„Subtilu-Z“ - tarsi muzikos ekstremalai

Giedrė BUDVYTIENĖ

„Negi eisi tiesiai, jei aplinkui – įdomiau! Praminti takai juk tokie nuobodus“, – tikina instrumentinio ansamblio „Subtilu-Z“ nariai: akordeonistai Povilas Velikis ir Dmitrijs Mihailovs, perkusininkas Vytautas Švažas ir birbynininkas Laurynas Vaitkus. Muzikuojančių vaikinų kolektyvas išsiskiria netradicine sudėtimi. Netradicinė ir jų muzika. Net jeigu groja klasikinius kūrinius, jie skamba visai kitaip. Kaip? „Aišku, kad subtiliai“, – smagiai nusikvatoja visi drauge.

Apie pradžią Kai labai ankstų ir šaltą rytą pagaliau suderiname susitikimo laiką, linksmoji ketveriukė, atrodo, dar ne visai išsibudinusi. Todėl iš pradžių pokalbis mezgasi sunkiai. Povilas pasiaiškina miegojęs vos keturias valandas, nes naktį parskrido iš Italijos – pagaliau parsigabeno išsvajotą naują akordeoną, tokį, kokio Lietuvoje dar niekas neturi. Glosto instrumentą žvilgsniu, ima į rankas ir užgroja. Muzika ryte tonizuoja kaip kava ne tik klausytojus, bet ir pačius muzikantus. Pamažu jie įsidrąsina, ima šmaikštauti ir kvailioti. Jie linksmi, nuoširdūs, atviri. Su jais smagu leisti laiką. Įsivaizduoju, kad jei ir scenoje jie tokie, nesunkiai užburia klausytojus. Sužinau, kad grupė „Subtilu-Z“ buvo įkurta 2005 metais kaip akordeonistų duetas – kartu grojo tada dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studijavę Povilas Velikis ir Dmitrijs Mihailovs. Tačiau po kelerių metų jiedu nusprendė, kad akordeono tembrą reikia paįvairinti kitų instrumentų skambesiu. Vizijos, kokie instrumentai galėtų papildyti duetą, Povilas ir Dmitrijs neturėjo. „Kiti kolektyvo nariai atėjo tarsi savaime, neplanuotai“, – prisimena Povilas. Iš pradžių 2007 metais prisijungė Vytautas su mušamaisiais, o dar po metų – birbynės guru kolegų pagarbiai vadinamas Laurynas. Pasisekė, kad visi jie pajuto vidinę darną, kuri būtina, jei nori sėkmingai dirbti kartu. Be to, jie visi dega entuziazmu, jiems smagu muzikuoti, kurti, eksperimentuoti. Ansamblis neturi vadybininko, tad draugiškai dalijasi kitais darbais. Povilas, Laurynas ir Dmitrijs rūpinasi kūrybine, muzikine veikla. O dauguma praktinių darbų, tokių kaip finansų tvarkymas, reklama, gula ant Vytauto pečių. Jis – ne tik muzikantas, bet ir inžinierius. Turi įmonę, kuri gamina ir remontuoja muzikos instrumentus.

