Pasižvalgęs po laukus, supranti, kad ne visos naujienos yra linksmos. Kai kuriuose laukuose dirvožemio gyvybė traukiasi, kaip televizijos auditorija, prastėjant programoms, bakterijų, grybų ir sliekų populiacija retėja dėl brutalaus žemės dirbimo ir kitų šiuolaikinių technologijų naudojimo bei meteorologinių sąlygų. Sveikas dirvožemis – gyva manufaktūra, kur milijardai mikroorganizmų gamina maistą augalams, saugo struktūrą ir sulaiko vandenį. Kai ta manufaktūra silpsta, augalai tampa kaprizingi, o ūkininko sąskaita – mažiau džiuginanti.
Atrodė, sniego danga buvo pakankama, tačiau pastebėjome, kad vanduo greitai susigėrė ir per porą savaičių kai kuriuose regionuose dirvos paviršius tapo sausas. Drėgmei greitai išgaravus, vieną dieną pūtė 10–15 m/s vėjas, o oro temperatūra pakilo iki 17 °C. Tokiomis sąlygomis dirva per dieną vidutiniškai netenka 40–60 kub. m/ha vandens, todėl viršutinis sluoksnis tampa tarsi „tuščia sandėliuko lentyna“. Dėl to augalai nukreipia savo energiją žemyn, siųsdami šaknis gilyn, kur vandens dar yra ir jis yra stabilesnis, tačiau šaknims nukreipti reikalinga energija, kurios pavasarį trūksta.
Šiuo metu vyksta augalų vegetacijos atsinaujinimas. Kokia šio visų laukiamo proceso eiga? Kai tik pavasarį pakyla oro temperatūra (apie +5 °C ir daugiau), „pabunda“ kviečiai bei rapsai, suaktyvėja jų medžiagų apykaita, šaknys pradeda intensyviau siurbti vandenį ir maisto medžiagas. Pirmiausia atsinaujina lapai – augalai pirmiausia „investuoja“ į lapus, nes jie vykdo fotosintezę (savotiškos saulės baterijos, gaminančios energiją).
Be pakankamos energijos, augalas negalėtų toliau vystytis. Todėl seni lapai pakeičiami naujais, žalesniais ir aktyvesniais. Pavasarį kviečiai turi baigti krūmijimąsi (šoninių ūglių formavimas), ypač vėlyvos sėjos. Krūmijimosi užbaigimui augalai privalo turėti pakankamai energijos. Procesas labai svarbus, nes kiekvienas ūglis gali tapti varpa, todėl tai labai svarbu augalo produktyvumui. Augalai griežtai laikosi vystymosi sekos. Tai susiję su augalo „prioritetais“ – energija (lapai), kad augalas galėtų augti, tuomet „dėmesys“ nukreipiamas struktūrai (ūgliai / krūmijimasis), kad susiformuotų produktyvumas. Kiekvienais metais tikimasi, kad genetinės ir agronominės intervencijos, skirtos fotosintezei ir biomasei didinti, padidins auginamų augalų derlingumą. Daugelis konsultantų kasmet pristato augintojams „naujausias“ schemas su galimybėmis padidinti kviečių fotosintezės intensyvumą, biomasę ir derlingumą. Tačiau derlingumas priklauso ir nuo kitų išteklių (vandens, maisto medžiagų) prieinamumo ir su ištekliais nesusijusių veiksnių, pvz., dienos trukmės ir temperatūros.
Visi puikiai žino, kad kviečių derlius yra jautrus azoto trąšų naudojimui, todėl kai kurie augintojai taiko didesnes jų normas kaip savotišką „derliaus draudimą“. Tačiau toks požiūris dažnai lemia mažėjančią grąžą. Tyrimai parodė, kad azoto normų didinimas, siekiant didesnio derlingumo, paprastai mažina azoto naudojimo efektyvumą. Azoto trąšų efektyvumas taip pat tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio derlumo (žr. lentelę).
Vertinant dalinį (agronominį) azoto efektyvumą, matyti, kad, didinant azoto trąšų normas, jo efektyvumas mažėja, t. y. 1 kg azoto sukuria mažiau derliaus. Akivaizdu, kad derlinguose dirvožemiuose azoto efektyvumas didėja. Žinoma, tik retas augintojas vertina efektyvumą, dažniausiai žiūrima į derlingumą. Šiuo atveju 40,1–45,0 balų dirvožemyje, tręšiant N60P40K60 ir N240P160K240, kviečių grūdų derlingumas padidėjo 1,5 t/ha, o >60,0 balų dirvožemyje padidėjimas buvo 2,6 t/ha. Suprantama, augintojas rinksis normos didinimą dėl derliaus priedo, tačiau reikia įsivertinti, iki kokios trąšų normos didinimas bus racionalus. Daugeliu atvejų bus atsisakoma fosforo ir kalio, o tada dar mažės azoto efektyvumas.
Lankantis Čekijoje, Lenkijoje, Danijoje teko matyti, kad ūkininkai trąšų efektyvumą didina naudodami biologinius preparatus, ypač šiemet tapo populiarūs azotą fiksuojančių, fosforą atpalaiduojančių bakterijų ir huminių rūgščių preparatai.
Pagrindinis iššūkis yra suderinti azoto normas su pasėlių poreikiu. Viena iš dažnai taikomų kviečių auginimo technologijų yra papildomas tręšimas kviečių aktyvaus augimo metu. Žieminių kviečių tręšimui paprastai daugiausia dėmesio skiriama ankstyvą pavasarį. Tai natūralu, nes augintojai būna pasiilgę veiklos ir šis laikas sutampa su didžiausio azoto kaupimosi laikotarpiu (60–80 proc. viso azoto įsisavinimo). Deja, meteorologinės sąlygos pavasarį dažnai būna labai palankios azoto nuostoliams dėl NH3 išgaravimo. Tai ypač pasakytina apie pavėluotą trąšų naudojimą, ypač amonio junginių turinčiomis trąšomis. Galimi nuostoliai svyruoja nuo 10 proc. iki 50 proc. panaudoto azoto, priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Išgaravimo nuostolius lemiantys veiksniai augintojams gerai žinomi. Dirvos drėgmė ir pH turi tiesioginį poveikį NH3 išgaravimo intensyvumui. Kiekvienas pH padidėjimas vienetu virš 7 gali potencialiai padvigubinti išgaravimo greitį. Išgaravimo laipsnis ir greitis skiriasi priklausomai nuo azoto trąšų formų dėl skirtingos cheminės sudėties. Pavyzdžiui, amonio nitratas nereikalauja jokios reakcijos, kad augalams būtų prieinamas azotas, ir yra mažiau linkęs į azoto nuostolius dėl išgaravimo. Tačiau NO3 judrumas gali sukelti nuostolius dėl išplovimo ar denitrifikacijos. Priminsiu, kad nitratinis azotas geriausiai tirpsta šaltame vandenyje, 10 °C temperatūroje salietros tirpumas – 150 g/100 ml vandens, o štai amonio sulfato – 75–77 g/100 ml vandens, karbamido – 80 g/100 ml vandens.
VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. kovo 31 d. numeryje!
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,
arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.
Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.