Sodybos želdynams trūksta akcento? Išbandykite šiuos augalus

Vasaros karalienės – jukos

Vidurvasarį gėlynuose iš tolo švyti pieno baltumo žiedais apsipylusios jukos – aukštos, grakščios gėlių karalienės, dėl egzotiškos išvaizdos sparčiai išpopuliarėjusios. Be to, jų dekoratyvūs, geltonai margi lapai išlieka puošnūs visus metus. Pasaulyje priskaičiuojama ne mažiau nei 40 šios augalo rūšių, bet tik nedaugelis jų gali atlaikyti lietuviškas žiemas.

Viena atspariausių yra pluoštinė juka (Yucca filamentosa). Jų lapai dekoratyvūs, 2–2,5 cm pločio, 30–50 cm ilgio, odiški, kardo formos. Šaltajam metų laikui šio šviesą ir šilumą mėgstančio augalo dengti nereikia, tad jis solidžiai papuoš juodai baltą arba ne retai slegiančiai pilką žiemos peizažą. Pažeistus, nudžiūvusius lapus bus galima pašalinti pavasarį.

Jei šiltuose kraštuose augančioms jukoms pavyko prisitaikyti prie žiemiškos temperatūros, tai užmirkstančioje dirvoje jos niekaip neišgyvena, perspėja gėlininkai. Sodinant būtina paieškoti sausiausios vietos sodyboje, gerai drenuojamo, lengvo dirvožemio. Beje, užuovėjoje jukos jaučiasi geriau. Vienoje vietoje gali augti iki 10 metų. Dauginamos šaknų dalimis ir šaknų atžalomis gegužę arba rugpjūtį.

Liepą–rugpjūtį išsiskleidžiantys jukų žiedai itin puošnūs, šviesiai gelsvi arba balti, skleidžia malonų aromatą. Peržydėjusį žiedyną specialistai rekomenduoja nupjauti kartu su žiedynkočiu, tuomet augalas nenaudos maisto medžiagų sėkloms brandinti ir atrodys dekoratyvesnis.

Šie augalai tręšiami pavasarį kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis (30–40 g vienam augalui) su mažesniu azoto kiekiu. Negalima pertręšti azotinėmis trąšomis, nes nežydės. Jukas palaistyti reikia tik per didžiausias sausras – giliai į dirvą besiskverbiančios šaknys įprastai aprūpina augalus vandeniu.

Kad išryškėtų odiškų aštrių lapų grožis, jukoms reikia erdvės. Gražiai atrodo pasodintos vejoje, netoli spygliuočių, daugiamečių puošnių varpinių augalų ar žiemojančių kaktusų draugijoje.

Išvesta daug itin dekoratyvių veislių. Štai kelios jų:

‘Bright Edge’ lapai žali su ryškiai geltonu apvadu, kardo formos, odiški. Užauga iki 50 cm ir daugiau. Žiedai balti, varpelio formos, susegti ilgame, iki 1–1,2 m aukščio žiedyne.

‘Gold Heart’ lapai pilkai žali, su plačia geltona juosta per vidurį. Žiedai kreminiai, susitelkę į aukštą, apie 1 m aukščio žiedyną.

‘Color Guard’ panaši į ‘Gold Heart‘, tik su dar ryškesne, platesne geltona juosta ant lapų, žiedai balti, susegti 1,2 m aukščio tankiuose žiedynuose. Kerai išauga 40–50 cm aukščio ir 50–60 cm išsiplečia į plotį.

Nuostabiosios kinrožės

Pelkinės kinrožės (Hibiscus moscheutos) hibridai stebina itin puošniais, stambiais, beveik delno dydžio žiedais: ‘Kopper King’ – šviesiai rausvais, ‘Cloudy Pink’ – ryškiai rausvais ir ‘Oak Red’ – ryškiais žiedais.

Dekoratyvūs ir didoki jų lapai: vieni jų – ištisiniai, kiti – skiautėti. Augalai pražysta liepos viduryje ar kiek vėliau, rugpjūtį, ir nuostabiu žydėjimu džiugina iki rudeninių šalnų. Vienas žiedas žydi tik dieną, kartais dvi, tačiau nuvytus tuoj skleidžiasi kitas.

Specialistų teigimu, pelkinės kinrožės hibridai, gauti kryžminant su kitomis rūšimis. Nors gerai auga gana drėgnoje (bet neužmirkstančioje!) dirvoje, gali ištverti ir trumpalaikes sausras. Mėgsta saulėtą vietą užuovėjoje, bet auga ir lengvame pavėsyje.

Lietuvoje šaltomis žiemomis krūmai, deja, gali apšalti, todėl pavasarį atžėlę pražysta vėliau, maždaug rugsėjį. Gėlininkai pastebi, kad šios kinrožės gali iškęsti speigą, tačiau ne didesnį kaip –25 °C šaltį. Tad žiemą patartina apdengti eglišakėmis, mulčiuoti durpėmis ar smulkintomis medžių žievėmis. Verta pasaugoti ir nuo didesnių pavasarinių šalnų.

Šios gėlės mėgsta derlingą, purią, nesuplūkusią, humusingą dirvą, tačiau žiemoti tinkamesnis priesmėlis, nes geriau drenuojamas. Labai molinga žemė tikrai netiks, bet jei augalas pasodintas priemolyje, geras drenažas pagelbės – tokiu atveju, esant galimybei, pravartu sodinti nuokalnėje.

