Sugrįžimas į protėvių žemę

Laimingiausia diena

Į pensiją išėjusi nemažai metų Gailių pagrindinėje mokykloje priešmokyklinukų mokytoja dirbusi Onutė Karinauskienė neliūdėjo. Kūrybinga, auksinių rankų moteris turėjo ką veikti. Kūrė unikalius dalykus, nerdama vąšeliu, siūdama. Giedojo bažnyčioje ir laidotuvėse.

Tačiau kaime nemažėjo ir sunkių fizinių darbų. O sveikata šlijo.

Susirgusią slaugyti iš Vilniaus grįždavo anūkė Odeta. Netoliese gyvena ir kita ponios Onutės dukra Jurgita. Tačiau reikėjo, kad kas nors gyventų tiesiog kartu. Arba pačiai būtų tekę palikti namus.

Dukra Asta jau keturiolika metų dirbo Vokietijoje. Vienu momentu ketino grįžti. Bet susipažino su būsimu vyru. Ten ištekėjo. Mama neturėjo vilties, kad dukra ir ten dirbantis vokietis vyras ryžtųsi grįžti į Lietuvą. Tačiau vieną dieną mamai paskambinusi Asta pasakė, jog jiedu su vyru Wolfgangu tvirtai apsisprendė grįžti į Laugalį.

Slaugytojos profesiją turinti dukra grįžo dirbti į Kelmės ligoninę, kurioje dirbo ir iki emigracijos. Žentas Vokietijoje išėjo į išankstinę pensiją. Rūpinasi namais, aplinka ir sako, jog Laugalis prilygsta rojui.

Kartu su mama jau porą metų gyvenantys Asta ir Wolfgangas restauravo namus. Atlieka visus fizinius darbus. Mamai belieka tik džiaugtis gyvenimu, grožėtis gamta, užsiimti rankdarbiais ir kitais savo pomėgiais.

Iš Lietuvos išvijo krizė

Astos Heinz šeimą itin skaudžiai palietė 2008 metų ekonominė krizė. Buvo pasiėmusi paskolų namui remontuoti. Atiduoti jas iš slaugytojos atlyginimo nebuvo vilties. Moteriai teko rūpintis dviem paauglėmis dukromis, joms reikėjo užtikrinti ir pragyvenimą, ir išsilavinimą.

Sumanė bent porą metų padirbėti Vokietijoje. Skaudus sprendimas. Tačiau nematė kitos išeities. Paaugles, septyniolikos ir keturiolikos metų, dukras paliko savo mamai Onutei. „Kai gavau pirmą vokišką algą, verkiau iš džiaugsmo, kad galiu nupirkti dukroms naujus batus“, – pirmuosius mėnesius Vokietijoje mena buvusi emigrantė.

Išvykimas į nežinią buvo skaudus ir pačiai Astai. Nemokėjo vokiečių kalbos. Nežinojo, kaip dorosis su darbu. Laimei, slaugyti garbaus amžiaus žmonių pateko į labai gerą, supratingą šeimą. Įdarbino legaliai. Pasirūpino, kad būtų pripažintas jos slaugytojos diplomas. Užrašė į vokiečių kalbos kursus. Per laisvadienius supažindindavo Astą su vokiečių kultūra, istorija, nuveždavo į muziejus, parodas.

„Mane mylėjo kaip dukrą, – šiltai savo darbdavius prisimena slaugytoja. – Iš pradžių susikalbėdavome gestais. Naudodavausi žodynėliu. Ant baldų ir daiktų prisiklijuodavau lapelius su vokiškais tų daiktų pavadinimais. Kursuose pramokau vokiečių kalbos. Darėsi lengviau. Dirbau ten pusantrų metų. Bet mirė močiutė, kuria rūpinausi. Senelį išvežė į globos namus. Pasirūpino, kad ir aš ten gaučiau darbo. Ryšius su šia šeima palaikome iki šiol.“

Globos namuose ponia Asta dirbo porą metų. Paskui suprato, jog daugiau nebegali. Jautrios, kūrybiškos sielos moterį labai slėgė beveik kasdienis susidūrimas su mirtimis.

Susituokė Valstybės dieną

Jau buvo apsisprendusi grįžti namo, tačiau susipažino su būsimu savo vyru Wolfgangu.

Susituokė Valstybės dieną – Liepos šeštąją – prieš aštuonerius metus. Ceremonija vyko Vokietijoje. Tačiau visi svečiai – tiek vokiečiai, tiek lietuviai – drauge giedojo Lietuvos himną.

Asta persikėlė gyventi pas Wolfgangą. Pradėjo dirbti psichinę negalią turinčių žmonių globos namuose.

