Šveicaras atsisveikina su karvėmis, priežastis – neįprasta

Šveicarų leidinys „Bärn Today“ aprašo vieno ūkininko istoriją. Reto Isenschmidas yra beveik 48 metų amžiaus, ūkininkaujantis nuo vaikystės ir aistringas gyvulių augintojas. Jo paties ūkis, kurį jaunystėje perėmė iš tėvo, yra nedidelis – vos šešių hektarų. R. Isenschmidas mokėsi ūkininkauti, o taip pat dailidės amato. Prieš 13 metų jam pavyko išsinuomoti didesnį ūkį, kuriame galėjo laikyti apie 18 melžiamų karvių ir telyčių – iš viso 35–40 galvijų.

Kaip laidotuvėse

Tačiau šiomis dienomis geri laikai baigėsi – R. Isenschmidas ruošiasi parduoti savo karves. Ūkininkas per feisbuką paskelbė, kad ieško pirkėjų. Jo nuomos sutartis buvo nutraukta dėl prieš kelerius metus vykusių skyrybų su žmona. Praėjusį šeštadienį Haimenšvande vykusioje gyvulių parodoje jis pakvietė žmones apžiūrėti savo tikrai puikius gyvūnus.

„Tai nebuvo graži diena, ji buvo žiauri, kažkas manyje mirė“, – sako R. Isenschmidas. Jis išrikiavo savo galvijus – daugelis žmonių negalėjo suprasti, ką tai reiškia. Geri rezultatai gyvulininkystėje siejami ne tik su sunkiu darbu, bet ir su sėkme. „Aš visada turėjau „Näsli“, o šiais metais parodoje netgi galėjau pristatyti ypatingai gražią karvę „BEA“.

Jam visada buvo svarbiausia, kad gyvuliai jo ūkyje gerai leistų laiką: būtų ganomi, gerai šeriami ir auginami su meile. Parodoje jis patyrė ir apmaudą, ir pavydą, tačiau ir padrąsinimą bei paguodą. „Daugelis žmonių nežinojo, ką man pasakyti, buvo beveik kaip per laidotuves“.

Arčiau gyvūnų

R. Isenschmidas nori išvengti gyvulių pardavimo bet kam už didžiausią kainą. „Aš noriu nuspręsti, kur gyvūnai nukeliauja, nenoriu jų atiduoti į pramoninę fermą“. Mainais jis mielai atsisakytų kelių šimtų frankų už gyvūną. Jis jau gavo pasiūlymų dėl kai kurių karvių.

Tačiau į mėsinę jis turėjo nuvežti karvę „Elena“, kuri jau atsivedė 18 palikuonių - vienuolikmetės karvės tiesiog niekas nepirks. „Tai, kad ji turėjo mirti, sudaužė mano širdį“, – sako R. Isenschmidas.

Ar jis negalėtų toliau ūkininkauti kur nors kitur? Per pastaruosius kelerius metus jis apžiūrinėjo įvairius ūkius, tačiau nerado tinkamo. Dabar jis ūkininkauja pagalbiniame ūkyje ir laiko keliolika jaunų galvijų, dar neatsivedusių veršelių.

Apie grįžimą į statybas dirbti dailide negali būti nė kalbos dėl skaudančių kelių – tad R. Isenschmidas ieško gyvulių prižiūrėtojo darbo. Visai neseniai jis turėjo bandomąją dieną Berno veterinarinėje ligoninėje ir tikisi, kad gaus darbą. Jis nori padėti sergantiems gyvūnams vėl pasveikti, o ūkininkai džiaugsis, kai galės juos parsivežti namo.

Parengė Ričardas Čekutis