Sodybos žemėlapis: skirtingose erdvėse – nauji pojūčiai

Jūsų šeimos sodyboje karaliauja erdvė ir natūralumas. Kodėl idėjoms įgyvendinti pasitelkėte ovalo, banguojančių žemės lopinėlių formas? Kokiu principu sukomponuota sodyba?

Apie ovalo formos naudojimą sodo projektuose kalbama nuo senų laikų, nes ji laikoma viena iš harmoningiausių ir estetiškiausių, suteikia gyvybingumo ir dinamiškumo pojūtį.

Banguojančias formas lengva pritaikyti, kai sodo teritorija didelė ir turi išreikštą reljefą. Jos žaismingos, sudaro įspūdį, kad sodyba yra viena didelė organinė forma, sudaryta iš kelių mažesnių, savarankiškų formų, kurios įtraukia, veda, kuria intrigą, tam tikruose taškuose ar perspektyvose kviečia stabtelti – pajusti ramybę ir harmoniją.

Tam pasitarnauja ir augalų spalvų paletė. Mėlyna ir žalia spalvos veikia raminamai, todėl želdiniuose gausu būtent melsvais, mėlynais ar alyviniais žiedais žydinčių augalų.

Sodyboje numatytos įrengti keturios didelės laisvalaikio erdvės, ugniakuro ir hamakų zona, gėlynas, daržas, vaismedžių ir vaiskrūmių sodas, trys nemaži želdynų plotai, vandens telkinys ir pušyno takas. Erdvės paliktos tam, kad ateityje galima būtų kurti kokias nors veiklas. Ugniakuro zona ir medžių yra likę iš seniau – čia leidžiame karštas vasaros dienas.

Daržą įkūrėme ir sodą su vaismedžiais bei vaiskrūmiais pradėjome sodinti prieš trejus metus. Metais vėliau atsirado vejos plotai ir didysis gėlynas. Vandens telkinys ir kalvelės su želdynų plotais suformuoti prieš metus.

Kodėl sodyba pavadinta „Saulėtomis lankomis“?

Pavadinimas atspindi mūsų šeimos ir šios vietos ryšį, charakterį. Tai užuomina apie tai, ką mes norėjome ir norime sukurti – saulėtą ir žaliuojantį sodą, kuriame tiek mes, tiek svečiai galėtų atsipalaiduoti, vaikščioti basomis, liesti augalus, pajusti jų skleidžiamus aromatus, gaudyti saulės spindulius ir tiesiog mėgautis gyvenimu, atitrūkus nuo miesto šurmulio.

Be to, mums svarbu kurti tvarų ir ekologišką sodą, todėl parenkame daugiamečius augalus, atsparius mūsų klimato iššūkiams ir kuriančius natūralią ekosistemą. Norime, kad sodyba taptų ne tik mūsų ypatinga vieta, bet ir jaukia prieglauda paukščiams ir vabzdžiams, kad sode būtų daugybė spalvingų gėlių ir medžių, padedančių palaikyti biologinę įvairovę.

Kokius pojūčius skatina spalvų deriniai? Netgi daržas čia ovalo formos: juk sunkiau prižiūrėti?

Rinkau nuraminti, atpalaiduoti ir pradžiuginti sielą galinčius spalvų derinius. Žalių atspalvių gausa kuria tęstinumą, sodyba nejuntamai įsilieja į ją supančią natūralią gamtą. Švelnūs rausvi, gelsvi ir oranžiniai tonai suteikia jaukumo ir šilumos, tarsi tai būtų saulės spinduliai – jie džiugina ir priverčia dažniau nusišypsoti. Šviesiai žali, balti ir pilki tonai sukuria švarų, gryną ir raminantį įvaizdį. Visi šie spalvų deriniai turi vieną tikslą – suteikti ramybės ir atpalaidavimo pojūtį.

Daržo forma parinkta taip, kad ateityje abiejose ovalo pusėse (viduryje) būtų galima įrengti pakeltas lysves, iš kraštų žydėtų gėlės, o pati daržo zona liktų tarsi nematoma. Ovalo zoną skaldo takas, kad būtų patogu praeiti ir prižiūrėti. Ateityje ant šio tako planuojame pastatyti dideles pergoles, kurias puoš rožės.

Šiuo metu darže auginame įprastas daržoves: bulves, morkas, svogūnus, kopūstus, žirnius, žiedinius kopūstus, brokolius, petražoles, pastarnokus, salierus, geltekles, česnakus, pupeles, pomidorus ir agurkus. Yra ir prieskonių – bazilikų, krapų, lapinių petražolių, laiškinių česnakų ir gelsvių. Viena lysvė skirta braškėms.