„Vyras buvo našlys. Abu padėjome vienas kitam užgydyti praeities ir netekčių žaizdas, – pasakoja buvusi emigrantė. – Tačiau man vis tiek buvo psichologiškai sunku. Ilgėjausi dukrų, savo namų. Feisbuke stebėdama, kaip Lietuvoje ir Laugalyje žmonės gieda Lietuvos himną, verkdavau. Wolfgangas tai suprato, psichologiškai ruošėsi kelionei į Lietuvą.“

Kai drauge su vyru atvykdavo lankyti mamos ir kitų giminaičių, Wolfgangas labai džiaugdavosi Lietuva, gražia Laugalio kaimo gamta. Apie tai pasakodavo savo artimiesiems, tėvui ir draugams. Sakydavo, jog čia daugiau laisvės, daugiau ramybės. Mažiau biurokratijos. Vaišingi ir draugiški žmonės.

Galbūt todėl, matydamas, kaip jo žmona ilgisi Lietuvos, vieną dieną pasiūlė gyvenimą drauge kurti Lietuvoje. Ugniagesiu dirbęs vyras išėjo į išankstinę pensiją. Dabar kelis kartus per metus lanko savo artimuosius Vokietijoje. Ir Wolfgangą Lietuvoje aplanko jo draugai ir giminaičiai iš Vokietijos.

Sunkiausia – lietuvių kalba

Kol šnekučiuojamės su moteriškąja šeimos puse, Wolfgangas kepa duoną pagal tradicinį vokišką receptą. Žmona Asta ir uošvė Onutė džiaugiasi jo gerumu, optimizmu ir tolerancija. Viskas jam visada gerai arba tobula. Tik lietuvių kalba jam atrodo labai sunki. Abejoja, ar kada nors išmoks laisvai lietuviškai kalbėti.

Nepaisant kalbų skirtumo greitai integravosi į lietuvišką šeimą ir giminę. Namus tvarko kaip savus. Astos dukras priima kaip savas. Jos taip pat su Tėvo diena nepamiršta pasveikinti. Susikalba vokiškai, nes abi moka vokiečių kalbą. Su žentais susikalba angliškai. Angliškai supranta ir jo uošvė Onutė. Jei ko nesupranta, pasinaudoja žodynėliu.

Už namų ribų – parduotuvėse, gydymo įstaigose – Wolfgangas taip pat susikalba angliškai. Taigi, viskas normaliai funkcionuoja.

Integruojasi ponas Wolfgangas ir į kaimo bendruomenę. Jo žmona Asta dažniausiai veda bendruomenės šventes. Prieš praėjusių metų Kalėdas bendruomenės nariai pasiūlė jam pabūti Kalėdų Seneliu. Wolfgangas maloniai sutiko, entuziastingai ruošėsi šventei, specialiai įsigijo Kalėdų Senelio rūbus. Kaip tikras Kalėdų Senelis bendravo su vaikais, dalijo jiems dovanas. O vaikai džiaugėsi, jog pirmąsyk į Laugalį atvyko tikras Kalėdų Senelis iš Laplandijos, nes kalbėjo angliškai.

Plevena kūrybos dvasia

Asta rodo jau šimtmetį saugomą miniatiūrinę rūpintojėlio skulptūrėlę. Nušveičia ją ir saugo lyg talismaną. Rūpintojėlį išdrožė mamos senelis Juozapatas Šedbaras. Buvo nagingas meistras. Iš jo tą kūrybingo žmogaus gyslelę paveldėjo ir vėlesnės kartos. Jo dukra, Onutės Karinauskienės motina, buvo kūrybinga siuvėja. Iš suaugusiųjų drabužių persiūdavo drabužėlius vaikams. Sudurstydavo iš skiaučių, atskirų medžiagos gabalėlių.

Onutė Karinauskienė – nėrėja, vąšeliu prinėrusi suknelių, palaidinukių. Anūkei Tomai nunėrė baltą vestuvinę suknelę. Geba pasiūti tautinius rūbus.

Talentais apdovanotos ir jos dukros Asta Heinz ir Jurgita Lymantienė, gyvenanti tame pačiame Laugalio kaime.

Asta tapo paveikslus. Kuria skulptūrėles, papuošalų ir daiktų dėžutes. Jurgita siuva lėles ir kuria kitus rankdarbius.

Sodo teatro šventei seserys pastatė lėlių spektaklį „Gerumo arbata“. Scenarijų parašė ir režisavo Asta, lėles spektakliui sukūrė Jurgita.

Prienų vienkiemyje vykusioje teatrų šventėje surengta Astos Heinz kūrinių paroda. Lietuviškos šeimos dalimi tapęs vokietis Wolfgangas stebisi savo žmonos ir jos mamos išmintimi, sumanumu, kūrybingumu ir kantrybe vąšeliu, teptuku, klijais, popieriumi ir kitomis netikėtomis priemonėmis įgyvendinant kūrybinius projektus, bei pagarba savo šaliai.

Regina MUSNECKIENĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Autorės nuotr.