Spąstai, kurie mus stabdo

Žvilgsnis pro langą

Juk pasaulis nelaukia, kol mes baigsime savo ginčus. Keičiasi rinkos, technologijos, vartotojų poreikiai, maisto grandinės, kapitalo kaina, klimato sąlygos. Keičiasi ir pati žemės ūkio vieta ekonomikoje. Ateityje neužteks vien pagaminti daugiau. Vis svarbiau bus žinoti, ką gaminti, kam gaminti, kaip sukurti daugiau vertės ir kaip didesnę tos vertės dalį išlaikyti Lietuvoje. Todėl šiandien verta pažvelgti ne tik į žemės ūkio problemas, bet ir į tai, kaip mes apie jas galvojame. Gyvename laikotarpiu, kai pokytis tapo ne išimtimi, o kasdienybe. Tai, kas vakar atrodė tolima, šiandien jau gali būti ūkininko kasdienybė. Technologijos leidžia tiksliau valdyti ūkius, duomenys tampa gamybos priemone, automatizacija keičia darbo poreikį. Vartotojas vis dažniau klausia ne tik kiek kainuoja produktas, bet ir iš kur jis atsirado, kaip pagamintas, kokią vertę sukuria. Maisto tiekimo grandinės tampa sudėtingesnės. Konkurencija vyksta ne vien tarp ūkių ar valstybių, bet ir tarp skirtingų verslo modelių.

Tuo pat metu Europoje jau galvojama apie žemės ūkio politiką po 2027 m. Tai reiškia vieną paprastą dalyką – neužtenka laukti naujų taisyklių ir tada ieškoti, kaip prie jų prisitaikyti. Yra skirtumas tarp prisitaikymo ir pasirengimo. Prisitaikantis žemės ūkis laukia pokyčio, o pasirengęs bando jį pamatyti iš anksto. Lietuvai tai ypač svarbu. Mūsų vidaus rinka nėra didelė, negalime visko kompensuoti mastu, todėl turime kitą galimybę – būti greitesni, lankstesni, geriau išnaudoti žinias, technologijas ir bendradarbiavimą. Kitaip tariant, ne tik laukti, kas bus, bet pradėti ruoštis tam, kas bus.

Treji spąstai

Būtent pokyčių laikotarpiais lengva pakliūti į žmogaus mąstymo ir elgesio spąstus, kuriuos yra aprašę psichologai ir elgsenos ekonomistai. Pritaikius šią mintį mūsų situacijai, galima atpažinti trejus simbolinius spąstus. Puikybė – „mes jau žinome, kaip reikia“. Užsispyrimas – „mes visada taip darėme“. Perdėtas jautrumas – „jeigu kritikuoji, vadinasi, puoli“.

Tai ne konkrečių žmonių ar grupių diagnozė, o veikiau veidrodis, į kurį kartais verta pažvelgti visai sistemai. Juk sistema gali įstrigti ne todėl, kad joje nėra protingų žmonių, o todėl, kad protingi žmonės per ilgai pasitiki tais pačiais atsakymais. Dar pavojingiau, kai nauja mintis pradedama laikyti puolimu, abejonė įprastu sprendimu – nelojalumu, o kritika – grėsme. Tuomet energija, kuri galėtų būti skirta naujų sprendimų paieškai, pradedama eikvoti ginant tai, kas jau yra.

Mūšis arbatos stiklinėje

Kartais, klausantis diskusijų apie mūsų žemės ūkį, susidaro keistas įspūdis. Mes labai daug kalbame apie tai, kas atstovaus ūkininkams, kas sėdės prie stalo, kas bus išgirstas, kas turės daugiau įtakos, kuri organizacija gali kalbėti visų vardu. Tai suprantama. Atstovavimas interesams demokratinėje visuomenėje būtinas. Tačiau yra riba, nuo kurios kova dėl įtakos pradeda užgožti kitą, daug svarbesnę kovą – kovą dėl rinkos. Ūkininkui galiausiai svarbu ne tai, kiek organizacijų jam atstovauja, o tai, ar jo produktas turi rinką, ar ūkis uždirba, ar galima investuoti, ar verta perduoti ūkį vaikams.

Todėl kartais mūsų tarpusavio ginčai primena mūšį arbatos stiklinėje, nors už lango jau keičiasi visas pasaulis. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti atstovavimo interesams. Priešingai. Jis tampa prasmingesnis tada, kai padeda kurti stipresnę žemės ūkio ekonomiką, o ne tik ginti šiandien turimas pozicijas. Galbūt verta mažiau klausti, kas turi daugiau įtakos, o daugiau galvoti, ką su ta įtaka galime sukurti.

