Švelniakailių verslo šiurkšti kritika nestabdo

Jungtinės Karalystės karališkoji šeima jau ne vienus metus sulaukia aršių gyvūnų globėjų priekaištų. Kritikos strėlės skrenda į Elžbietos II sargybinius, grenadierius, kurie su karalienės palaiminimu nešioja kepures, siuvamas iš juodųjų lokių kailio. JAV kasmet sumedžiojami keli tūkstančiai šių gyvūnų. Ilgai buvo manyta, kad lokių medžioklei įtakos turi ir karalienė Elžbieta II. Tačiau, pasak užsienio žiniasklaidos, ji nėra didelė, nes pasiūtos kepurės ilgaamžės, dėvimos bent kelis dešimtmečius, todėl dabartinių kailinių kepurių keisti dirbtinėmis neketinama.

Lietuvos kailinių žvėrelių verslui kiek daugiau nei pusšimtis metų, tačiau šis žemės ūkio sektorius, kaip joks kitas verslas, buvo tai skatinamas, tai stabdomas bandant įvesti įvairius draudimus dėl esą netinkamo elgesio su gyvūnais, ir, žinoma, todėl, kad kailiai nėra ta prekė, be kurios neišsiverstų žmogus. Nors „žalieji“ jau ne kartą bandė prabangių kailinių gerbėjus perrengti dirbtiniais, sintetiniais apdarais, jie kaip į mūrą atsimuša ne tik į ekonominius, bet ir aplinkosauginius verslininkų argumentus.

Pilnateisiai pasaulinės rinkos dalyviai Kailinių žvėrelių auginimą pavadinę vienu pažangiausių žemės ūkio sektorių, tikrai neprašautume pro šalį. 1999 m. Lietuvoje veikė 5 fermos, o pernai rudenį jų skaičius pasiekė 156. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, daugiausia auginama audinių. Šalies fermose vidutiniškai laikoma 3,5 tūkst. veislinių audinių patelių. Nors sparti plėtra gali asocijuotis su prastėjančia kokybe, tokius įtarimus išsklaido Lietuvos žvėrelių augintojų asocia­cijos (LŽAA) pirmininkas ir AB „Vilkijos ūkis“ direktorius Česlovas Tallat-Kelpša, tvirtindamas, jog lietuviškų kailių kokybė ne prastesnė, o kartais ir pralenkia kitų Europos gamintojų tiekiamą produkciją. Per metus Lietuvoje išauginama apie 1,5 mln. parduodamų audinių kailiams ir tai sudaro apie 5 proc. visos Europos rinkos. Pagal gamybos apimtis mus lenkia tik danai, lenkai, anksčiau – olandai. „Kailinių žvėrelių auginimo privalumas ir skirtumas nuo viso Lietuvos žemės ūkio yra tai, kad esame pilnateisiai pasaulinės rinkos dalyviai. Mūsų išauginami kailiai parduodami už tokią kainą, kokios jie yra verti, nepriklausomai nuo to, kad jie iš Lietuvos, – pabrėžia Č. Tallat-Kelpša. – Jeigu lietuviškas kailis geresnis, pavyzdžiui, už danišką, tai jis bus parduodamas brangiau Danijos aukcione, nors šis priklauso danų ūkininkams. Mums nereikia skųstis kaip pienininkams: štai olandas už pieną gauna daugiau, o mes tik tiek. Tokio vargo mes neturime. Bet mūsiškiai kainų svyravimai dar didesni nei pienininkų. Būna, kad kainos nukrinta ne 30, 40 proc., o du, tris kartus.“