Natūralistinis gėlynas Vakarų pusėje: kokiais augalais ir koks reginys sudėliotas? Kaip ta įvairove sukuriate nuolatinį žydėjimą ir susodinate augalus, kad niekas nieko neužgožtų?

Šio gėlyno vieta atsirado ne atsitiktinai. Sodybą kerta aukštos įtampos laidai, tad yra apsauginė zona, kurioje galima sodinti tik žolinius augalus. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios gėlynas ir daržas atsirado ten, kur dabar ir yra.

Norint sukurti tokio tipo želdyną, reikia turėti šiek tiek žinių apie augalus – žinoti jų augimo sąlygas, kokio dydžio bus užaugę, jų spalvą ir žydėjimo laiką, kuris svarbus kuriant derinius, augalų savybes, atsparumą ligoms ir panašiai.

Projektuodama gėlyno formą, nusprendžiau, kad noriu įrengti takus, skirtus apeiti ir apžiūrėti gėles, bei vietų, kuriose galima būtų stabtelėti ir pasimėgauti gėlių aromatu. Jau sukurtos kelios vietos, kur gėlių kvapai intensyviausi. Ten gausu rožių ir čiobrelių. Ant čiobrelių kilimo-lovos galima ir prigulti.

Kuo mulčiuojate daržą ir gėlynus? Mulčiavimas ar vejos pjovimas – kas reikalauja daugiau kantrybės? Kaip į bendrą vaizdą įsilieja takų raizginys?

Naudoju įvairų mulčią. Nupjauta žolė atitenka daržui, todėl prireikia nemažų vejos plotų. Gėlynui arba smulkiems augalams naudoju grikių lukštų mulčią, o stambių augalų želdynų plotus dengiu pušies žieve. Prie vandens telkinio ir taką per būsimą pušyną pasirinkau mulčiuoti kanapių stiebų mulčiu.

Visi kiti takai yra veja, kuri vietomis siaurėja, vietomis išplatėja, peraugdama į erdves. Vejos takais galima apeiti visą sodybą. Takų formos lanksčios, prisitaikančios prie reljefo bei kuriančios gamtiškumo jausmą.

Pjaunamos vejos yra apie hektarą. Kaip jau minėjau, jos reikia daug mulčiavimui, nes tai nesibaigiantis procesas. Žolės pjovimas nevargina, nes gelbsti traktoriukas. Labiau vargina mulčio klojimas. Jei vasarą negyvenčiau sodyboje, manau, būtų sudėtingiau, nes vien dėl žolės pjovimo reikėtų važiuoti nemažą atstumą nuo namų Kaune – ypač, jei būtų drėgna vasara.

Takas per pušyną: kam to reikėjo?

Pušyno takas sukurtas taip, kad jo pradžia ir pabaiga būtų nukreipta į saulėtekį ir saulėlydį. Tai mėgstamiausia mano vieta. Čia ateinu ryte pasitikti saulę, o vakare grįžtu ją išlydėti. Tai ta vieta ir laikas, kai norisi ten užsibūti ilgėliau.

Mintis turėti tokią vietą glūdėjo jau labai seniai. Prisiminimas, kai buvau maža važiuodavom su tėvais į Nidą, o ten kalninių pušų apsupty su mama leisdavau laiką, miegodavau pietų miego, kai saulės spinduliai skverbdavosi per šakas, o paukščių balsai ramindavo, man įstrigo kaip labai gražus, malonus ir ypatingas metas. Tad panašų vaizdą visada norėjau turėti arčiau savęs. Identiško vaizdo neatkartosiu, bet sukurti kažką artimo, kur vyrauja nederlingo dirvožemio ir smėlyno vaizdas, pušies kvapas ir tam tikros properšos, manau, pavyks.

Šalia pušyno tako teka upelis, kurio čiurlenimas tyloje yra tiesiog magiškas. Ši vieta mane skatina susimąstyti, susitelkti ir leidžia atsikvėpti nuo kasdienybės minčių. Čiurlenimas tarsi įkvepia gyvybės, o saulės spinduliai – ramybės ir pasitikėjimo gyvenimo procesu. Manau, kad man ši sodybos vieta yra ta, kurioje galiu rasti savo vidinę pusiausvyrą.

Kokiais augalais apsodinote vandens telkinio pakrantes?

Tvenkinuko vandens lygis svyruoja: pavasarį pakyla 1,5 m aukštyn, todėl apsodinti rinkausi tokius augalus, kurie galėtų toleruoti apsėmimą. Tai įvairiaspalviai ir geltonžiedžiai vilkdalgiai, ajerai, meldai, rūgtys ir kiti. O neužsemiamą pakrantės dalį apsodinau mažaūgėmis kalninėmis pušimis, eraičinais, ašuotėmis, levandomis ir mėtomis.