Ne prašyti išmaldos

Ūkininkų santykis su parama yra viena jautriausių žemės ūkio temų. Čia lengva nukrypti į vieną iš dviejų kraštutinumų. Vienas – apsimesti, kad paramos nereikia, kitas – manyti, kad kuo daugiau paramos gauname, tuo stipresnis yra žemės ūkis. Abu požiūriai pernelyg paprasti. Parama gali būti labai svarbi, nes ji leidžia modernizuoti ūkius, investuoti, mažinti riziką, diegti technologijas ir įveikti pokyčius, kurių vien rinkos pajamomis ne visada įmanoma finansuoti. Tačiau čia slypi pavojus. Paramą galima pradėti laikyti rezultatu. Tada sėkmę matuojame paskirstytais milijonais, išmokų gavėjų skaičiumi ar „įsisavintu“ biudžetu. Bet pinigų išmokėjimas dar nėra pokytis. Todėl svarbiausias klausimas turėtų būti kitas – kas pasikeitė po to, kai pinigai buvo išmokėti? Jeigu atsakymo nėra, labai lengva supainioti instrumentą su tikslu. Parama turėtų padėti ūkiui tapti stipresniam, o ne tapti priežastimi, dėl kurios nuolat reikia naujos paramos. Tai nereiškia, kad paramos turi būti mažiau. Tai reiškia, kad turime daug rimčiau kalbėti apie jos rezultatą.

Du keliai į ateitį

Lietuvos žemės ūkis gali judėti keliomis kryptimis. Vienas kelias – toliau didinti gamybos efektyvumą, produktyvumą, ūkių mastą ir technologinį lygį. Tai svarbu. Šiandien tai matome ir diskusijoje apie vadinamuosius „žaliuosius koridorius“ stambiems žemės ūkio projektams. Pats principas spartinti sprendimus ir mažinti nereikalingą biurokratiją nėra blogas. Priešingai – valstybė neturėtų metų metus laikyti įstrigusių investicijų. Tačiau kyla svarbesnis klausimas – ar projekto dydis pats savaime turėtų tapti jo vertės matu? Didelė investicija neabejotinai atrodo įspūdingai, tačiau žemės ūkyje vertę reikėtų matuoti ne vien investicijos dydžiu. Svarbu ir tai, kiek vertės ji sukuria ūkininkams, kiek lieka regione, kiek naujų darbo vietų atsiranda, kaip integruojasi į vietos žaliavų grandinę, ką reiškia aplinkai, ar stiprina, o ne silpnina vietos žemės ūkio atsparumą. Kitaip tariant, turime nepainioti didelio projekto su didele nauda.

Tačiau čia slypi ir kita kryptis. Ne tik klausimas, kiek daugiau galime pagaminti, bet ir kiek daugiau vertės galime sukurti iš to, ką jau pagaminame. Grūdai yra produktas, bet grūdai gali tapti daugybe kitų produktų. Pienas yra žaliava, mėsa ar kiaušinai – taip pat. Mediena, pluoštiniai augalai, uogos, daržovės, vaistažolės, žemės ūkio šalutiniai produktai – visa tai gali tapti žaliava kitoms pramonės šakoms. Čia prasideda bioekonomikos logika – ne tik kiek tonų užauginome, bet ir ką iš jų sukūrėme, ne tik kiek hektarų apsėjome, bet ir kiek ekonominės vertės gali sukurti hektaras, ne tik kiek gavome už žaliavą, bet ir kiek vertės grandinės galime pasilikti Lietuvoje. Šie keliai vienas kitam neprieštarauja. Efektyvi gamyba gali būti pagrindas didesnei pridėtinei vertei, tačiau jeigu visą dėmesį sutelksime tik į gamybos apimtį, galime nepastebėti didesnės galimybės – uždirbti daugiau ne vien pagaminant daugiau, bet sukuriant daugiau vertės. Tai gali būti vienas svarbiausių Lietuvos žemės ūkio ateities pasirinkimų.

Nesupainioti su tikslu

Šią mintį galima pritaikyti ne tik paramai. Kartais žemės ūkyje pernelyg lengvai supainiojame priemonę su rezultatu. Turėdami strategiją, manome, kad jau pasiekėme pokytį, įgyvendindami programą – kad problema sprendžiama, o nustatytas rodiklis tampa svarbesnis už tai, ką iš tikrųjų norėjome pasiekti. Yra konsultacijų sistemos, mokymai, projektai, darbo grupės, strateginiai dokumentai. Visa tai gali būti naudinga, tačiau jų vertę galiausiai turėtų parodyti ne jų skaičius, o pokytis ūkyje ir rinkoje. Štai kodėl verta dažniau klausti ne apie įgyvendintą priemonę, o apie tai, ką ji pakeitė. Tai atrodo nedidelis skirtumas, tačiau būtent didesni pokyčiai kartais ir prasideda nuo tokių nedidelių klausimų.

