„Sudeginti Vyriausybės rūmus!“

Apie sausio 13 d. įvykius parašyta daug, bet, manau, kiekvienas, tuomet buvęs tų įvykių sūkuryje, saugo istoriškai vertingų detalių ar faktų. Tad ir aš pasidalinsiu fragmentišku pasakojimu, kaip atrodė tos dienos išvakarės Vyriausybės rūmuose, kuriuose dabar įsikūrusi Užsienio reikalų ministerija.

Tuo metu Vyriausybė buvo antra pagal svarbą valstybės institucija po Aukščiausiosios Tarybos (AT). Tuometis Valstybės saugumo departamentas, kurio direktoriaus Mečio Laurinkaus pavaduotoju buvau, dirbo Vyriausybės rūmuose. Sprendimas įkurdinti departamentą, taigi, labai svarbią valstybei instituciją būtent Vyriausybės rūmuose, buvo priimtas siekiant apsaugoti ją nuo priešiškų provokacijų. Tokių, kokios vyko, pavyzdžiui, Medininkų pasienio poste: padegimai, niokojimas, galų gale – užpuolimas.

Taigi, buvo sausio 12-oji. Tik prieš keletą dienų Kazimira Prunskienė buvo atsistatydinusi iš premjerės pareigų, o į jas paskirtas Albertas Šimėnas. Daug kam neteko susidurti su viešai prieinama informacija, kas tomis dienomis vyko Vyriausybės pastate, kitaip tariant, kaip buvo organizuojama rūmų gynyba. Visas dėmesys buvo nukreiptas į AT apsaugą, o Vyriausybės pastate klostėsi išties įdomi situacija. Jau nuo sausio 12 d. ryto prie Vyriausybės pastato pradėjo būriuotis Maskvai pavaldžių gamyklų darbuotojai, kurių dalis prieš kelias dienas bandė prasiveržti į AT. Mes, Saugumo departamento darbuotojai, jautėme akivaizdžią grėsmę, kad scenarijus gali pasikartoti, o Vyriausybę saugojo vos keli policininkai. Pasikeitus premjerams, net nebuvo aišku, kas atsakingas už Vyriausybės pastato apsaugą. Mano pavaldiniai neturėjo ginklų, tik aš. Pistoletą su 7 šoviniais... Apie 18 val. keli mano darbuotojai informavo, kad visuose Vyriausybės pastato kampuose, taip pat – ir tualetuose, išdėlioti stikliniai buteliai su „Molotovo kokteiliais“. Visas pastatas buvo persmelktas to skysčio smarve. Kaip vėliau sužinojome iš patikimų šaltinių, tuometiniam vicepremjerui Romualdui Ozolui kilo mintis – šturmo atveju Vyriausybės pastatą tiesiog padegti ir taip atkreipti pasaulio dėmesį.

Tačiau nebuvo apgalvotos galimos pasekmės. Ten dirbę žmonės nebuvo informuoti, ką ir kaip daryti kilus gaisrui. Dar daugiau, pastate nebuvo avarinio išėjimo. Aš, įvertinęs situaciją, paskambinau premjerui A. Šimėnui, kuris iškart mane pakvietė pokalbiui. Premjeras buvo labai susijaudinęs, gal net pasimetęs. Jo reakcija buvo maždaug tokia: „Gal pastatą gali saugoti Saugumo departamento vyrai?“ Pasakiau, kad neturime ginklų ir apsaugą reikia patikėti Vidaus reikalų ministerijai. Premjeras sutiko. Po kurio laiko pastate atsirado dar keli policininkai.

Tuo metu lauke, Vyriausybės prieigose šurmuliavusi minia vis drąsiau bandė patekti į vidų. Kartu su policininkais keletą įsibrovėlių sulaikėme ir apklausėme. Jie buvo pastebimai girti ir grasino artimiausiu metu sunaikinti „chuntą“ – suprask, teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią. Pastebėjome, kad visi sulaikytieji buvo su kareiviškais batais. Jų grasinimus priėmėme labai rimtai.