Kritusios kainos ištuštino fermas Apie kainų svyravimus Č. Tallat-Kelpša užsiminė ne be reikalo. Per pastarąjį dešimtmetį audinių kailių kainos augo kaip ant mielių, todėl pelninga niša priviliojo daug naujų augintojų. Išdirbtų kailių kiekis taip sparčiai augo, kad netruko šių prabangos prekių pasiūla kelissyk viršyti paklausą, todėl atsiradus perprodukcijai, aukcionų plaktukas kainas pradėjo mušti žemyn. Prieš penkerius metus augintojas už kokybišką audinės kailiuką gaudavo 70 Eur ir daugiau, o pernai kainos nesiekė nė savikainos, t. y. 25 Eur. Tiesa, LŽŽA pirmininko teigimu, kainos pamažu „atsitiesia“. Kovo mėnesį vykusiuose aukcionuose už kokybišką kailiuką buvo siūloma 30–32 Eur, tačiau ar kainos ir toliau augs – nežinia. Č. Tallat-Kelpša pastebi, kad rinkos svyravimų neatlaikė ir dalis ūkininkų. „Sprendžiant iš to, kiek ūkių deklaravo gyvas audines pernai ir šiemet, jų sumažėjo gana stipriai. Tai reiškia, kad greičiausiai dalis ūkių stovi tušti, nes žmonės nepajėgūs auginti žvėrelių esant tokioms kainoms“, – pasakoja LŽŽA pirmininkas, skaičiuodamas, kad pernai vasarą žvėris deklaravusių ūkių buvo 136, o šių metų sausį – kiek mažiau nei 100.

Perėmė tėvų patirtį Agroverslas – it amerikietiški kalneliai, vienais metais skaičiuojamas pelnas, kitąmet nereikia nustebti patyrus nuostolių. Ne išimtis ir žvėrininkystė. Tačiau ši sritis, nepaisant rinkos svyravimų, privilioja nemažai jaunimo. Švelniakailių gyvūnų auginimo patirtį iš tėčio Arvydo Šnipo perėmęs jo sūnus Donatas, net ir spaudžiamas krizės, sako nesigailintis likęs kaime ir ėmęsis šio verslo. „Tai ir gyvenimo būdas, ir pragyvenimo šaltinis“, – tikina Raseinių r. jaunasis ūkininkas. 1999 m. pradėję nuo kelių šimtų audinių, dabar tėtis ir sūnus fermose veisia apie 4 tūkst. audinių patelių, o šių gyvūnų prieaugis per metus siekia 20 tūkst. Tačiau D. Šnipas gamybos apimčių nedidina, mat pasaulio rinkoje kailių nesumažėjo tiek, kad atsirastų didesnė jų paklausa. „Tai jau tikrai ne pirma krizė, su kuria susiduriame. Ko gero, visiems žvėrelių augintojams skaudžiausiai smogė Rusijos krizė“, – prisimena ūkininkas, pridurdamas, kad iš šio sektoriaus trauktis neketinąs.

Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas Česlovas Tallat-Kelpša pripažįsta, kad brangiakailių žvėrelių auginimas per pastarąjį dešimtmetį stipriai patobulėjo, todėl aukcionuose lietuviški kailiukai neretai įvertinami kaip vieni geriausių.

Sunkmečio nepajautė Skaičiuojama, kad Lietuvoje šiuo metu šinšilas augina apie 200 ūkininkų, o augintinių skaičius fermose gali įvairuoti nuo 50 iki kelių tūkstančių. Tačiau, priešingai nei audinių augintojai, šinšilininkyste besiverčiantys verslininkai kainų nuosmukio nepajuto. Vaizdžiai kalbant, šinšilos „išnešė sveiką kailį“ tik todėl, kad šie kailiai – itin didelės prabangos prekė, labiau vertinami už audinių ar net sabalų. „Atrodo paradoksalu, tačiau net ir 2008 m. įvykus krizei ir visu pokriziniu laikotarpiu prabangos prekių paklausa ne krito, o augo. Nepigo nei brangakmeniai, nei automobiliai, nei šinšilų kailiukai. Taip yra todėl, kad pagrindiniai šių prekių pirkėjai – Rusija ir Kinija, o pasiturinčių žmonių krizė nepaveikė“, – įžvalgomis dalijasi Tradicinio atsakingo gyvūnų auginimo verslo asociacijos (TAGAVA) verslo konsultantas Petras Oržekauskas. Jo teigimu, Lietuvoje išauginti šinšilų kailiukai daugiausia realizuojami Kopenhagos aukcione, į kurį augintojai gali pristatyti mažiausiai 5–6 kailiukus. Nors gyvų šinšilų prekyba ne tokia pelninga, vis tik dalis ūkininkų renkasi ir tokį realizacijos kelią.

