Sulaukėję galvijai terorizuoja kaimą

Negali išspręsti

Prieš metus „Ūkininko patarėjo“ redakcija rašė apie Šalčininkų r., Dieveniškių sen., ūkininkų laukus niokojančią sulaukėjusių galvijų bandą. Skaitytojams trumpai priminsime išskirtinę istoriją. Vienkiemyje gyvenantys šalčininkiečiai savo gyvuliais tinkamai nesirūpino ištisus dešimtmečius. Nuo jų kentėjo buvusio kolūkio pasėliai, šiandien nuo jų kenčia ir ūkininkų laukai bei miškai.

Problema dėl neprižiūrimų galvijų daromos žalos ypač paaštrėjo, kai užpernai mirė jų šeimininkas, o gyvulių „priežiūrą“, tęsdamas tėvo tradicijas ir keldamas grėsmę visiems, kas tik bando pasikalbėti su juo dėl gyvulių daromos žalos, perėmė negalią turintis sūnus.

Anot Šalčininkų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Stanislavo Lebedžio, jei su tėvu dar buvo įmanoma pasikalbėti, tai su sūnumi to padaryti nepavyksta, vyras labai agresyvus. Prie jo sodybos net privažiuoti pavojinga, nes apmėto akmenimis, grasina kirviu. Likus maždaug kilometrui iki namų, ant medžių išraižyti kryžiai ir ženklai, perspėjantys, kad jei eisite arčiau, būsite užmušti.

Dėl padarytų nuostolių vieni ūkininkai skundėsi savivaldybei, kreipėsi į teismus, prisiteisė dešimtis tūkstančių eurų, kiti numojo ranka. Rezultatas tiek vieniems, tiek kitiems gavosi vienodas – niekas neatlygino patirtos žalos.

Tą kartą kalbinti Šalčininkų savivaldybės ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Vilniaus departamento Šalčininkų skyriaus atstovai nuketėjusiems ūkininkams suteikė vilties, kad problemą išspręs antstoliai. Remiantis teisės aktais, nacionalizavus mirusio galvijų šeimininko turtą su visomis skolomis, antstoliai turėjo organizuoti gyvulių paėmimą: užtikrinti sugavimą, pardavimą ir realizavimą, tačiau, susidūrę su gyvulių šeimininku save laikančiu vyru ir pačiais gyvuliais, antstoliai atsitraukė.

Atsakinga savivaldybė

VMVT Šalčininkų skyriaus vedėjo-valstybinio veterinarijos inspektoriaus Gerardo Stonkaus teigimu, po gyvulių laikytojo mirties gyvulius „prižiūri“ jo sūnus, tačiau pagal įstatymus galvijų banda jam nepriklauso, nes tėvo turto jis neperėmė.

„Juridiškai gyvuliai tapo niekieno, tačiau kadangi banda yra Šalčininkų savivaldybės teritorijoje, pagal gyvūnų gerovės įstatymą, už bešeimininkius gyvulius atsakinga savivaldybė. Savo raštu įpareigojome savivaldybę užtikrinti tinkamą galvijų priežiūrą, maitinimą ir ieškoti vietos, kur juos apgyvendinti. Mano žiniomis, savivaldybės Žemės ūkio skyrius aprūpina juos pašarais ir ieško vietos, kur apgyvendinti“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė G. Stonkus.

Anot G. Stonkaus, praėjusių metų duomenimis, po Dieveniškių seniūnijos apylinkes šlaistėsi 33 galvijai ir apie 100 avių. Šiemet jų gali būti ir daugiau, nes dėl sudėtingo bendravimo su neįgaliu šalčininkiečiu jų nepavyksta nei suskaičiuoti, nei visų suženklinti. „Tokių atvejų rajone daugiau neturime, ši situacija labai sudėtinga“, – tvirtino redakcijos pašnekovas.

Dvi priežastys

„Praėjusį rudenį arčiausiai jo esančiuose laukuose nieko nesėjome, pasirinkome tolimesnius, bet ir ten užklysta neprižiūrimi gyvuliai. Pradėjome pavasarinę sėją, o kitą dieną laukuose jau radome gyvulių paliktus pėdsakus ir šviežio mėšlo krūveles“, – apie besikartojančia situaciją ŪP kalbėjo ūkininkas Jaroslav Ščikno.