Norėdamas geriau įvertinti padėties rimtumą išėjau į minią. Netikėtai joje pastebėjau Saugumo departamento informatorių, kuris dirbo jedinstvininkų irštvoje ir teikė apie juos mums svarbią informaciją. Jo veido išraiška kvietė skubiai susitikti. Ypač svarbiems susitikimams turėjome vietą Vilniaus centre, kur po kelių minučių ir susitikome. Jis perdavė ranka rašytą situacijos vertinimą ir prognozę, kas gali įvykti. Sugrįžęs į pastatą, apie tai iš karto informavau M. Laurinkų, kuris visą tą laiką buvo AT. Tarėmės, ką daryti. Suvokėme, kad šturmo atveju esamomis pajėgomis pastato neapginsime. M. Laurinkus pasiūlė evakuoti Saugumo departamentą, nes viskas spręsis AT. Bet evakuotis su svarbių dokumentų dėžėmis, kai vienintelį išėjimą blokuoja agresyvi minia, buvo pavojinga ir neprotinga.

Pasitarę nutarėme kreiptis į vieno dienraščio žurnalistę, kuri turėjo nuolatinę Vyriausybės kanceliarijos akreditaciją, kitaip sakant, galėjo laisvai patekti į rūmus. Žinoma, tai buvo labai rizikinga, bet kitos išeities neturėjome. Atrinkome svarbiausius dokumentus, kuriuos žurnalistė turėjo išnešti iš pastato ir su Saugumo departamento automobiliu, kuris stovėjo netoliese, kitoje gatvėje, nuvežti į jai nurodytą vietą. Sutarėme, kad ji gali skambinti tik ekstra atveju. Jai išėjus ir praėjus vos keliolikai minučių suskambo telefonas – labai susijaudinusi moteris pranešė, kad ją seka, klausė, ką toliau daryti, nes įtartinas automobilis su įjungtomis šviesomis stovi netoliese. Paprašiau nusiraminti ir važiuoti į artimiausią žiedą, sukti ratu ir taip įsitikinti, ar yra „uodega“. Jei yra, mėginti jos atsikratyti ir atvažiuoti prie Operos ir baleto teatro. Ilgokai laukiau, bet žurnalistei pavyko atsikratyti „uodegos“, o labai svarbūs Saugumo departamento dokumentai buvo nuvežti į saugią vietą. 

Grįžus į rūmus paaiškėjo, kad dingo premjeras. Tvyrojo nuojauta, kad kažkas įvyks. Kaip vėliau paaiškėjo, A. Šimėnas bandė pergudrauti neaišku ką ir neinformavęs netgi artimiausių bendražygių, išvyko nežinoma kryptimi. Tik vėliau paaiškėjo, kad išvažiavo į Druskininkus. Tą vakarą teko matyti, kaip vyko paskutinis Vyriausybės posėdis be premjero. Tai buvo net ne posėdis, o greičiau spontaniškas susirinkimas, kurio nedidelę dalį vaizdo įraše užfiksavo Saugumo departamento darbuotojai. Filmuoti nusprendėme jausdami, kad tai gali būti svarbu ateičiai. Laimei, to neprireikė, ir dabar vaizdo medžiaga turi svarbą tik kaip istorinis atsikuriančios valstybės fragmentas.

Tą naktį Vyriausybės pastatas nebuvo šturmuojamas. „Molotovo kokteiliai“ buvo surinkti, bet jų smarvė dar ilgai tvyrojo rūmuose. Beje, įrašyta vaizdo kasetė su to vakaro įvykiais Vyriausybės rūmuose, taip pat su sulaikytųjų jedinstvenininkų apklausa, buvo paskolinta pirmosios Vyriausybės pramonės ministrui Rimvydui Jasinavičiui. Deja, jis jos iki šiol taip ir negrąžino.

Danas ARLAUSKAS

Dano ARLAUSKO archyvo nuotrauka

Nuotraukoje iš dešinės: Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Mečys Laurinkus, jo pavaduotojas Danas Arlauskas ir žurnalistė, 1991 metų sausio naktį padėjusi išvežti labai svarbius dokumentus.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.