Sveikas senėjimas – tai ne senatvės pratęsimas, o jaunystės pailginimas

Daugiau nei du dešimtmečius jaunuosius slaugos specialistus rengianti N. Istomina sako, kad slaugytojai – tai didžiausia sveikatos priežiūros jėga pasaulyje. Su jokiais kitais specialistais nepalaikome tokio artimo, nuoširdaus santykio. Nenuostabu, kad šis darbas iš žmogaus reikalauja labai specifinių gebėjimų ir asmenybės bruožų.

„Pati vertingiausia savybė yra aukštas empatiškumo, emocinio intelekto lygis. Kartu labai svarbus ir pašaukimas. Be jo į slaugos profesiją tiesiog neinama. Žmogus, kuris neturi pašaukimo, tokioje srityje neužsibūna. Mūsų darbe labai svarbu gebėti suprasti ir atjausti žmogų, bet ir nepamesti savęs. Per didelis jautrumas gali tapti kliūtimi“, – perspėja pašnekovė.

Slaugytojas jau seniai nebėra tik sunkių ligonių reanimacijose ar geriatriniuose skyriuose prižiūrėtojas. Tai specialistas, savo žiniomis ir kompetencija galintis padėti išvengti ligų ar jas laiku diagnozuoti. Juk būtent slaugytojai dažniausiai pirmi pastebi simptomus, kurių nesimato plika akimi.

Keičiasi supratimas, kas yra slaugytojas

Anot VU Sveikatos mokslų instituto direktorės, slaugytojų darbas tampa vis atsakingesnis ir reikalaujantis vis įvairesnių kompetencijų. Drauge ir patys šios srities profesionalai įgauna daugiau savarankiškumo, sprendimų priėmimo laisvės. Seime netgi svarstomi Slaugos ir akušerijos įstatymo pakeitimai, kurie įgalintų bendrosios praktikos slaugytojus savarankiškai skirti tam tikrus vaistinius preparatus.

„Labai svarbu ir tai, kad keičiasi pats visuomenės supratimas. Slaugytoja (-as) nebėra tik kažkokia gailestingoji medicinos sesuo. Tai savarankiškas specialistas, priimantis medicininius, vadybinius sprendimus. Tai sveikatos sistemos narys, be kurio ji visiškai sugriūtų“, – sako prof. dr. N. Istomina.

Be abejo, didžiulė atsakomybė, kurią prisiima slaugytojai, sykiu iškelia ir specifinių iššūkių. Vienas tokių – atlyginimai. Palyginti su Skandinavija, mūsų šalyje jie tebėra gana menki. Tai daro neigiamą įtaką pačiam šios profesijos prestižui. Slaugytojus (-as) kai kurie žmonės vis dar tebevadina „sesutėmis“, „seselėmis“, „gydytojo dešiniąja ranka“, nors šie specialistai dirba savarankiškai, o gydytojai nėra jų viršininkai.

„Profesinis prestižas labai svarbus sprendžiant esminę problemą – slaugytojų trūkumą. Jis matomas visame pasaulyje. Lietuvoje situacija dar nėra tokia tragiška, bet įtampa jaučiama. Tai reiškia, kad specialistams vis kils darbo krūvis“, – perspėja pašnekovė.

Koks slaugytojų vaidmuo kuriant ilgaamžę visuomenę?

N. Istomina pabrėžia, kad slaugytojų darbo netolimoje ateityje laukia iššūkiai, kuriami technologijų progreso. Mobiliosios programėlės, išmanieji prietaisai jau tapo slaugytojų darbo įrankiais, o artimoje ateityje prie jų prisijungs robotai ir dirbtinis intelektas. Specialistams šis virsmas, anot VU mokslininkės, bus labai svarbus. Toli gražu ne visi noriai priima technologijas, bet tai padaryti teks, nes be jų bus sunku žengti į naują slaugos evoliucijos etapą – ilgaamžės visuomenės kūrimą.

„Slaugytojams čia teks kertinis vaidmuo. Jie jau dirba ne tik su sergančiaisiais, bet ir su sveikais žmonėmis, o tai ypač svarbu sveiko senėjimo kontekste. Noriu pabrėžti, kad sveikas senėjimas – tai ne senatvės pratęsimas, o jaunystės pailginimas. Slaugytojai čia turi kompetencijų ir gali padėti savo konsultacijomis, nukreipti į tinkamas institucijas – gydytojus, gyvensenos specialistus ir kt.“ – teigia ji.

Anot profesorės, slaugytojas tampa savotišku sveikatinimo komandos koordinatoriumi. Jis nukreipia žmones į Visuomenės sveikatos centrą ar gyvensenos specialistą. Be to, jis gali suburti pacientus į tam tikras grupes ir suteikti joms specifinių žinių. Pavyzdžiui, kaip gyventi su cukriniu diabetu, išsėtine skleroze ir pan. Tokios paskaitos ne tik vertingos patiems pacientams, bet ir prisideda prie visuomenės sveikatos raštingumo.

Pastarojo mums, deja, dar trūksta. Tai – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl lietuvių gyvenimo trukmė nusileidžia islandų ar japonų. Įpročių gyventi sveikiau diegimas visuomenėje ir tendencijų pakeitimas – ilgas procesas, tačiau gera naujiena, kad jis jau įsibėgėja. Pavyzdžiui, Lietuvoje šiais metais startavo mokyklinė gyvenimo įgūdžių programa, prie kurios kūrimo prisidėjo ir pati prof. dr. N. Istomina.

„JAV atlikti longitudiniai tyrimai patvirtina, kad tie žmonės, kurie vaikystėje dalyvauja tokiose programose, palyginus su kontroline grupe, žymiai geriau rūpinasi savo sveikata. Lietuvoje mūsų sveikatos ugdymas istoriškai buvo labai fragmentinis, todėl visuomenėje turime labai didžiulių sveikatos žinių skirtumų. Prievartinis mechanizmas irgi neveikia, nes 50 proc. sveikatos priklauso nuo gyvensenos. Norisi tikėti, kad vis daugiau ir daugiau žmonių įsitrauks į sveikatinimo procesą“, – teigia ji.

Partnerio turinys