Svarbiausia – daryti tai, ką supranti

Šį mėnesį Plungėje buvo pagerbti ir apdovanoti konkurso „Metų ūkis 2021“ laimėtojai. Nuo apdovanotojų pakylos nulipę Anykščių r. augalininkystės ūkio šeimininkai Gintarė bei Dainius Arlauskai atviravo, kad jų ūkininkavimo kelias – ne rožėmis klotas. Tam, kad įgytų tvirtą stuburą, jiems reikėjo pasisemti išminties, išmokti kantrybės ir lankstumo. „Visokių buvo metų, visokių turėjome patirčių. Šiandien jaučiamės sustiprėję įvairiomis prasmėmis. Tačiau nežinome, kas bus toliau“, – sakė D. Arlauskas.

Kibo į darbus

G. ir D. Arlauskai – antros vietos laimėtojai – dirba ir puoselėja 700 ha. Ūkio įkūrimo pradžioje darbštus vyras turėjo 1 ha nuosavos žemės ir per 60 ha deklaruoto dirbamo ploto. „Prieš 12 metų, kai norėjau įkurti savo ūkį, valdininkai man aiškino, kad privalau turėti nuosavos žemės.

Todėl tėvai nupirko hektarą žemės ir jų tėviškėje įkūriau ūkio valdos centrą, susitvarkiau teisinius dalykus. Po pusės metų sužinojau, kad tai galėjau padaryti turėdamas ir nuomojamos žemės, tik nuomos sutartis turėjo būti ne trumpesnė nei 5 metai. Taigi valdininkams, kurie turėtų atstovauti visuomenei ir tinkamai ją konsultuoti, dėl neišsamiai suteiktos informacijos galvos neskauda“, – gyvenimiška patirtimi su „Ūkininko patarėju“ pasidalijo sumanus ūkininkas, perpratęs valdininkų bendravimo ypatumus ir pastebėjęs, kad atsakymai į klausimus, pateiktus raštu, visuomet būna svaresni. Todėl šia taisykle Dainius vadovaujasi iki šiol.

Sutuoktiniai, bendraudami su ŪP, mintimis sugrįžo į ūkininkavimo pradžią, prisimindami, kaip baigę aplinkos inžinerijos studijas šaknis įleido į Anykščių r. žemę. Tuomet Gintarė ir Dainius pasiėmė paskolą, įsigijo sodybą ir sprendė dilemą, kaip grąžinti įmokas su palūkanomis. „Man pasisekė, privati įmonė priėmė į darbą vyr. mechaniko pareigoms. Tai užtikrino stabilesnes šeimyninio pragyvenimo pajamas. Po truputį kabinomės į gyvenimą, ėjome į priekį, turėjome pinigų darbuotojų atlyginimams išmokėti, vykdyti ūkio plėtrą“, – atviravo D. Arlauskas, tuo metu praktiškai ištisomis paromis dirbęs samdomame darbe ir savo ūkyje.

Permainingi metai

Dainius pasakojo, kad gyvenimas jų nelepino ir nuolat pateikdavo įvairiausių išbandymų. Buvo metų, kai iššaldavo nemenki plotai žieminių kultūrų ir naują sezoną tekdavo pradėti su minuso ženklu. „Net trejus metus maudėmės skolose. O pradėjus naują sezoną reikėdavo atsiskaityti su darbuotojais, įmonėmis, bankais. Esu dėkingas Leonardui Rinkevičiui, Ramūnui Tubeliui, uošviams, tėvams, kurie skolino, nuomojo techniką ar leido ja pasinaudoti panaudos principu, bei visoms įmonėms, kurios palaukdavo atsiskaitymo už prekes ir paslaugas. Taip atėjome į 2016 metus ir aš pajutau, kad viena koja galiu stovėti ant žemės, nes metai buvo geri“, – pasidžiaugė Dainius, 2017 m. pradėjęs didesnes investicijas į ūkį, subūręs naują darbuotojų ratą. Tačiau jaunam ūkininkui neilgai teko džiaugtis sėkme. Nepalankūs orai pademonstravo savo galią. Tais metais dėl drėgnų orų D. Arlauskas prarado nemenką dalį derliaus, negavo solidžios sumos pajamų, nepasėjo suplanuoto žieminių kultūrų derliaus. Kiti metai buvo sausi, todėl gautas derlius buvo ne toks, kokio tikėtasi. „Įlindome į kreditą. Visos įmonės atakavo. Vienos pasitikėjo manimi, kalbėjosi, kitos – nebendravo. Skolos didėjo, pristigau pinigų atlyginimams. Todėl priėmiau sprendimą parduoti tai, ko mažiausiai reikia, pardaviau net dalį žemių. Taip pasidarėme apyvartinių lėšų, padarėme būtiniausius pirkimus ir vėl judėjome į priekį“, – pasakojo Anykščių r. ūkininkas.