S. Lebedis apgailestavo, kad situacija dėl sulaukėjusių galvijų bandos per metus nepasikeitė. „Yra dvi problemos: viena – neįmanoma galvijų sugaudyti. Antstoliai atsivežė visą autobusą vyrų, kad juos sugaudytų, bet nepavyko, tada spjovė į šį reikalą ir parašė VMVT raštą, jog atsisako tos sulaukėjusios bandos. Gyvuliai pasklidę po didžiulę miško, pievų ir laukų teritoriją, nei tvartų, nei aptvarų nėra. Žiemą vasarą jie gyvena po atviru dangumi ir klauso tik savo šeimininko, svetimo žmogaus net artyn neprisileisdami. Buliai susirikiuoja pleištu ir prie likusios bandos nieko neprileidžia.

Kita problema – nė vienas gyvulių supirkėjas nevažiuoja, nes su neįgaliu vyru nepavyksta sutarti dėl kainos. Galvijai nejauni, jų svoris iš pažiūros tarsi didelis, tačiau mėsos nedaug, nes jie niekada nebuvo tinkamai prižiūrimi“, – aiškino S. Lebedis.

Jis akcentavo, kad su šeimininku galima kalbėtis tik ypač maloniai, nes jei tik kas nepatinka, kirvio iš rankų nepaleidžiantis vyras ima juo grasinti: „Seniūnei net automobilį buvo kirviu sudaužęs. Sutaisė ir niekam nesiskundė. Su ūkininkais buvome nuvažiavę paprašyti, kad jis nors kiek prižiūrėtų gyvulius, buvome akmenimis išvyti. Ten pavojinga važiuoti. Apie tai, kad gyvuliai jam teisiškai nepriklauso, net kalbų negali būti. Jis įsitikinęs, kad gyvuliai jo. Bandėme priglausti kokioje artimesnėje fermoje neprižiūrimą bandą, pasipriešino vietiniai žmonės. Bijo, kad jų sodybų nesudegintų. Policija nevažiuoja, sako, jog jį gali nubausti tik už chuliganizmą, bet ne gyvulius sugaudyti.“

Kad gyvuliai nebadautų, savivaldybės iniciatyva kiekvieną šaltojo metų laikotarpio mėnesį aplinkiniai ūkininkai jiems atveždavo po 40 šieno ritinių. Atšilus orams gyvuliai vėl pasklido po pasėlius, pievas, miškus ir prasimaitina kaip pakliūva.

Toks gyvenimo būdas

Anot S. Lebedžio, lengva pasakyti, kad reikia likviduoti gyvulius, tačiau sulaukėję galvijai yra to pusamžio žmogaus visas gyvenimas, tarsi jo vaikai. Greičiau jis mirs, nei leis gyvulius sugaudyti. Visa laimė, kad artimiausias kaimas nuo jo sodybos už 3 km. Vietiniai žmonės nei prie jo, nei prie gyvulių nesiartina, kad dėl menkiausio nesusipratimo nenutiktų nelaimė. Aplinkinių kaimų gyventojai įsitikinę, kad jei nukentėtų nuo neįgalaus vyro, teismas jį greičiausia pripažintų nepakaltinamu, bet jiems sveikatos niekas nesugrąžintų.

„Esame aklavietėje, paguldyti jį į ligoninę sudėtinga, pats nevažiuos, o kad policija nuvežtų, reikia teismo sprendimo, bet teismas jokio sprendimo be atitinkamų dokumentų priimti negali“, – situaciją redakcijai komentavo S. Lebedis.

Jo manymu, gyvulių nepriežiūra šioje šeimoje tarsi paveldima liga: neįgalaus vyro senelis taip elgėsi su gyvuliais, patirtį perėmė tėvas, o vėliau ir jis. Taip, kaip jų šeima gyvena, ko gero, buvo gyvenama ir ūkininkaujama XVI–XVII a. „Labiausiai nuo jo kenčia pora ūkininkų, šalia auginančių javus. Vieno jų „gyvulininkas“ taip nekenčia, kad vien susitikus gali nutikti nelaimė“, – nuogąstavo Žemės ūkio skyriaus vedėjas S. Lebedis.

Reikia sukurti tvarką

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininko Aušrio Macijausko nuomone, tokie atvejai yra itin reti, todėl valstybė nepasirūpino atitinkama tvarka ir situacijos įkaite tapo tiek savivaldybė, tiek ūkininkai, po kurių laukus gyvuliai nekontroliuojamai vaikšto. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) turėtų sukurti tvarką, kad būtų aišku, kaip tokiu atveju elgtis. ŽŪM turėtų pasirūpinti, kaip sugaudyti tuos gyvulius, o jei jie yra sulaukėję, gal net nušauti, ir problema būtų išspręsta.

Jaroslav ŠČIKNO nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.