Pelkinės kinrožės dauginamos auginiais, krūmo dalimis arba sėklomis. Svarbu nepamiršti, kad dauginimas sėklomis negarantuoja veislės savybių paveldimumo, todėl patikimiau dauginti tik rūšinius krūmelius.

Specialistai nerekomenduoja skubėti pavasarį sodinti kinrožes, geriausia tai daryti gegužės pabaigoje, kai sumažėja šalnų tikimybė ir oras jau gerokai įšilęs. Konteineriuose augintos gėlės prigyja ir pasodintos vėliau, tačiau pavasarį pasodintas sodinukas turi daugiau laiko įsitvirtinti, stiprinti šaknų sistemą – tai padeda jam lengviau ištverti žiemą.

Kaip ir daugelis augalų, kinrožės gausiau šakojasi nukarpius jų viršūnėles. Tik to nereikėtų daryti pirmamečiui augalui, nes jis dar silpnas. Brandesnius reikėtų apgenėti kuo anksčiau pavasarį, vos išlindus daigams iš žemės. Vis tik, gėlininkų nuomone, neverta to daryti, jeigu matyti augant nemažai atžalų.

Želdynuose kinrožes patariama derinti su sumedėjusiais ir žoliniais augalais. Kaip sodo akcentą galima auginti ir pavienius augalus, tinka prie vandens telkinių.

Pankolis – natūralistiniams ir kvapniems sodams

Paprastasis pankolis (Foeniculum vulgare) ‘Giant Bronze’ – tai dvimetis ar daugiametis augalas, iš daugelio naujų veislių išsiskiriantis ryškia bronzine lapų ir stiebų spalva. Laukinė rūšis paplitusi Viduržemio pajūrio kraštuose ir Vakarų Azijoje, kur jau nuo seno yra vartojama kaip vaistinis ir prieskoninis augalas.

Visos augalo dalys pasižymi salsvu anyžių kvapu – tai ir yra skiriamoji pankolių savybė. Jie panašūs į paprastuosius krapus, tačiau kaip kilmingesni pusbroliai yra gerokai aukštesni, sodriai žalios ar rusvos spalvos, šilumamėgiai ir ilgesnės vegetacijos.

Įspūdingai atrodo tvirti vagoti stiebai, ant kurių auga dekoratyvūs, smulkiai plunksniškai suskaldyti lapai. Jauniausi lapai ryškiai bronziniai, vėliau vasarą kiek prašviesėjantys ir įgyjantys žalių atspalvių.

Vasarą pasirodantys žiedų skėčiai iškyla į 0,8–2 m aukštį. Juose subręsta anyžių skonio, pusmėnulio formos sėklos, kuriose daug eterinių aliejų. Paprastiesiems pankoliams reikia saulėtos ir šiltos augavietės, kad sėklos galėtų gerai subręsti.

Kadangi augalo šaknis liemeninė, dirvožemio sluoksnis, pasak specialistų, turi būti storas, derlingas, turintis kalkių ir laidus vandeniui. Tinka auginti gėlynuose ir natūralistiniuose želdynuose kaip akcentinius augalus, taip pat gali puošti prieskonių sodelį ar balkoną.

Plaštakinis rabarbaras – didesnėms erdvėms

Plaštakinio rabarbaro tangutinis varietetas (Rheum palmatum var. tanguticum) – tai daugiametis žolinis augalas, senojo daržinio rabarbaro pusbrolis ir vienas iš patraukliausių didelių dekoratyvinių rabarbarų, kurie gėlynams suteikia architektūrinių bruožų. Visas grožis atsiskleidžia milžiniškuose skaldytuose lapuose. Jų aukštis siekia 1–1,5 (1,8) m, plotis – nuo 0,9 m iki 1,2 m.

Jauni lapai būna ryškiausi anksti pavasarį – rudai raudoni, vasarą viršutinė jų pusė pažaliuoja, o apatinė – nutvieksta raudoniu. Rudenį lapija nusidažo įvairiais oranžiniais tonais, primindama klevų spalvingumą.

Birželį–liepą augalai ant aukštų žiedkočių pasipuošia dekoratyviais rausvai raudonais žiedais, sutelktais stambiose šluotelėse. Juos galima skinti ir pamerkti į vazą.

Gražiausi augalai išauga, kai pasodinti saulėtoje ar dalinai pavėsingoje vietoje. Tinkamiausia derlinga, puri, giliai įdirbta, vidutiniškai drėgna priemolio dirva, vešliau auga, kai mulčiuojamos šaknys. Lietuvoje žiemoja.

Želdynų specialistai rekomenduoja dekoratyvinius rabarbarus kaip išskirtinius, akcentinius augalus sodinti gėlynuose, grupėse su dekoratyviniais krūmais ar medžiais. Jie puikiai tinka kaip natūralūs želdiniai prie vandens telkinių. Galima formuoti vasaržales, vidines sodo gyvatvores.

Nepakeičiami dekoratyvinių rabarbarų kompanionai – veronikūnai, vingiriai, arunkai, gaurės, kemerai, kraujažolės.

„Rasų“ informacija

ŪP redakcijos archyvo nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.