Apie muziką Kokią muziką jie groja? „Sunku nurodyti žanrą. Mūsų stilius – klasikos ir džiazo lydinys su popmuzikos prieskoniais“, – sako Povilas. Tiksliausiai jį būtų pavadinti anglišku žodžiu crossover, t. y. stilių ir žanrų sankirta. „Stengiamės sukurti savą muzikinę kalbą“, – teigia Dmitrijs. Vytauto nuomone, tai, ką jie groja, yra neformatas. „Vis dar ieškome savo kelio“, – priduria Laurynas. Muzikantai pajuokauja, kad gal po kokio dešimtmečio jis jau ir bus aiškus. O kol kas jie smagiai nardo muzikos vandenyne ir dalijasi savo atradimais su klausytojais. Dauguma net neįsivaizduoja, kiek įvairiausių tembrinių spalvų, atspalvių akordeonas ir birbynė turi. Jų derinys intriguojantis ir įdomus, muzika, kuri jais atliekama, gali būti elegantiška, aistringa, romantiška, temperamentinga, svajinga. Nors šie instrumentai dar jauni, savo išraiška nė kiek nenusileidžia klasikiniams, gyvuojantiems ne vieną šimtų metų. Pasak Povilo, yra du keliai. Vienas lengvesnis, greičiau atnešantis sėkmę ir pajamas – kai nekeli sau pernelyg sunkių užduočių, paprasčiau tariant, groji tai, kas publikai gerai suprantama, ką ji lengvai priima. Kitas kelias – sudėtingesnis, tenka patiems belstis, ieškoti savo vietos, auditorijos, klausytojų, įdėti daugiau pastangų. „Bet kuo ilgiau beldiesi, tuo kokybiškesnis, didesnę išliekamąją vertę turintis rezultatas“, – mano Laurynas. Dmitrijs sako, kad komercija jiems nėra svarbiausia, vieną projektą gali ilgai gludinti, baigę vieną neskuba prie kito, kad tik greičiau dar daugiau galėtų uždirbti. „Stengiamės, kad mūsų muzikinė veikla būtų vientisa, ne pabirusi į atskirus projektus“, – teigia Vytautas.   Apie labdarą Laurynas pasakoja, kad ansamblio nariai jau seniai yra pasižadėję kasmet surengti bent tris ar keturis labdaros renginius. Jų principas – jei nori gauti, turi duoti. „Patyrėme, kad būna labai gera, kai koncertuoji ne už pinigus“, – tikina jis. Pasak Povilo, kai koncertuoji nemokamai, jauti tikrą džiaugsmą. Savo jausmus dovanoji ir jauti su niekuo nepalyginamą atgalinį ryšį, kurį sunku apibūdinti. Atlikėjui labai svarbu sulaukti emocinės grąžos iš klausytojų. Labdaros koncertuose susirenkančiai auditorijai – neįgaliesiems, vaikams, senoliams labai trūksta dėmesio, bendravimo, todėl jie yra imlesni, atviresni. Vasarį laukia kelionė į Norvegiją. Koncertuose „Vilties turas 2014“ bus renkamos lėšos „Vilties erdvės“ (jos veiklos tikslas – ruošti sutrikusio intelekto žmones savarankiškam gyvenimui) bendruomenei, kad jie vasarą galėtų išvykti į stovyklą. Projektas, į kurį „Subtilu-Z“ įsitraukė, prasidėjo 2012 metais. Jo iniciatoriai – Pietų Norvegijos lietuvių bendrija ir Rugalando lietuvių bendrija. „Kol kiti buvo išvykę, suderinau, kad koncertuosime senelių namuose. Dauguma labdaros renginių skirti vaikams, o seneliai užmiršti. Bet juk be jų nebūtų mūsų. Reikia jiems pasakyti „ačiū“. Gaila, kad trūksta laiko ir labdarai negalime skirti jo tiek, kiek norėtume“, – tęsia Laurynas.   Apie eksperimentus Grupei „Subtilu-Z“ priklauso rytinių koncertų idėja. Vaikinai pasakoja, kad tai buvo tikras eksperimentas. Mintis kilo per vieną konkursą, kai jiems teko pasirodyti pirmiesiems – 8 valandą ryto. Labai gerai sekėsi groti ir jie netgi laimėjo pirmąją vietą. Tai juos įkvėpė ir vėliau bendraudami su „Piano.lt“ koncertų salės vadovu Aleksandru Šimeliu nusprendė surengti viešą rytinį koncertą. „Nerimavome, ar ateis žmonių. Nusprendėme pavaišinti juos kava ir sausainiais. Jų labai greitai nebeliko“, – prisimena Povilas. „Buvome nusiteikę, kad gal kelios dešimtys susirinks“, – įsiterpia Vytautas. „Kokių nors ekstremalų ar tų, kuriems nesimiega“, – juokauja Dmitrijs. „Bet mūsų nustebimui klausytojų prisirinko pilna