Brangina žmones

Tam, kad ūkis pasiektų 2016 metų lygį, sutuoktiniams prireikė trejų metų. Ir tik pernai, sistemingai ir kruopščiai dirbant, G. ir D. Arlauskų ūkiui pavyko sustiprėti, išmokėti solidžias premijas darbuotojams.

„Džiaugiuosi, kad vyras užsiima tuo, ką puikiai supranta ir ką gali padaryti. Tai ir yra svarbiausia. Dirbame dėl savęs, labai branginame žmones, dirbančius ūkyje. Tai, kad buvome pastebėti ir įvardinti kaip geriausi ūkininkai, yra ne tik mūsų, bet ir visų, kurie dirba drauge su mumis, nuopelnas. Juk vieni tokiame dideliame ūkyje nieko nepadarytume. Stengiamės darbuotojus išlaikyti ir esame jiems dėkingi už darbą. Ypač vyrams, kurie kartu dirba daugiau nei 4 metus“, – sakė G. Arlauskienė, ūkyje puoselėjanti idealią tvarką. Ji akcentavo, kad šis reikalavimas nėra sunkus, prie jo įprantama. O įpratus būna gera ir jauku ne tik ūkio šeimininkams, bet ir darbuotojams. Todėl neatsitiktinai G. ir D. Arlauskų ūkyje švarūs ne tik sandėliai, bet ir technika, su kuria malonu dirbti.

Pašnekovė paminėjo, kad jų ekologinės ir įprastinės gamybos ūkyje vyrauja nenašios žemės, todėl išauginamas derlius nėra gausus. „Mėgstame paeksperimentuoti. Pernai bandėme auginti kukurūzus. Ketiname prie jų sugrįžti, kai įsigysime kukurūzų nuėmimo techniką. Auginame grikius, avižas, lubinus, žirnius, dobilus, kviečius, kvietrugius, rapsus, kmynus. Dalyje ploto auginame kultūras, skirtas sėklininkystei. Dėliojamės taip, kad patys viską galėtume įveikti ir nuimti“, – teigė Gintarė, tvarkanti ūkio buhalteriją ir dirbanti kitus darbus.

Išmoko pamokas

Nors G. ir D. Arlauskų ūkininkavimo patirtis nėra didelė, jie jau išmoko daug gyvenimiškų pamokų. Viena jų – laikytis sąžiningumo principo ir duoto žodžio. Dainius iki šiol mena 2019 metus, kai dėl patiklumo jam teko dalyvauti teisminiame procese. „2018 m gegužės mėnesį su vienos įmonės agronomu-vadybininku žodžiu buvau sutaręs parduoti tam tikrą grūdų kiekį už sutartą kainą. Tačiau sutartį pasirašiau atvežęs pirmą grūdų priekabą į supirkimo elevatorių, rugpjūčio pradžioje. Pasirašydamas sutartį jau žinojau, kad dėl sausringų metų mes neįgyvendinsime įsipareigojimų, nepristatysime sutartyje numatyto grūdų kiekio. Apie tai informavau žodžiu, nes pasitikėjau žmonėmis. Man atsakė, kad įmonė dar nieko nenubaudė ir manęs nenubaus. Tačiau buvo blogai visiems – ir ūkininkams, ir įmonėms, tad prasidėjo mūsų „gręžimas“. Aš nesutvarkiau force majeure (nenugalima jėga) pažymos, kuri būtų naudinga dėl sutarties neįvykdymo. Laikiausi savo pozicijos iki galo, kalbėjau su vadybininkais, vadovais ir net kreipiausi raštu, prašydamas, kad leistų nepristatytą kiekį atvežti kitąmet už būsimą rinkos kainą, bet ne didesnę nei numatyta mūsų sutartyje. Tačiau nieko nepešiau. Vyko teisminis procesas, kuris galiausiai baigėsi taikos sutartimi. Nuo tada ėmiau skaityti sutartis ir į jas gilintis“, – sakė D. Arlauskas, patardamas ir kitiems ūkininkams atidžiai jas skaityti.

