Suviliojo miškų takai

Kodėl renkatės keliauti po Lietuvą? Ką manote apie jos gamtą?

Keliauti iš esmės smagu – kur bekeliau­tum, jei ten dar nebuvai, jautiesi atradėjas. O po Lietuvą keliauti paprasta. Užtenka sugalvoti, ko nori, ir štai, kojos jau pačios neša takeliu.

Mūsų gamta nuostabi. Didžiulis pliusas ir tai, kad turime keturis metų laikus, taigi gamta nuolat kitokia. Žiemą jautiesi baltoje pasakoje, keliaudamas tarp sniego paklo­dėmis apsigobusių pušų. Vasarą stebina, pavyzdžiui, geltoni rapsų laukai, rudeniu šypsosi numarginti klevų lapai.

Ar jau seniai tai darote? Kas jūsų bendrakeleiviai?

Keliauju nuo mokyklos laikų. Jau tada buvau atradusi keliautojų klubą, dabar – dažniausiai su vyru. Smagu būdavo ir su vaikais, ir su bendradarbėmis, ir vienai. Svarbu, kad bendrakeleivio širdyje degtų ta pati atradimų liepsna!

Kur patartumėte nuvykti tiems, kas domisi mūsų šalies gamta, dendrologija, gamtiniais paminklais?

Norėtųsi paminėti penkias išties įspūdin­gas vietas. Tai – visiems lietuviams žinomas Neringos kopų ir pušelių kraštovaizdis ir tikriausiai mažiau žinomas japoniškas sodas Darbėnuose, netoli Palangos – japono architekto suprojektuotas, lietuvių įgyven­dintas, japoniškas tradicijas atspindintis, tačiau įkurtas lietuviškame landšafte, turintis bonsų kolekciją ir turtingas sakurų.

Verta aplankyti Sudargo piliakalnius pačiame Šakių rajono pakraštyje, greta sienos su Kaliningrado sritimi, kurie visais metų laikais žavi spalvomis, erdve, Ne­muno vingiais. Smagu leisti laiką Varnių regioniniame parke, kur patirsi, kas yra lietuviška kūlgrinda, ar Vilniaus univer­siteto botanikos sode Kairėnuose, akis atgaivinančiame medžiais, krūmais.

Ką rekomenduotumėte norintiesiems Lietuvos gamtą pažinti su vaikais?

Nėra specialių rekomendacijų – su vaikais galima keliauti visur. Juk kiekvienas sunkumas įveikiamas kantrybe ir išradin­gumu, o patiems vaikams smagu išbandyti savo jėgas. Dėl to su jais įveikiami visi pažintiniai takai.

Bet įdomiausias vaikams tikriausiai būtų 2014 m. įkurtas, legendomis apipintas ir skulptūromis pagražintas Šventos pa­žintinis mitologinis takas Sirvėtos regioniniame parke, Švenčionių rajone. Ten pasivaikščiojimas trunka valandą ar dvi, eidamas susipažįsti su senosiomis lietuvių dievybėmis, mitologija, gamta.

Ar yra trasų, kurios reika­lautų didesnio fizinio pasi­rengimo?

Lietuvoje tokių trasų nesu radusi – nėra nei kalnų, nei ekstremalių maršrutų. Tiesa, žiemą visos trasos iš keliautojų reikalauja daugiau atidumo ir atsargumo.

Kokie maršrutai geriausi skirtingais metų laikais?

Pavasarį visur gražu, jei ma­tome smulkmenas. Kad ir Var­nikų takas Trakuose. Medinis takeliukas, o aplink – žibučių jūra... Tradiciškai smagu aplan­kyti Burbiškio dvarą Radviliškio rajone ir pasigėrėti gausybe tulpių žiedų. Dvaro parke taip pat auga apie 30 rūšių medžių ir dekoratyvinių krūmų.

Vasarą žavi Pakruojo dvaro gėlių festivalis „Vasarvidžio nak­ties sapnas“ – iš gėlių sukurtos skulptūros, alėjos, pasakojimai apie dvaro gyvenimą įdomūs kiekvienam.

Rudenį nusidažius medžiams nuostabus Medžių lajų takas Anykščių šilelyje, išgarsinta­me poeto Antano Baranaus­ko. Taip pat verta aplankyti Pūčkorių atodangą Vilniuje, Pavilnių regioniniame parke. Tai aukščiausia atodanga Lietuvoje – net 65 metrai! Nuo jos atsiveria vaizdas į Pavilnių regioninį parką, vingiuojančią Vilnios upę ir Pūčkorių dvarą.

O žiemą bet kurioje Lie­tuvos vietoje vilioja slidžių trasos, užšalę ežerai, pasakas seka lietuviškas miškas su snieguotomis šakomis.

Ar yra kampelių, kur norisi nuolat grįžti? Kodėl?

Man visada smagiausia grįžti į Sudargo piliakal­nius. Tai penkių piliakalnių kompleksas, po Kernavės laikomas svarbiausiu tiek istoriškai, tiek kultūriškai, tiek archeolo­giškai. Sakoma, kad tokios panoramos, kaip nuo Vorpilio piliakalnio, nepamatysi niekur kitur.

Be to, kada ten benuvažiuosi, visada atrasi kitokį vaizdą. Tai tarsi pagal metų laikus besikeičiantis paveikslas.

Ką patartumėte kitiems keliautojams?

Lietuvoje keliauti labai smagu – nuo Kadagių slėnio skardžio stebėti Kauno marias, o Dūkštos pažintiniame take pri­siglausti prie senutėlio ąžuolo. O kur dar Plokščiai su nuostabia gamta ir gatve-upe ar smegduobės prie Biržų...

Nesvarbu, kuriame Lietuvos krašte esi, tereikia domėtis, o tada – žemėlapį į ran­kas ir į kelionę! Keliaudamas tiek įdomių žmonių sutinki, tiek nutikimų patiri, tiek prisijuoki su draugais! Svarbu, kad batai kojų nespaustų ir geriamojo vandens bute­liukas būtų drauge. Netingėkite smalsauti – ir būtinai rasite ką nors įdomaus.

„Rasų“ korespondentas Rytas PAUKŠTYS

Rūtos Klimaitienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.