Sojas auginsime patys ar importuosime?

Atlieka tyrimus

Kauno rajone vykusiame renginyje apie sojų reikšmę sėjomainoje pranešimą skaičiusi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų katedros dėstytoja prof. dr. Aušra Marcinkevičienė priminė, jog sojos – Lietuvoje seniai žinomas augalas, kuris ilgą laiką buvo užmirštas, tačiau ir vėl išgyvena savo atgimimą. „Pastaraisiais metais ūkininkams tenka iš naujo atsirinkti veisles tiek tradiciniams, tiek ekologiniams ūkiams, tobulinti technologijas, atsižvelgiant į kintančio klimato sąlygas“, – sakė prof. dr. A. Marcinkevičienė. Kalbėdama apie sojų auginimą daugianariuose pasėliuose, ji pateikė Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdį, kur sojos auginamos su kukurūzais. Ar būtų galima sojas auginti su kitais augalais ir Lietuvoje? Pasak mokslininkės, tam reikėtų atlikti tyrimus. „Vykdydami Europos inovacijų partnerysčių projektą, 2023 m. pradėjome tyrimus – sojų auginimas ekologiniame ūkyje, integruojant jas į tarpinius pasėlius. Poveikis buvo daug geresnis, kai sojos buvo auginamos su baltųjų dobilų įsėliu. Dabar atliekame tyrimus su penkiomis sojų veislėmis tradiciniame Kęstučio Svečiulio ūkyje ir su aštuoniomis veislėmis ekologiniame Sauliaus Daniulio ūkyje. Pirmieji rezultatai mus džiugina“, – akcentavo prof. dr. A. Marcinkevičienė. Ji priminė svarbų sojų privalumą – gebėjimą sukaupti itin daug azoto (iki 160 kg/ha). Dėl šios savybės sojos puikiai tinka sėjomainoje ir kaip priešsėlis.

Sistema nesikeičia

VDU ŽŪA Mechanikos, energetikos ir biotechnologijų inžinerijos katedros dėstytojas doc. dr. Egidijus Zvicevičius, kalbėdamas apie sojų pupelių reikšmę ir vertę, pažymėjo, kad šie ankštiniai augalai yra svarbus baltymų šaltinis tiek maisto produktuose, tiek pašaruose. Sojos turi teigiamą poveikį aplinkai, nes gerina dirvožemio derlingumą, fiksuoja azotą, leidžia sumažinti trąšų poreikį, prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo ir klimato kaitos švelninimo. Be to, sojos išsiskiria geresne baltymų kokybe ir yra geriau virškinamos nei kiti ankštiniai augalai.

2023 m. duomenimis, daugiausia sojų Europos Sąjungoje (ES) augino Italija – 308,5 tūkst. ha plote ji užaugino 1,3 mln. t derliaus, antroje vietoje buvo Prancūzija (150 tūkst. ha ir 510 tūkst. t derliaus), o trečioje – Rumunija (129 tūkst. ha ir 560 tūkst. t. derliaus). Pateiktoje statistikoje Lietuvos rezultatai nebuvo džiuginantys. Sojų plotai mūsų šalyje užėmė tik 1,4 tūkst. ha, o derlius siekė 1,7 tūkst. t. „ES užsiaugina apie 3 mln. t sojų, tačiau jų ir sojų produktų poreikis viršija 30 mln. t. Žvelgiant į importuotojus, ES yra antra po Kinijos pagal dydį sojų ir jų produktų importuotoja pasaulyje. Blogiausia yra tai, kad importo srautų kiekis beveik nekinta, o tai rodo, jog per pastaruosius 15 metų nepatobulėjome – tiesiog pripratome prie esamos sistemos, kuri nesikeičia“, – teigė mokslininkas. Pasak lektoriaus, sojų auginimas Lietuvoje turi didelį potencialą, todėl svarbu apsvarstyti, kaip šis augalas gali prisidėti prie žemės ūkio tvarumo ir baltyminio pašaro tiekimo. Prognozės rodo, kad iki 2060 m. pasaulio gyventojų skaičius išaugs, o žaliavų poreikis padidės 2,1 karto, todėl didesnis krūvis teks žemės ūkiui. „Siekiant žaliavinės nepriklausomybės, Lietuvai teks pačiai pasirūpinti šiuo svarbiu ištekliumi. Todėl būtina skatinti plėtrą technologijų, kurios sumažintų žemės ūkio poveikį aplinkai, ir skatinti sojų, kaip perspektyvių augalų, auginimą“, – įsitikinęs doc. dr. E. Zvicevičius.

