Šveicariškas absentas prieš lietuvišką naminukę: civilizaciniai skirtumai

Noišatelio kantone esantis Val de Travers yra žinomas toli už kantono sienų dėl savo absento, kur buvusiame žirgyne Philippe'as Martinas įsirengė savo spirito varyklą „Absinthe La Valote Martin“.

Žirgyno pertvarkymui prireikė didelių investicijų, tad Šveicarijos kalnų gyventojų pagalbos fondas jį parėmė 100 000 frankų. Oficialus naujosios spirito varyklos atidarymas įvyks 2025 metų kovo 1 dieną, minint 20-ąsias absento legalizavimo metines, rašo schweizerbauer.ch.

Alkoholinė rezistencija

Iki šiol Philippe'as Martinas gamino savo absentą name, esančiame kaimyniniame Boveresse kaime. Tačiau netrukus prireikė ieškoti naujų patalpų – čia kasmet pagaminama apie 8000 litrų „Žaliosios fėjos“. 2014-aisiais iš tėvo jis perėmė alkoholio gamyklą ir iš jo mokėsi šio amato. „Kiek save prisimenu, mano tėvas distiliavo absentą. Tuo metu jis tai darė slapta namuose esančioje vonioje“, – pasakoja Philippe'as Martinas.

Daugelį dešimtmečių absento gamyba buvo draudžiama įstatymu. Draudimas įsigaliojo 1910 m., kaip rašoma minėto absento gaminimo isotirjoje. Tuo metu absentas buvo laikomas haliucinacijų priežastimi ir buvo kaltinamas dėl visų visuomenės blogybių. Draudimas stipriai paveikė Val de Travers ekonomiką, todėl daugelis alkoholio gamintojų toliau dirbo pogrindyje ir laikė save pasipriešinimo kovotojais. Tai darė ir Ph. Martino tėvas. 2005 m., kai draudimas buvo panaikintas, jis įkūrė savo legalią spirito varyklą.

Investicijos ir darbai

Kol Ph. Martinas ir jo spirito varykla galėjo persikelti į buvusią žirgyną, reikėjo atlikti daug darbų. „Reikėjo naujų grindų, naujos šildymo sistemos, reikėjo apšiltinti sienas, įstatyti naujus langus, nutiesti naujus elektros laidus“, – sako absento meistras. O kadangi pirkdamas namą beveik visiškai išnaudojo savo santaupas, jis pats negalėjo finansuoti maždaug 430 000 frankų investicijų į renovaciją.

Tačiau Šveicarijos pagalbos kalnų gyventojams fondas jį parėmė 100 000 frankų. „Absentas vaidina labai svarbų vaidmenį ekonominiame regiono vystyme“, – sako fondo ekspertas Jeanas-Maurice'as Rasperis ir priduria: „Absentas pritraukia daug turistų į Val de Travers. Štai kodėl dar svarbiau, kad profesionalios ir tradicinės spirito varyklos, tokios kaip Philippe Martin, išliktų ir taip galėtų išlaikyti svarbią pridėtinę vertę slėnyje“.

Vargai Lietuvoje

Lietuvoje kova su vėjo malūnais bei žmonėmis, kurie visada siekė sukurti civilizuotą naminukės gamybos tvarką bei vartojimo kultūrą, niekada nesibaigia.

Po įvairių naminukės įteisinimo vargų pagal dabar galiojantį įstatymą ūkininkų turizmo sodybose bus leidžiama gaminti iki 65 tūrio proc. koncentracijos alkoholinius gėrimus, pripažintus tautinio paveldo produktais. Jų bus galima pagaminti iki 100 l per metus, tačiau jis galės būti naudojamas tik savo ar šeimos poreikiams arba sodyboje degustuoti vietoje. Gėrimo negalima parduoti, vežti ar gaminti naudojant nesaugias priemaišas, o įranga turi būti pažymėta identifikaciniu numeriu.

Įvairių draudimų mėgėjai į įstatymą sugebėjo prakišti ir dar vieną absurdišką reikalavimą: naminukės gamintojai įpareigoti prieš 48 val. iki gamybos pradžios apie tai informuoti Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), nurodant tikslią varymo datą, planuojamą pabaigos laiką, ketinamą pagaminti produkto kiekį, o per 24 val. po proceso pabaigos – nurodyti tikslų pagamintą kiekį. Gaila, jog įstatyme nenumatyta prievolė vartoti produktą tik griežtoje VMVT pareigūnų priežiūroje ir tik jiems gerokai paragavus...

Gėrimai turi būti išpilstyti į 0,2–1 l stiklinę tarą, juos reikia žymėti etiketėmis, kuriose turi būti nurodytas numeris, gėrimą pagaminusio ūkininko vardas ir pavardė, produkto pagaminimo data ir laikas, sudėtis bei tūrinė etilo alkoholio koncentracija procentais.

Pernai „Ūkininko patarėjas“ apklausė kelių sodybų savininkus bei politikus, ką jie galvoja apie tokią tvarką ir susilaukė įdomių bei prasmingų atsakymų.

Seimo Ekonomikos komitetas pernai liepą pranešė, kad siūlymui įteisinti naminukės gamybą kaimo turizmo sodybose neprieštaravo ir Europos Komisija (EK), dėl to nepateikusi pastabų ar išsamios nuomonės.

Įstatymas įsigaliojo nuo 2024 m. spalio 31 dienos.

Parengė Ričardas Čekutis