Dvi perspektyvos Pasak P. Oržekausko, šinšilininkystė Lietuvoje sparčiai auga, manoma, kad ateityje ji dar labiau stiprės, prisidės prie šalies regionų gaivinimo. Tačiau jam nerimą kelia gana dinamiška teisės aktų rengimo ir koregavimo tvarka, retkarčiais pasigirstančios kalbos, kad reikėtų išvis uždrausti žvėrelių veisimą dėl kailių. „Šiuo metu sąlygos šiam verslui tikrai palankios. Lietuvos Vyriausybė, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba paremia, paklausa yra, atskiros savivaldybės taip pat skatina smulkųjį verslą, todėl tikimės, kad drastiškų pokyčių nebus“, – viliasi TAGAVA verslo konsultantas, prognozuodamas, kad po metų ar pusantrų šis verslas turėtų suklestėti. P. Oržekausko teigimu, TAGAVA indėlis gerinant ūkininkavimo sąlygas – nemenkas, mat ji prisidėjo prie teisės aktų korekcijos, inicijavo, o Žemės ūkio ministerija finansavo mokslinius tyrimus, parodančius, kokios šinšilų auginimo sąlygos labiausiai atitinka šių žolėdžių graužikų gerovės poreikius. Dar viena gera žinia besiplečiančiam verslui yra tai, jog žolėdžių graužikų – šinšilų, kaip ir triušių, paskirtis dvejopa: jie puikiai tinka ne tik kailiui, bet ir mėsai. Kauno technologijos universiteto mokslininkų atlikti ir toliau plėtojami tyrimai įrodė, kad šinšilų mėsa visiškai saugi, delikatesinė, dietinė. Kol kas šinšilų mėsą suvartoja patys ūkininkai, tačiau, pasak P. Oržekausko, jau žengti svarūs žingsniai, kad ši mėsa pasiektų restoranus, parduotuves. „Šiuo metu vienos šinšilos mėsos svoris gali svyruoti nuo 150 iki 200 g. Tačiau koks svoris varlių kojyčių ar sraigių? – į retorinę kritiką atsako specialistas. – Europietis per vienus metus vidutiniškai suvalgo 5,8 kg egzotinės mėsos, todėl ši niša labai patraukli, juolab kad ir mokslininkai nustatė – ši mėsa itin sveika.“ Dar vienas ambicingas aso­cia­cijos tikslas – šinšilų veislininkystės programa. Ieškančiuosius sertifikuotų žvėrelių kelias dažniausiai nuveda į Daniją, o besikuriantys specializuotų šinšilų veislininkystės ūkiai šiais gyvūnais aprūpintų ir šalies, ir užsienio augintojus.

Šinšilos, kaip ir triušiai, vertinamos ne tik dėl kailio, bet ir dėl delikatesinės mėsos.

