Sukūrė modelį, kuriame tinkamą vietą randa ir vandenvalos dumblas

Tik kas trejus metus

Vilniaus rajono pakraštyje lapoja pavasarį sodintos tuopos. Dabar medeliai – sulig juosta. Maždaug po aštuonerių metų plantacija galės būti retinama – pradės duoti pirmąjį derlių. Vienoje pirmųjų trumpos rotacijos želdinių plantacijų, kuri sodinta prieš devynerius metus, dabar medžiai yra pasiekę 20 m aukštį ir apie 24 cm stiebo skersmenį. Maksimalią biomasę priaugins  per 15–20 metų.

Tačiau nėra taip, kad pasodinai – ir pamiršai, atvažiuoji tik medžiapjūtei. Norint gauti naudos, reikia įdėti ir darbo, ir lėšų.

Bendrovė „Pageldynių plantacija“ eksperimentuoti pradėjo su drebulėmis, sodinimo medžiagą gabeno net iš Italijos. Tačiau praktika parodė, kad pirmasis pasirinkimas nebuvo pats geriausias, drebulės žvėrims – gardumynas. Tuopos plantacijoms daug tinkamesnės. Išmėginta dešimtys įvairių jų veislių.

Sodinamąją medžiagą daugina vegetatyviniu būdu – stiebų auginiais. Jie į dirvą įbedami 60 cm gyliu. Šis sausringas pavasaris ir vasaros pradžia lėmė, kad prarasta buvo dalis sodinių. Tačiau anot plantacinių želdinių eksperto, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) vicepirmininko Mindaugo Šilininko, nebūna tokių metų, kad 100 proc. viskas prigytų. Nuostoliai neišvengiami, kaip ir žemės ūkio veikloje.

Liepą šis pavasario sodinimo laukas buvo pirmąkart buvo tręšiamas. Tarpueiliuose kratytuvas išbarstė nuotekų dumblo granules, o iš paskos važiuojantis traktorius jas aparė.

Tokia trąša tuopų plantacijose įterpiama kas trejus metus. Kas trejus metus lygiai taip panaudojami ir tos pačios biomasės pelenai.

Sumanymo esmė ir yra – sukurti sklandžiai veikiantį žiedinės technologijos modelį: greitos rotacijos želdiniai auginami biokurui, o į plantacijas sugrąžinami pelenai ir vandenvalos dumblas.

Augtų tuopos ir be trąšų, tačiau menkai. Jos sodinamos nenašiose žemės ūkio paskirties žemėse. Tręšiamos užaugina apie 30 proc. daugiau biomasės.

Mokslininkė: dirvožemio kokybė gerėjo

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Agrocheminių tyrimų skyriaus vedėja dr. Lina Žičkienė atkreipia dėmesį, kad visas procesas, pradedant nuo plyno lauko, buvo fiksuojamas ir tiriamas laboratoriškai.

Reikėjo įsitikinti, kad toks tręšimas, tegul ir kas trejus metus, aplinkai nekelia taršos pavojaus. Tuo pačiu mokslininkai turėjo patvirtinti prielaidą, kad nuotekų dumblas, naudojamas griežtai pagal tręšimo planus, gali padidinti biomasės prieaugį bei pagerinti dirvožemio kokybę.

Kasmet buvo atliekami laboratoriniai tyrimai siekiant išsiaiškinti medžiagų kitimą ir vandens kokybę. Fiksuota vandens filtracija žiūrint, ar vandenvalos dumblo trąša nesukelia dirvožemio ir vandens taršos. Stebėta visos biomasės (lapų, šaknų, medienos) kokybė.

„Plantacijos žemo našumo balo dirvožemiuose. Mintis – pagerinti dirvožemio kokybę mikroelementais. Pastebėta, kad kokybė gerėja, dirvožemis elementų sukaupia. O (sunkiųjų) metalų koncentracija neviršijo didžiausios leistinos koncentracijos tiek dirvožemyje, tiek vandeny, tiek biomasėje. Makro, mikroelementų (kai kurių) teigiamas pokytis“, – kelerių metų stebėjimo rezultatus nusako dr. L. Žičkienė.

LAMMC mokslininkė apibendrindama teigia: visai gera idėja nuotekų dumblą naudoti tokiems trumpos rotacijos želdiniams; svarbu, kad jis nėra įtraukiamas į maisto grandinę.

Apie nuotekų dumblo „virtuvę“

„Vilniaus vandenų“ nuotekų valymo departamento direktorius Andrius Merkys aprodo ūkį, kuris yra didžiausias Lietuvoje – per parą čia patenka 110 tūkst. kub. m nuotekų (Kaunas generuoja beveik perpus mažiau nuotekų), tik vasarą ir per žiemos šventes srautas gerokai sumažėja.