Net 25 mėtų veislės auga ir viename šlaite. Pakrantės šlaituose žemė nederlinga, todėl pasodinti augalai turi veržtis, stengtis gyventi bet kokia kaina.

Kai teko „diriguoti buldozeriui“ išstumdant žemes, ruošti vietą augalams, kur, regis, niekas greitai neužaugtų dėl daugybės akmenukų ir piktžolių, – ar nepritrūkote atkaklumo?

Dažniausiai po tvenkinių kasybų žmonės pasirenka iškastomis žemėmis formuoti barjerą, kalvą ar tiesiog sustumti kalną. Tai neatrodo itin gamtiškai. Tad dėl buldozerio darbų man buvo smagu, nes tiksliai žinojau, kokio rezultato noriu.

Galbūt buldozerio operatorius buvo labiau nustebęs, jis sakė, kad dar taip dirbti neteko. Pirmiausia reikėjo dirvožemį pakeisti vietomis – prastą guldyti gilyn, o gerąjį (durpingą) iškelti aukštyn. Vėliau iš prastumdyto dirvožemio reikėjo jautriai suformuoti kalveles bei lygumas, kad viskas atrodytų gamtiškai ir natūraliai.

Buvo ir silpnumo momentų, kai atrodė, kad nei kojos, nei rankos nelaiko, išbyrėjo ir ašarų, suvokiant, kad neturiu tiek jėgos, kiek norėčiau, kad piktžolės tiesiog šoka pasiutpolkę žvelgdamos į akis, nes drėgmė buvo itin palanki augalams, bet kai darai – nors ir po mažą žingsnelį – darbas ima ir pasidaro.

„Priklausomybė“ nuo sodybos, gėlynų ir sodų: kaip tai atsiranda ir kodėl nesinori ištrūkti iš šio užburto rato? Juk darbai kartais gali atrodyti monotoniški, ko niekaip negalėtume pasakyti apie pačią nestandartinio vaizdo sodybą.

Priklausomybė nuo sodybos, gėlynų ir sodų turbūt atsiranda dėl kelių priežasčių. Pirmoji, sakyčiau, yra ta, kad dirbdamas savo sode, žmogus patiria teigiamų pojūčių ir palaiko natūralų ryšį su gamta. Sodo kūrimas ir priežiūra yra labai kūrybiška veikla, kurioje galima išreikšti meninį potencialą, eksperimentuoti su skirtingais augalais ir spalvų deriniais.

Antroji priežastis – sodas gali būti ir terapinė priemonė. Žmogus lengvai atsiriboja nuo streso, įtampos, rūpesčių ir problemų, kurios kasdien jį supa. Sodas tampa tokia oaze, kurioje galima atsipalaiduoti, užmiršti kasdienius rūpesčius ir tiesiog mėgautis tuo, ką sukūrė.

Monotoniškumo jausmas turbūt gali atsirasti tik tuomet, kai žmogui darbas sode yra privaloma ir nuobodi veikla. Tačiau, jei vertini savo darbą kaip kūrybišką ir prasmingą, visada ieškosi ir rasi naujų idėjų, eksperimentuosi su augalais, spalvomis, formomis – ir monotonijos nebus.

Dirbdama griežtų taisyklių nesilaikau, leidžiu sau daryti taip, kaip jaučiu ir kaip jaučiuosi tuo momentu, todėl kiekviena diena man nepakartojama ir nenuobodi.

Kokias poilsio vietas sau ir svečiams parinkote kieme, sodyboje? Kokių komplimentų teko girdėti apie ją? Kaip čia jaučiasi atvykę suaugę Jūsų vaikai?

Sodyboje yra tik vienas senas suoliukas prie namo, todėl, kaip juokauju, poilsio vietos atsiras tik tuomet, kai viskas bus įrengta. Dažniausiai laiką leidžiame prie suaugusių medžių giraitės, nes vasarą norisi būti šešėlyje. Ateityje planuojame pasistatyti pavėsinę, išdėstyti suolus bei gultus įvairiose sodybos vietose – matysim, kur bus didžiausia trauka.

Maloniausias komplimentas būna pamatyti svečių akis, kuriose atsispindi nuostaba. Perėjusi per visą sodybą, dažnai išgirstu: „Kaip jūs tiek spėjate?!“, „Fantastika“, „Nerealu“ ir panašiai. Vieni lankytojai būna labiau susikaupę, kiti kalbesni, bet abejingų dar nepastebėjau. Tai džiugina ir skatina kurti toliau.