Kas didesni teršėjai? Lietuvos kailinių žvėrelių verslas gyvuoja jau daugiau nei 50 metų, tačiau bene pagrindinis jų „palydovas“ – „žalieji“. Kalbos, jog žvėreliai neturėtų būti auginami veisti, kartojasi kone reguliariai, todėl augintojai sako prie tokių akcijų jau bebaigią priprasti, tačiau tai kaskart pakaitina tiek gyvūnų globėjų, tiek pačių augintojų aistras. Seimo narys Linas Balsys šiemet sausį pakartotinai įregistravo LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo siūloma uždrausti veisti, auginti ir žudyti gyvūnus dėl jų kailio. Jis jau antrą kartą bandė įgyvendinti savo idėją. Tačiau tokias idėjas skeptiškai vertino L. Balsio kolega Remigijus Žemaitaitis. Jo nuomone, niekas negali primesti savo nuomonės, sakyti, kaip rengtis, ką valgyti, kuo puoštis, o panašūs draudimai gali privesti iki absurdiškų situacijų, kai bus pradėta drausti leisti sulą, skinti pumpurus dėl to, kad tai medžiams sukelia skausmą. „Žvėrininkystė – ūkinė veikla, kuri pripažinta jau prieš keliasdešimt tūkstančių metų. Ji buvo ir, manau, kad išliks, nepaisant to, kad kažkas to nenori. Svarbiausia, kad gyvūnėliams būtų užtikrinamos geros gyvenimo sąlygos, būtų tinkamai maitinami. Apie tai reikia kalbėti, o ne apie aklus draudimus atsisakant milijoninės apyvartos, – tvirtina Seimo narys R. Žemaitaitis. – Sakoma, kad geriau naudoti dirbtinius, sintetinius kailius, bet niekas nekalba, kad šių medžiagų ruošimas teršia aplinką ir yra brangus. Dažnai nematoma kita, ekonominė ir socialinė, medalio pusė. Meksikos ar Brazilijos plantacijose, fabrikuose žmonės pluša už 30 euro centų per dieną tam, kad pagamintų dirbtinę medžiagą, o žmonės Lietuvos fermoje dirba už 700 Eur. Pasigendu moralinių, ekonominių ir loginių argumentų.“ „ŪP“ kalbinti ūkininkai sutiko, jog „žaliųjų“ siūlymas natūralius kailius pakeisti dirbtiniais iš tiesų prieštarauja tvarios gamybos principams. Esą gamindami sintetinį kailį teršiame aplinką, sintetinė medžiaga gamtoje ilgai nesuyra, yra trumpai naudojama. Vien Didžiojoje Britanijoje kasmet apie 350 tūkst. t senų drabužių atsiduria sąvartynuose. Dar vienas už gyvūnų teises pasisakančiųjų argumentas – fermose žvėreliai auginami baisiomis sąlygomis. Žvėrelių augintojai yra vienos nuomonės – fermose laikomasi visų reikalavimų ne tik dėl gyvūnų teisių, bet ir dėl kailio kokybės. Prastai prižiūrimo gyvūno kailis paprasčiausiai bus menkavertis.

Brangiakailių žvėrelių verslas

Esant aukštoms kailių supirkimo kainoms, Lietuvoje žvėrelių kailių apyvarta siekė apie 140 mln. Eur per metus, praėjusiais metais – apie 50–70 mln. Eur. Lietuvos kailinių žvėrelių ūkiai sukuria per 3 500 darbo vietų. Žvėreliams šerti sunaudojama apie 60 mln. t maisto atliekų iš skerdyklų ir žuvų perdirbimo įmonių. Audinių mėšlas naudojamas žemdirbystėje kaip trąša ir yra vertinamas dėl jame esančio fosforo. Kailinių gyvūnų liekanos naudojamos biodujų gamybai. Vis daugiau ES šalių draudžia kailinių žvėrelių fermas ir jų verslą. Laisvojo kailio aljanso (angl. Fur Free Alliance) duomenimis, tai – Didžioji Britanija, Austrija, Kroatija, Nyderlandai (nepaisant to, kad ši šalis iki šiol buvo viena iš lyderių pagal tokio verslo apimtį Europoje), Makedonija, Slovėnija. Ispanijoje draudžiama kurtis naujoms audinių fermoms, Belgijos Valonijos regione ir Briuselyje žvėrininkystė uždrausta. Naujojoje Zelandijoje audinių kailių importas – draudžiamas.

Monika KAZLAUSKAITĖ „ŪP“ korespondentė

Redakcijos ir pixabay.com nuotraukos