Subsidijos skiriamos ne žemdirbiui, o vartotojui

Pasaulyje pasigirdo siūlymų peržiūrėti žemdirbiams skiriamų subsidijų tikslingumą, esą jos daro žalą ne tik aplinkai, bet ir socialinei kaimiškų regionų struktūrai.

Situaciją „Ūkininko patarėjui“ komentuoja Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. Astrida MICEIKIENĖ:

Turi persvarstyti programas

„Trys Jungtinių Tautų (JT) agentūros ragina peržiūrėti, ar tikslingai naudojamos aplinkai kenkiančios žemės ūkio subsidijos. JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) generalinio direktoriaus Qu Dongyu teigimu, maždaug 500 mlrd. JAV dolerių vertės žemės ūkio subsidijos, kurias kasmet dalija vyriausybės, turi būti perorientuotos, nes daro žalą aplinkai, taip pat socialinę žalą. JT agentūrų paskelbta ataskaita yra perspėjimas vyriausybėms, kad jos turi persvarstyti savo paramos žemės ūkiui programas. FAO, JT aplinkos programos ir JT vystymo programos ataskaitoje rašoma, kad parama žemės ūkio produktų gamintojams pasaulyje siekia 540 mlrd. JAV dolerių per metus, 87 proc. tos pagalbos, arba 470 mlrd. JAV dolerių, „iškraipo kainas ir yra kenksminga aplinkos bei socialiniu požiūriu“.

„Parama žemės ūkiui neduoda norimų rezultatų tvarumo ir žmonių sveikatos požiūriu, tačiau jos perorientavimas gali iš esmės pakeisti žaidimo taisykles“, – rašoma ataskaitoje. Didelė dalis šių subsidijų – apie 294 mlrd. JAV dolerių per metus – teikiamos kaip kainų paskatos, kurias užtikrina importo muitai ir eksporto subsidijos. Ūkininkai taip pat gauna 245 mlrd. JAV dolerių vertės fiskalinių subsidijų, kurios gali turėti „neigiamų pasekmių aplinkai“, jeigu yra susijusios su konkretaus produkto gamyba. Ši pagalba gali skatinti nesaikingą agrochemikalų ir gamtos turtų naudojimą, taip pat vienos rūšies kultūrų auginimą.

Kiekvienas reikalavimas – papildomos išlaidos

Lietuvoje iki šiol nebuvo mokslininkų tyrimų, kurie vertintų ir pasakytų, kuri subsidija žalinga aplinkai. Viena VDU ŽŪA doktorantė rašo disertaciją, kurios pagrindinė mintis – kaip sukurti metodiką, pagal kurią būtų galima įvertinti aplinkai žalingas subsidijas. Visi tie tyrimai, kurie buvo atlikti užsienyje ir Lietuvoje, subsidijas vertino tik labai bendrais principais arba apsiribojo ekonominiu, bet ne aplinkosauginiu aspektu. Mano nuomone, dėl žalos aplinkai turėtų būti pertvarkomi subsidijavimo tvarkos principai. Reikia nepamiršti vieno: jeigu norime žalinti Europą, jeigu norime įgyvendinti žaliojo kurso reikalavimus, turime žinoti, kad su kiekvienais reikalavimais žemės ūkiui ateina ir papildomos išlaidos žemdirbiams. Tai reiškia, kad subsidijos turi likti, tik reikia labai gerai įvertinti, kurios iš jų skatina žemės ūkio gyvybingumą, konkurencingumą ir kartu nekenkia arba mažai kenkia aplinkai. Šitoje vietoje reikalingas labai kompleksinis vertinimas ekonominiu, aplinkosauginiu ir netgi socialiniu aspektu. Per artimiausią dešimtmetį sparčiau didės parama sveikiems, ekologiškiems produktams gaminti, o mažės iškastiniams gamtiniams ištekliams. Pasakyti, kurios subsidijos šiandien žalingos gamtai (ne ištekliai, o subsidijos), sudėtinga. Subsidijas reikia vertinti pagal tai, kurios žemės ūkio sektoriui padeda ir kurios kenkia.

Subsidijos skirtos kompensuoti

Dėl klimato kaitos, aplinkos taršos kažkodėl visi mato žemės ūkį. Žemės ūkis yra trečias pagal taršą sektorius. Pirmiausia turime susitvarkyti su taršiu transportu, taršia energetika ir tik tada kalbėti apie žemės ūkį. Kitas dalykas – pasaulyje trūksta maisto produktų. Ar tai reiškia, kad valgysime dirbtinę mėsą? Bet kokiu atveju gyvulininkystė šalyje turi būti skatinama, tik turi būti subsidijuojamos aplinkai draugiškos technologijos, biodujų gamyba, kad į aplinką gyvulininkystės ūkiai išmestų kuo mažiau taršiausių emisijų. Manau, kad ilgėjant gyvenimo trukmei pasaulyje ir gerėjant gyvenimo kokybei normalias pajamas turintys gyventojai tikrai nevalgys dirbtinės mėsos ir negers dirbtinio pieno. Visais atvejais mes, kaip žemės ūkio šalis, tikrai netapsime pirmaujančia pasaulyje lazerių gamintoja. Mes turime skatinti gyvulininkystę, nes tai nėra pati taršiausia Lietuvoje, juolab šalyje mažėja gyvulininkystės ūkių. Mes negalime sakyti, kad reikia mažinti gyvulininkystės ir augalininkystės apimtis, bet žemdirbius paskatinti naudoti (ir subsidijuoti, nes tam yra reikalavimai) jų naujas gamybos technologijas. O subsidijos iš principo yra skirtos ne žemdirbių pelnui (kaip netinkamai informuojama visuomenė), o visos subsidijos, kad ir kokios jos būtų, skirtos arba papildomoms išlaidoms, arba negautoms pajamoms kompensuoti, nes gamintojui keliami tam tikri papildomi reikalavimai. Subsidijos yra skirtos galutiniam vartotojui, kad galėtume valgyti pigesnį ir sveikesnį maistą. Kai šitai visuomenė supras, nesakys, kad žemės ūkis yra kenkėjas, o žemdirbiai – lobstantieji iš subsidijų.“

Parengė ŪP korespondentas

Justinas ADOMAITIS

2021-09-23