Mokslo paskirtis

Lietuvoje sukaupta daug žemės ūkio mokslo žinių, kompetencijų, yra ir žmonių, galinčių atsakyti į sudėtingus klausimus. Tačiau tarp sukurtų žinių ir jų panaudojimo praktikoje kartais atsiranda pernelyg didelis atotrūkis. Mokslas padeda suprasti, kas vyksta, o praktikai svarbu žinoti, ką dėl to daryti. Ūkininkui nebūtinai reikia dar vieno mokslinio straipsnio, jam gali reikėti konkretaus sprendimo, kokią technologiją pasirinkti, kaip sumažinti riziką, kaip pakeisti auginimo sistemą, kaip apskaičiuoti investicijos atsipirkimą, kaip patekti į naują rinką.

Todėl mokslo ir praktikos ryšį verta vertinti ne vien pagal publikacijų ar projektų skaičių, bet ir pagal tai, kiek žinių pavirto sprendimais. Tai reiškia ir kitokį požiūrį į mokslinių tyrimų finansavimą. Svarbu ne tik atlikti kuo daugiau tyrimų, bet ir užtikrinti greitesnį kelią nuo tyrimo rezultatų iki sprendimo ūkyje. Čia gali slypėti viena iš svarbiausių Lietuvos žemės ūkio ateities investicijų.

Kooperacija vietoj konkurencijos

Maža šalis negali visko laimėti viena. Ūkininkui vienam sunku investuoti į perdirbimą, rinkodarą, duomenų sistemas, naujų rinkų paiešką ar sudėtingesnes technologijas. Tačiau ūkininkų grupė, kooperatyvas, mokslininkai, perdirbėjai ir technologijų kūrėjai kartu gali padaryti tai, kas vienam būtų per brangu arba per sudėtinga. Kooperacija reiškia daugiau nei tradicinį kooperatyvą. Tai gali būti bendras produktas, bendra technologija, bendra eksporto strategija, bendra duomenų infrastruktūra, bendras tyrimas, kurio rezultatas tiesiogiai naudojamas ūkiuose.

Toks bendradarbiavimas neįmanomas be pasitikėjimo, o jis atsiranda per konkrečius bendrus darbus ir jų rezultatus. Todėl svarbu ieškoti sričių, kuriose veikdami kartu galime pasiekti daugiau ir kurti didesnę vertę. Galbūt tai ir yra viena iš mažos Lietuvos galimybių.

Laikas galvoti kitaip

Visa tai nėra raginimas atsisakyti to, ką jau turime. Priešingai – Lietuvoje yra stiprių ūkių, patirties, mokslo institucijų, žemės ūkio organizacijų, perdirbimo įmonių, žmonių, kurie nori kurti. Turime daug. Tačiau galime rinktis, kur nukreipsime savo energiją. Galime toliau diskutuoti, kaip išsaugoti šiandienę sistemą, kovoti dėl kiekvienos taisyklės, išmokos ir sprendimo, tačiau verta daugiau galvoti apie tai, kiek po dešimties metų Lietuvos žemės ūkis uždirbs, o ne vien apie tai, kiek paramos gaus. Tai nėra tas pats. Žemės ūkio ateitį kurs ne vien Briuselyje priimti sprendimai – ją lems ir mūsų gebėjimas pastebėti rinkos pokyčius, investuoti į žinias, bendradarbiauti, kurti produktus ir ieškoti didesnės vertės.

Ne tik išsaugoti

Galų gale grįžtame prie straipsnio pradžioje iškelto klausimo. Lietuvos žemės ūkiui netrūksta nei problemų, nei diskusijų apie jas. Tačiau vien problemų sprendimas dar nesukuria ateities. Ateitį kuria gebėjimas pamatyti galimybę ten, kur šiandien matome tik problemą. Todėl mūsų žemės ūkiui šiandien reikia ne dar vienos kovos dėl to, kas ką gaus, o daugiau energijos tam, ką galime sukurti. Ne tik daugiau gamybos, bet ir daugiau vertės. Ne tik daugiau paramos, o daugiau rezultatų. Ne tik daugiau taisyklių, tačiau daugiau pasitikėjimo ir žinių. Ne tik daugiau konkurencijos dėl įtakos, bet ir daugiau bendradarbiavimo dėl rinkos. Ne tik daugiau tyrimų, o daugiau mokslo, kuris tampa praktiniu sprendimu.

Ir svarbiausia – ne tik geriau prisitaikyti prie rytojaus taisyklių, bet ir patiems pradėti kurti tokį žemės ūkį, kuris po dešimties metų būtų stiprus dėl gebėjimo kurti didesnę vertę ir savarankiškai augti. Galbūt nuo to ir verta pradėti – daugiau susitelkti į tai, ką galime sukurti, o ne į tai, ko dar turime išsireikalauti.

isa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.