Sostinės nuotekų valymo įrenginiai yra ir moderniausi Lietuvoje, nors nuo Vakarų Europos aukščiausių standartų, kaip antai Danijos, dar atsilieka. Pasak A. Merkio, lygiai prieš dešimtmetį visas kompleksas buvo modernizuotas tikintis, kad įrenginiai bus lengvai adaptuojami tolesniam modernizavimui. Kvapų ir teršalų atskyrimo problemos sprendžiamos žingsnis po žingsnio.

Sostinės nuotekų valymo komplekse apdorojamas ne tik Vilniaus miesto, bet ir Šalčininkų, Švenčionių, Vilniaus rajonų nuotekų dumblas. Regioniniam dumblui keliami tam tikri kokybės reikalavimai: jis turi būti ne drėgnesnis negu 20 proc. ir ne žemesnės negu 2 kategorijos (pagal Aplinkos ministerijos nustatytus normatyvus 1 kategorijos dumblas tinka maistinių augalų tręšimui, 2-osios – nemaistinių augalų tręšimui, 3-iosios – tik deginimui).

Specialiose talpyklose dumblas nusodinamas, paskui praeina kelis technologinius etapus. Viename iš jų apdorojamas 5 barų slėgyje, 150 laipsn. C temperatūroje. Paskui yra garinamas. Maždaug po 4 val. trunkančio džiovinimo proceso jis tampa granulėmis, kurios energiniu naudingumu prilygsta rudajai angliai. Nelygu partija, sudėtis įvairuoja, tačiau apytikriai turi apie 5 proc. azoto, apie 2 proc. fosforo, kita – anglis, taip pat kitos medžiagos.

Išdžiovinama apie pusė viso vandenvalos dumblo. Apdorotas neišdžiovintas dumblas kaupiamas laikymo-sandėliavimo aikštelėje, kol partneriai jį pasiima kompostavimui.

Pasak A. Merkio, su ūkininkais dabar nėra bendradarbiaujama. Kažkada anksčiau užsukdavo tik pavienių ūkininkų. „Vilniaus vandenų“ padalinio direktoriaus manymu, jiems daug paprasčiau ir pigiau nusipirkti azotinių trąšų maišą nei prasidėti su nuotekų dumblu.

Jam antrina dr. L. Žičkienė primindama, kad tokiu atveju ūkininkai turėtų parengti tręšimo planus, užsakyti atlikti sunkiųjų metalų tyrimus, kurie yra labai brangūs.

Ilgesnės rotacija – didesnė nauda

Trumpos rotacijos želdinių plantacijos įveistos jau gerokai nei per tūkstantyje hektarų. Žiedinės ekonomikos parodomasis modelis domina privačius miškininkus, jį norėtų pritaikyti kai kurie kiti Lietuvos miestai.

Paklaustas, ar iš tiesų toks modelis yra atsiperkantis, M. Šilininkas situacijos nesistengia pagražinti. Kartais koją kiša gamta, kiti dalykai,  kainos rinkoje. Antai dėl energijos kainų šuolio nuotekų dumblo džiovinimas buvo sustabdytas. Svyruoja rinkoje ir biokuro kainos. Būna metų, kai svyra rankos, tačiau paskesni metai, žiūrėk, jau geresni. Tuopos tai ne javai, kuriuos turi kasmet nukirsti; nepalankius metus galima pralaukti.

Tačiau kaip javų augintojams, trumpos rotacijos plantacinių želdinių augintojams yra svarbi parama. Darant ilgalaikes investicijas, daug lemia politiniai instrumentai.

O finansavimo sąlygos šį finansinį laikotarpį tokiai veiklai nėra palankios.

LMSA pirmininkas Algis Gaižutis atkreipia dėmesį, kad šių metų deklaravimo taisyklėse atsirado nuostata, kad plotas gali būti auginamas ne ilgiau kaip 6 metus ir ne rečiau kaip 1,5 metro stiebas nuo stiebo. „Tankiau negu pomidorai“, – A. Gaižutis stebisi nuostata, kurią ŽŪM įrašė ir į deklaravimo taisykles, ir į Strateginį planą.

Trumpos rotacijos želdiniai šiuo metu nepatenka nei į ŽŪM, nei į AM kuravimo sritį. Vienos iš jų požiūriu, tai yra miškas (o skiriant finansinę paramą prioritetas yra teikiamas žemės ūkio kultūroms), nors tokia nenašių žemių panaudojimo iniciatyva yra giriama. Kitos gi ministerijos požiūriu – tai ne miškas.

Abi ministerijos verslui ploja per petį, nes tokie želdiniai, be viso kito, atlieka aplinkai labai naudingą darbą – sugeria ir „užrakina“  anglį. Apskaičiuota, kad hektare „užrakinama“ 250 tonų CO2. Kuo ilgiau auginama, tuo didesnis prieaugis, tuo daugiau anglies sukaupiama. Tačiau dabartinė žemės ūkio politika už tai, kad želdiniai būtų auginami trumpiau. O aplinkos politika – kad jie būtų auginami ilgiau, virstų mišku.

Autorės nuotraukos