Vaikams ši sodyba taip pat patinka, nes sako, kad pirmiausia joje pajunta ramybę. Margarita ir Mantas myli ir vertina gamtą, galbūt todėl noriai atvažiuoja į svečius.

Kokie sumanymai, darbai laukia šią vasarą? Kokia linkme tobulinsite, gražinsite sodybą ateityje?

Šią vasarą planuojame baigti sodinti augalus, užmulčiuoti likusius želdynus ir užsėti veją kitose suplanuotose erdvėse.

Ateityje, sumažinę daržo plotą ir įrengę pakeltas lysves, mažinsime ir vejos plotus, tad atsiras daugiau takų, želdynų ir papildomų nišų, kuriose galbūt sukursiu tam tikros veiklos „kambarius“.

„Saulainė“ – Jūsų įmonė itin gražiu pavadinimu. Kaip gelbstite sodybose besikuriantiems žmonėms? Kuo nelengvas ir įdomus kraštovaizdžio architekto darbas, nuo ko priklauso sėkmė?

Mūsų kompanijos tikslas yra ne tik sukurti gražų sodą ar sodybą, bet ir paversti jį žmogaus širdies atspindžiu – kad žmonės galėtų atsikvėpti, susigrąžinti ramybę ir jausti ryšį su gamta. Mes ne tik kuriame sodus, bet ir įkvepiame žmones suvokti, kokia galinga ir gyvybinga yra gamta, kaip svarbu išlaikyti ją tvarią ir darnią, kad mes ir ateinančios kartos galėtume jausti jos naudą ir grožį.

Kraštovaizdžio architekto darbas nėra labai lengvas, nes reikalauja suderinti ir atkreipti dėmesį į daugybę skirtingų veiksnių: kliento poreikius, vietos situaciją, klimato ir dirvožemio sąlygas, erdvių suvokimą, sprendinius, funkcionalumą, tam tikras technologijas ir tendencijas, augalų parinkimą, jų priežiūros ypatybes ir kita. Sėkmė tikrai priklauso ir nuo darbo kokybės – atliktų darbų kruopštumo. To reikia pasiekti visose komandos grandyse. Bendravimas, įsiklausymas į kliento situaciją – man tai yra itin įdomi ir svarbi darbo dalis.

Koks būtų svarbiausias patarimas ir palinkėjimas visiems naujai besikuriantiems sodybose?

Iš pradžių stebėkite gamtą, o po to mėgaukitės kūrimo procesu ir nebijokite eksperimentuoti, prisimindami, kad sodo kūrimas yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis kantrybės, pastangų ir nuolatinio dėmesio, nes gamta turi savo taisykles – kovoti su jomis nereikėtų.

Geriausia pradėti nuo mažų dalykų: planavimo, situacijos analizės, vizijos laikymosi iki pabaigos – ir linkiu tiesiog išmokti pasidžiaugti tuo, ką darote. Sodas yra vieta, kurioje galite tiek išreikšti savo kūrybingumą, tiek suteikti sau erdvės atsipalaiduoti.

Kokios pasikartojančios naujakurių klaidos?

Esu pastebėjusi kelias naujakurių daromas klaidas. Pirma: nepakankamas planavimas – sodo kūrimas be aiškios vizijos – kalbant apie erdves ir statinių bei želdynų balansą.

Antra: netinkamas augalų parinkimas – kai pasirenkama per daug skirtingų rūšių, kai nepaisoma augalų augimvietės sąlygų, nederinami aukščiai.

Trečia: netinkama augalų priežiūra – tręšimas (dažniausiai būna pertręšimas), genėjimas (ne laiku arba per daug), laistymas (jo nebuvimas arba perlaistymas, arba laistymas per kaitrą).

Ketvirta: vietos sąlygų (temperatūros, apšviestumo, drėgmės, vėjo stiprumo ir dirvožemio tipo) nepaisymas.

Penkta: sodo perkrovimas skirtingais elementais (vazonais, akmenimis, nedideliais statiniais ar dekoratyvinėmis figūromis ir panašiai) arba parinkimas daug skirtingų medžiagų, raštų, tekstūrų.

Taip pat pastebėjau, kad žmonės mėgsta viską sodinti patvoriais, taip vizualiai dar labiau sumažindami sodo erdvę. Nereikėtų sukurti tik vienos sėdėjimo zonos ant terasos, verta išnaudoti keletą sodo kampų, sukuriant trauką ir gražias perspektyvas.

„Rasų“ korespondentė Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Vilmos Vebeliūnienės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.