Strateginė ūkio šaka be strategijos

„Nuo žaliojo kurso mes visi pažaliuosime arba žemės ūkyje nebeliks nė vieno iš mūsų. Vieną dieną aplinkosaugininkai kalba apie 1 m atstumą iki griovio, kitą dieną – apie 3 m, trečią – apie 6 m apsaugos juostą, kurioje nieko negalima sėti. Kas mums už tą žemę kompensuos? Prie žaliojo kurso bėdų prisidėjo ir Europos Sąjungos (ES) pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas (PADKM), dabar ir trąšų jau beveik neįmanoma įpirkti. Neseniai grįžau iš Milano, kur Europos pieno taryboje kalbėta apie žemės ūkio produktų kainas ir išmokas. Paaiškėjo, kad Lietuvoje ir vienos, ir kitos yra pačios mažiausios ES, o reikalavimai – didžiausi. Valdžios institucijos sugalvoja tai tą uždrausti, tai nubausti. Pasekmės jau akivaizdžios – Lietuvoje nebeliko linų, cukriniai runkeliai beveik neauginami, švelniakailių žvėrelių ir kiaulių irgi beveik nebėra, melžiamų karvių nuo 1,2 mln. sumažėjo iki 184 tūkst. Grūdų kaina nukrito iki 180 Eur/t. Jokios politikos žemės ūkyje nėra. Kofinansavimas buvo 25 proc., liko 15 proc. Šalies prezidentas klausė: „Kaip jūs begalite išgyventi?“ Tai jo to paties paklausėme: „Tai kaip mes galime išgyventi?“ Nežinome, ką dar valdžia ir visokie žaliųjų draugai prigalvos. Juk ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas yra pasišaipęs, kad po dešimties metų neliks tos ES, ji visa pažaliuos.

Perdirbėjai už 1 l pieno smulkesniems ūkininkams moka po 15–20 ct, mėsinių galvijų augintojams už mėsą – po 3 Eur/kg, už grūdus – vos 160 Eur/t. Ūkininkai nebežino, ką daryti. Mes nieko kito neprašome, kaip tik sudaryti tokias pačias sąlygas, kokios yra kitų ES šalių žemdirbiams. Nors Nyderlanduose ir Danijoje ūkininkams irgi nė kiek nelengviau. Ten jų žemę jau supirkinėja statyboms. Matyt, ir ten valdžiai nebereikia žemės ūkio. Gal jie svajoja apie kažkokį dirbtinį maistą, gal kinai ką nors atveš? Tai pats gryniausias absurdas – investavome, atrodo, 30 mlrd. Eur ir sugriovėme savo žemės ūkį. Jeigu šiandien kas nors nutiktų, kuo reikėtų maitintis – kokią kiaulieną valgytume, pieną gertume? Matyt, kažkas yra pasakęs, kad nieko nebereikia, o kai reikės – atvešime. Ir jeigu vėl ištiktų nelaimė, dėl kurios šiandien ypač nerimauja prancūzai, – mėlynojo liežuvio arba snukio ir nagų liga, tai būtų viskas. Vyriausybės programoje buvo numatyta lėšų investicijoms, o šiandien jau nieko nebelikę. Ką nori, tą daryk, kaip sugebi, taip verskis.

Galima daug kalbėti ir apie mėšlo tvarkymo lietuviškus ypatumus, ir apie kitus ūkininkams rūpimus dalykus – to negalima, ano negalima, taip negalima ir pan. Gerai tik tiek, kad valdžia nesugebėjo žemdirbiams užkrauti pajamų mokesčio 32 proc. tarifo, nes traktorius atvarėme į Vilnių, ir paliko tik 20 proc. Žemės ūkiui atėjo baisūs laikai, nemažai žmonių pastaruoju metu parduoda karves ir pašarų joms žiemai neberuošia.

Rengdamiesi kitoms protestų akcijoms, jau aplankėme visas Seimo frakcijas, išdėstėme ten visas bėdas, paaiškinome, kad vien pieno gamintojai per kelis mėnesius patyrė 32 mln. Eur nuostolių. Lyg ir žada vadinamiesiems mažiukams skirti pigesnio dyzelino, kad galėtų surinkti pieną, atvežti jį perdirbėjui ir parduoti po 25 ct/kg. Bet parduotuvėse pienas jau kainuoja 1,76 Eur/l, ir tik 2,5 proc. riebumo. Tai štai ką reiškia oligopolinė sistema – rinkos struktūra, kurioje dominuoja 5 perdirbėjai ir 5 prekybos tinklai. Tokio „bendradarbiavimo“ rezultatas – likę 7,2 tūkst. pieno gamintojų, o anksčiau jų buvo 250 tūkst.

Protestams jau ruošiamės,...

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. liepos 3 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.