Strateginė kultūra

Pratęsdama mokslininko mintį, Natalija Sibirceva, kompanijos „Agroyoumis LLC“  atstovė Lenkijoje, sakė, kad žaliavinė nepriklausomybė yra tuomet, kai esame laisvi nuo kitų tiekėjų ir nepatiriame manipuliacijų. „Esame verčiami sojas pirkti iš kitų arba sunaikinti savo gamybą dėl kitų tikslų. Sojos – strateginė baltyminė kultūra, iš kurios galime gaminti ne tik pašarą, bet ir maistą: sūrį, sviestą, pieną, mėsą, žuvį ir kitus baltymo turinčius produktus. Šis baltymas negenda ir suteikia ekonominį stabilumą šaliai. Sojų auginimas yra kiekvienos šalies fundamentinis saugumo aspektas“, – tvirtino N. Sibirceva. Ji teigė, kad tarp pagrindinių sojų augintojų šalių šiuo metu garbingai rikiuojasi Lenkija, kuri prieš dešimtmetį net nežinojo, kas yra sojos. Dabar Lenkijoje sojos auginamos daugiau nei 100 tūkst. ha plote. Beje, Lenkijos vyriausybė skatina sojų augintojus ir skiria jiems 292 Eur/ha išmokas: dalį sudaro tiesioginės išmokos, dalį – išmokos už CI sertifikuotą sėklą bei už baltyminį augalą, gerinantį dirvą. „Besikeičiančios klimato sąlygos tampa palankios auginti sojas, tačiau sojos yra specifinis augalas, su kuriuo reikia išmokti dirbti, o siekiant užauginti geriausią derlių, būtina pasirinkti tinkamiausias veisles. Svarbus aspektas – baltymas grūduose. Jau yra veislių, viršijančių 40 proc. sausų baltymų kiekį ir atseikėjančių daugiau nei 4 t/ha derliaus“, – sakė viešnia.

Renginyje dalyvavo ir svečiai iš Čekijos – tarptautinės prekybos vadybininkas Vojtechas Vinkleris ir agronomas Borisas Sušovskis. Jie pristatė pasaulinio lygio sėklų kompaniją, tiekiančią rinkai kanadietišką, aukščiausios kokybės ir genetiškai nemodifikuotą sojų sėklą. „Kaip Lietuva, taip ir Kanada turi tas pačias šiaurines platumas, tačiau ten sojos seniai puikiai auga, o Lietuvoje jos vis dar laikomos naujove“, – akcentavo V. Vinkleris.

Sojos sėkmingai auga

LEŪA pirmininko pavaduotojas S. Daniulis, apibendrindamas renginį, teigė, kad šia konferencija buvo norėta parodyti, jog sojos sėkmingai auga Lietuvoje, o derlių gauna ir jį realizuoja ne vien ekologiniai, bet ir įprastinės gamybos ūkiai. „Ruošdamasis konferencijai, peržvelgiau 2011–2013 m. žirnių ir pupų supirkimo kainas. Jos siekė 200 Eur/t. Šių metų žirnių ir pupų supirkimo kainos yra tokios pačios. Todėl noriu užduoti klausimą: „Kiek nuo 2011–2012 m. pabrango trąšos, kuras ir darbo užmokestis? Ir kas už visą tai sumoka?“ Todėl nežinau, kodėl ūkininkai sėja žirnius ir pupas, kodėl vargsta. Ar jie yra priversti tą daryti? Ekologiškų sojų supirkimo kaina kaimyninėse šalyse svyruoja nuo 600 Eur/t iki 800 Eur/t. Tai – kita supirkimo kaina, o sąnaudos yra praktiškai tos pačios“, – dėstė S. Daniulis, kuris genetiškai nemodifikuotas, Ukrainoje sukurtas sojų veisles savo ūkyje pradėjo auginti prieš 14 m., susipažinęs su N. Sibirceva, tuo metu dirbusia su sojomis Ukrainoje. Ko reikėtų, kad sojų auginimas įsibėgėtų Lietuvoje? Pasak S. Daniulio, sojoms didesnį dėmesį turėtų skirti visuomenė, Žemės ūkio ministerija. O ūkininkams reikėtų daugiau drąsos ir paskatos jas auginti. „Aš esu nupirkęs ir sukonstravęs specialią sėjamąją, su kuria sėju tik sojas. Turiu ir kaupiklius, naudojamus tik sojoms. Ekologiškai auginamas sojas dar reikia ir akėti. Visa tai padariau 2012 m., kai sojos buvo įtrauktos į daržovių sąrašą ir už jų auginimą buvo mokamos didesnės išmokos. O dabar, jei ūkininkai neturi jokios paskatos, vienetai ryšis auginti sojas. Lenkijos ūkininkai turi paskatą. Sojų augintojams mokama beveik 300 Eur/ha išmoka, o Lietuvos ūkininkams – apie 100 Eur/ha. Ar nereikia Lietuvai pašaro, kurio galėtume užauginti tūkstančius hektarų? Tačiau tūkstančius tonų sojų, reikalingų pašarams, vežamės su GMO pėdsakais“, – karštai kalbėjo S. Daniulis.

Ketina didinti plotus

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. rugsėjo 26 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.