salė, apie du šimtus žmonių“, – šypsosi Vytautas. Tą pačią idėją jie pakartojo pernai, šį kartą tai vyko Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, tris savaites su trimis skirtingomis grupėmis, iš viso devyni koncertai. „Galvojome, kodėl žmonėms taip patiko. Vakare paklausai gero koncerto, pareini kupinas įspūdžių ir turi eiti miegoti. O kai paklausai geros muzikos iš ryto, gauni tarsi kūrybinį užtaisą visai dienai“, – svarsto Povilas. „Keistas jausmas, kai grojant ar klausantis muzikos išaušta, švinta. Įprastai koncertuose būna atvirkščiai – sutemsta“, – dalijasi įspūdžiais Povilas.   Apie išsipildžiusią svajonę Neseniai „Subtilu-Z“ įrašė kompaktinę plokštelę „Mėlynom gatvelėm“. Ji įrašyta su Nacionalinės premijos laureate, kamerinės scenos vokaliste Asta Krikščiūnaite. „Kartu mes naujai pažvelgėme į praėjusio amžiaus 6–9 dešimtmečio lietuvių estrados aukso fondą“, – tikina muzikantai. Nostalgija dvelkiančioje plokštelėje skamba Benjamino Gorbulskio, Teisučio Makačino, Mikalojaus Noviko, Mindaugo Tamošiūno, Kosto Smorigino dainos. Dalis jų buvo labai populiarios, dalis – nepelnytai užmirštos. Tarp jų yra T. Makačino „Jūros vėjas“, kuri, kaip teigė pats kompozitorius, apskritai įrašyta pirmą kartą. Be to, vaikinai šias dainas išleido ir vinilo plokštele. Muzikantai džiaugiasi, kad sutapo jų ir dainininkės A. Krikščiūnaitės mintys, pasirodo, jos svajonė taip pat buvo įrašyti senąsias estrados dainas. „Graži mano ir „Subtilu-Z“ draugystė prasidėjo prieš porą metų, kai kartu koncertavome viename projekte. Sutapo mūsų požiūriai, pritikome vieni prie kitų. Aš jau seniai svajojau atgaivinti lietuvių estrados palikimą. Su šiomis dainomis užaugau, jos man kelia daug gražių prisiminimų, – pasakoja dainininkė. – Antra vertus, šios dainos skamba kitaip dėl netradicinės ansamblio sudėties, netikėtumo įspūdį sukurti padeda ir estradinių melodijų operinis atlikimas. Jie šaunuoliai, turi savitą veidą, jų kūryba spalvinga, labai profesionaliai, sąžiningai dirba.“   Apie antrąsias puses Muzikantams svarbus artimųjų, šeimos narių palaikymas. O šiems nelengva su muzikuojančiais vyrais gyventi. Atostogas, laisvus savaitgalius planuoti sunku. Nors dar tik vasario pradžia, „Subtilu-Z“ jau planuoja vasaros atostogas, koncertų grafikas aiškus iki pat rudens. Ir to plano tenka griežtai laikytis, net jei koks „auksinis“ pasiūlymas nukrinta, retai juo susivilioja. Klausiu, ar antrosios pusės jau įprato prie tokio gyvenimo ritmo – juk jie dirba tada, kai kiti ilsisi, o ilsisi, kai kiti dirba. „Šuo ir kariamas pripranta“, – juokiasi Povilas. Ir kas gali džiaugtis, kai vyras pareina antrą nakties ar paryčiais po koncerto. Vytautas sako, kad laisvus savaitgalius tenka „gaudyti“, jų būna retai, todėl iš anksto galvoja, ką veiks. Vytauto draugė Aleksandra Milaknytė džiaugiasi jo darbu ir pomėgiais: „Smagu, kad Vytautui patinka jo veikla. Jis gyvena atsipalaidavęs, o tada ir santykiai klostosi gerai.“ „Valentino dienos proga nupirkau bilietus į koncertą, tačiau paaiškėjo, kad tą dieną man teks koncertuoti. Pasakiau žmonai Redai: „Dovanoju tau bilietus, bet teks susirasti, su kuo eiti.“ Tokių situacijų pasitaiko ne taip retai. Kai žmona savo mamai ima manimi skųstis, ši atšauna: „Žinojai, už ko teki“, – juokiasi Laurynas. Dmitrijs, kol draugai dalijasi mintimis apie šeimų gyvenimo kasdienybę, tyli ir šypsosi. Jis dar neturi antrosios pusės ir jam nereikia su niekuo derintis. „Prisižiūri į mus ir sako: „Ačiū, man nereikia“, – paaiškina Povilas. „Parašykite, kad jis ieško antrosios pusės, gal atsiras norinčiųjų. Tik kandidates mums turės pirma parodyti“, – draugiškai šmaikštauja vaikinai.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.