys sugulė ir į bruką prie garažo. Darbščioji sodybos šeimininkė ne prasčiau nei specialistas papasakojo kiekvieną žingsnį, klojant grindinį. Tad ką daryti, kad akmeninis paviršius būtų kokybiškas ir ilgai tarnautų?

Į 30–50 cm duobę buvo supiltas storas žvyro sluoksnis, ant jo užpilta skaldos. Abu sluoksniai suspausti ir suvoluoti volu. Kad nereikėtų dėti bortelių, aplink visą pastatą buvo sudėti akmenys. Po to ant suspaustos skaldos užpiltos atsijos ir tik tada sudėti akmenys. Jie gražiai įsispaudė, o į tarpus beliko įpilti ir įspausti sauso cemento (stipresnio) ir plauto žvyro mišinio (santykiu 1x3). Po to ką tik sudėtą grindinį reikėjo gausiai palaistyti smulkia vandens srovele, kitą dieną palaistyti antrąkart.

„Brangus reikalas, bet man gražu, – neslėpė pašnekovė. – Viešint Vokietijoje, mane pamokino, ką daryti, kad tarp akmenų neaugtų žolė: nupurkšti langų valikliu. Nežinau, ar taip pat gerai veikia Lietuvoje parduodamas valiklis, nes naudoju vokišką. Juo papurškus, žolynai kaip mat nuvysta. O jeigu jo neturiu, papurškiu paprastu actu.“

Paklausta, ar dar ryžtųsi tokiam darbui, Laimutė ilgai nesvarstė. Prie mažųjų vartų suklotos paprastos trinkelės, bet laikui bėgant, pasak jos, ir ten atsiras akmeninis grindinys. „Nežinau, nuo ko priklauso įkvėpimas... Penkerius metus svaigau apie naują garažą, o vieną dieną ėmiau ir išmatavau plotą, susmaigsčiau pagaliukus, pradėjau ieškoti meistrų – ir štai neparėjo nė metai, jis jau stovi. Tikriausiai taip nutiks ir su grindiniu...“ – svarstė pašnekovė.

Žiedų kasmet vis daugiau

Jau pokalbio pradžioje L. Šiugždinienė užsiminė, kad laiko daržui ir sodui lieka mažai, todėl, sūnui suaugus, savų daržovių visai atsisakė. Dabar sodyboje auga kriaušė, slyva, dvi obelys. Sūnus užveisė du lazdynus: raudoną ir žalią. Visur kitur karaliauja tik gėlės ir veja. „Šiaip nemėgstu svyrančių petunijų, bet šiemet labai norėjosi violetinės spalvos, tad nusipirkau vieną. Matyt, pajuto, kad ji man ne prie širdies, tai tokio grožio išaugo!“ – juokėsi moteris.

Kasmet ji grožisi geltonų jurginų siena – jie tarsi tvora atskiria kaimynų kiemą. „Kai nužydi, tenka nupjauti, tada vėl susimatome su kaimyne, bet pavasarį labai greitai atauga. Be galo juos mėgstu“, – tvirtina pašnekovė.

Pasiteiravus, kaip sprendžia, kur formuoti želdyną, ji nedaugžodžiauja. Vienas gėlynas, pasako jos, suformuotas aplink buvusią senąją obelį, iš kurios meistras išdrožė gandrą ir varlę. Prie skulptūros Laimutė paguldė akmenį, greta jo pasodino pušį, prie pušies reikėjo dar kažko, todėl pakabino žydinčią gėlę ir svyrantį augalą – taip pamažu atsirado vienas želdynas.

Įsiklausius į pasakojimą, galima pastebėti, kad želdynai Šiugždinių sodyboje sužaliuoja tai aplink statinį, tai greta didesnės skulptūros ar įrenginio. „Pirmą gėlyną su basenėliu įkurdinau priešais namą. Pirmiausia įrengiau baseinėlį, o paskui aplink jį pasodinau augalų. Justinas išdrožė medinę koloną, kurią dabar puošia žydinčios gėlės. Keičiantis sodybos veidui, jie atsidūrė tarp namo ir garažo. Pastačius antrą namo aukštą, lietaus vanduo nubėga į jį, jeigu susikaupia perteklius, nuteka tiesiai į pievą. Po to atsirado pavėsinė, o kad būtų gražiau, apsodinau daugiamečiais augalais“, – kaip žingsnis po žingsnio kieme gausėjo žiedų, pasakojo L. Šiugždinienė.

Pirktoje sodyboje gėlynų nebuvo, bet augo senovinis baltas didžiulis putinas, o už jo – senas labai kvapnus jazmino krūmas. Jie taip ir liko žaliuoti. Laimutė labai džiaugiasi ir senovine, smulkiais žiedais žydinčia rože, kurią suformavo kaip arką, atveriančią vartus į pievą, ir su šypsena prisimena, kad anksčiau ten buvo daržas.

Dar vienas kiemo akcentas – sūnaus sumeistrautas dekoratyvinis šulinys ir aplink jį Laimutės suformuotas gėlynas. Ir, žinoma, kokia gi sodyba be gražuolės šluotelinės hortenzijos. Netoliese ir didžiulė veigelė. Akivaizdu, kad sodyboje mėgstami ir šilokai. Jų rasime ir gėlynuose, ir prie tujų, ir apvaduose aplink namą. „Dažnai draugai ar artimieji padovanoja augalų, bet ne visų pavadinimus žinau, todėl vadinu juos atidavusio žmogaus vardu: čia Vinco gėlė, čia Marytės... – atvirauja ne tik darbšti, bet ir šmaikšti sodybos šeimininkė. – Per laiką išsiaiškinu tikruosius pavadinimus, bet senieji vardai jau būna prigiję.“

Kiek neįprasta, bet iš tiesų labai žavi tujų gyvatvorė. Jos susodintos ne viena šalia kitos lyg tvoros virpstai, bet paliekant tarpus, kuriuose tai didesnis akmuo „ilsisi“, tai tujų kaimynystę toleruojantys augalai žaliuoja. „Per kelis metus tujos paaugo – žiūriu ir grožiuosi. Tankus miškas nesigavo, žmonės gali žvilgčioti pro tarpus į kiemą, bet tiek to. Užtat akmenys tai vienokio rašto, tai kitokio... Tikrai sergu „akmenlige“, nieko negaliu padaryti“, – silpnybę lauko rieduliams pripažino pašnekovė. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad pastaruoju metu Igliaukos kaimelis tampa vis tvarkingesnis, gatvės naujai išasfaltuotos, įrengtas naujas apšvietimas, greta graži bažnytėlė. „Negaliu atsilikti ir aš gražinu sodybą“, – sakė Laimutė.

Laimutės ŠIUGŽDINIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.