Vėliau, anot pašnekovo, sudarydamas sutartis su kitomis įmonėmis, jis jau tapo patyrusiu, neskubančiu pasirašyti bet kokios sutarties ir leidžiančiu sau jas pakoreguoti. „Ties vienais punktais, kurie man nepriimtini, parašau, kad su sąlygomis nesutinku, ties kitais – prašau pakoregavimo. Kartais neoficialiuose atsakymuose man tiesiai šviesiai pasako, kad suprasčiau juos teisingai ir kad jiems nėra naudinga man duoti išskirtinių, teisingų sąlygų, su kuriomis kiti sutinka, nes didžioji dauguma ūkininkų sutarčių neskaito. Kas bus, jei nepriimtinus punktus pakoreguos? Tuomet atsiras antras, trečias, ketvirtas ir penktas, ir nemąstančių klientų mažės. O tai jiems nėra naudinga“, – pastebėjimus išsakė Anykščių r. ūkininkas.

Ir įdomu, ir sunku

Drąsus vyras tikino, kad šiandien turėti tvirtą stuburą yra ir įdomu, ir sunku. Kodėl? Todėl, kad dauguma įmonių, nenorinčių koreguoti sutarčių punktų, atsisako su D. Arlausku bendradarbiauti. Jis pacitavo vienos įmonės sutarties punktą, dėl kurio sutartis nebuvo pasirašyta ir jam buvo grąžintas avansas. „Viename iš sutarties punktų buvo rašoma, kad pirkėjas iki prekių pristatymo privalo raštu nurodyti asmenį, įgaliotą priimti prekes. Jei prekės bus perduotos neįgaliotam pirkėjo asmeniui, o tai padaryti jie gali, pirkėjas netenka galios reikšti pardavėjui jokių pretenzijų, susijusių su pasekmėmis. Sutartyje buvo rašoma, kad įskaitant, bet neapsiribojant, prekės gali būti perduotos netinkamai šaliai, ne pirkėjui, ar gali būti priimtos prekės, turinčios akivaizdžių kokybės ar komplektacijos trūkumų, to nepažymint prekių priėmimo ar perdavimo akte, ar transporto dokumentuose. Gavęs tokią sutartį su dar nelogiškesniais ir nepriimtinais punktais, pasiteiravau, ar su klientu nejuokaujama, ir perklausiau, ar sutartis bus koreguojama. Man atsakė, kad pernai įmonė padarė apyvartos už keliasdešimt mln. eurų ir niekam ta sutartis neužkliuvo. Aš atsakiau, kad jei jie negali sau leisti keisti sutarties, aš neprivalau jos pasirašyti, taip apdrausdamas savo ūkį nuo problemų. Man grąžino avansą ir nepardavė sutartos technikos“, – pasakojo Dainius, kuris tuo metu nenusiminė. Jis rado mūsų šalyje esančių sąžiningų įmonių, kurioms tinka ir patinka sutartis skaitantys klientai. Todėl pašnekovas techniką įsigijo iš jų. Pašnekovas akcentavo, kad tokiose situacijose tiesiog reikia nenuleisti rankų ir siekti užsibrėžtų tikslų.

Ūkio šeimininkas paminėjo ir kitokių kurioziškų sutarčių punktų, kurie yra taikomi silpnesnei šaliai. „Man, kaip asmeniui, kaip subjektui – pikta, kad žmonės taip elgiasi, kad yra nesąžiningų įmonių, kurios laikosi nuomonės, kad dalis visuomenės yra avinų banda. Tačiau kartu ir liūdna, kad bendrame kontekste už mūsų nugarų stovintys patiklūs ūkininkai leidžia taip su jais elgtis. Kodėl mes turime leisti iš savęs tyčiotis? Kodėl mes negalime duoti atkirčio? Kas su mumis bus rytoj?“ – retoriniais klausimais pokalbį pabaigė D. Arlauskas.

Dainiaus ARLAUSKO asmeninio albumo nuotraukos

Susijusios temos - skaitykite: Metų ūkis 2021, Gintarė ir Dainius Arlauskai, nenašios žemės, sutarčių skaitymas, sutartis