Svetingas kaimas atveria duris – ką žada šis sezonas?

Į kaimo turizmo sodybą „Svajonių dvaras“ (Anykščių r., Kurklių sen., Pakeršių k.) veda ne pats geriausias kelias, tačiau sodyba užimtumu nesiskundžia. Dėl to sodybos šeimininkas Gintaras Senulis šiemet „Atvirose dienose kaime“ dalyvauja po ketverių metų pertraukos, ankstesniais metais tam laikui turėdavo dėl specialių užsakymų.

Sodyba išsidėsčiusi kalvotame reljefe, geomorfologiniame draustinyje. Dauboje telkšo ledynmečiu susiformavęs ir gana gilus (iki 42 m.) Keršių ežeras. Jis žuvingas, veisiasi net seliavos. O šeimininkas pašmaikštaudamas nurodo dar vieną įdomų dalyką, susijusį su šiuo ežeru ir tuo, kad tai yra Anykščių bei Molėtų rajonų paribys: „Jei stovi ant kranto, tai esi Anykščių rajone, o jei įbrisi – tai atsidursi Molėtų rajone. Anykščiai turi įvedę pagalvės mokestį, o Molėtai ne. Įbrendu, tai man mokėti jau nereikia“.

Žada ypatingą kulinarinę patirtį

Ši kaimo turizmo vieta išsiskiria ne tik gamtos ramybe, bet ir žada ypatingą kulinarinę patirtį.

Kaimo turizmo verslininkas yra unikalaus kulinarinio projekto „Vyriška virtuvė“ autorius. Tokio pavadinimo kulinarinis kanalas „YouTube“ turi daugiau nei 10 tūkst. sekėjų, nuo JAV iki Tolimųjų Rytų.

„Toks mano hobis, – apie tai, kaip atsirado „Vyriška virtuvė“, pasakoja G. Senulis. – Kažkada su draugu prieš 15 metų pradėjom, feisbuke kilnojom [gaminimo proceso vaizdo įrašus]. Visiems patinka, tai prieš 5 metus nutarėm padaryti „YouTube“ kanalą.“

Pašnekovas atskleidžia, kad kulinarinį kanalą palaiko apie 10 bendraminčių: „Draugai atvažiuoja čia, aš pas juos nuvažiuoju arba atostogaudami kažkur nufilmuojam, aš sumontuoju“. Ir patikina, jog tai labiau edukacinis, ne komercinis kanalas.  Jis tiesiog kviečia atrasti pasaulio virtuvių skonius ir mokytis gaminti naudojant kazano puodą, grilį, tandyrą ar kaimišką krosnį.

Kokie valgiai sudomina? Apie pasirinkimus G. Senulis atsako paprastai: „Man labai patinka patiekalai, kurie turi istoriją“. Ties tos istorijos paieška vyrui įdomu padirbėti, atrasti autentišką gamybos būdą.

Kaip tik taip jo virtuvėje atsirado senoviniai ukrainietiški barščiai – anot šeimininko, jie kaip 16–17 a. Valgiui nenaudoja produktų, kurių tuo metu nebuvo. Susidomėjęs autentišku receptu, kulinarijos aistruolis rinko duomenis, studijavo literatūrą, tarėsi.

...Koks yra tyrinėjimų rezultatas, G. Senulis netrukus pasiūlo patiems patirti. Ant ugnies kunkuliuoja kazano puodas su tais senoviniais ukrainietiškais barščiais, šeimininkas nukelia ketaus dangtį – pasklinda apetitą žadinantis aromatas.

Kol svečiai mėgaujasi šiuo sočiu valgiu užsikąsdami specialiai iškeptomis bandelėmis, G. Senulis neleidžia nuobodžiauti ir kitiems pojūčiams. Jis pažeria primirštų kulinarinių įdomybių: pavyzdžiui, kad barščiai atsirado 9–10 a. ir buvo verdami iš lankinio barščio, o ukrainiečiai pirmieji panaudojo raudonuosius burokėlius. Dėl to tai ir yra ukrainietiški barščiai, o vėliau gaminimo būdą perėmė ir kitos tautos. Beje, 2022 m. Ukrainos barščių virimo kultūra įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo, kurį reikia saugoti, sąrašą.

Apie kaimo turizmo paslaugų vartotojams nematomą pusę

Jau rytoj prasidedančios akcijos ir per savaitgalį vyksiančios akcijos „Atviros dienos kaime“ organizatorės Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentės dr. Agnės VAITKUVIENĖS pasiteiravome: su kokiomis nuotaikomis pradeda šį sezoną asociacija ir kaimo turizmo verslininkai? Kokia yra kaimo turizmo paslaugų vartotojams nematoma pusė?

Nekalbėsime apie orus: nors kaimo turizmo versle tai yra itin svarbus, tačiau nuo žmogaus pastangų niekaip nepriklausantis veiksnys. Kas kita yra su veiklos reglamentavimu susiję dalykai. Pašnekovė įvardija kelis labai svarbius aspektus.

Reikalingas Agroturizmo įstatymas

LKTA prezidentė atskleidžia, kad siekiama inicijuoti Agroturizmo įstatymą. Tokius įstatymus turi Austrija, kuri garsėja kaip kaimo turizmo Meka, Vokietijos žemės, Italija. Asociacija išanalizavo Austrijos ir Italijos pavyzdžius, pasikviestas Italijos agroturizmo ekspertas padėjo išryškinti pliusus ir minusus bei kaip geroji užsienio patirtis gali būti pritaikoma Lietuvoje.

Pasak A. Vaitkuvienės, Agroturizmo įstatymas padėtų diferencijuoti kaimo turizmo veiklą, pritraukti žmones į kaimą, kad jie pažintų tikrąjį kaimo gyvenimą, savo ruožtu gyvenimas kaime gerėtų.

Toks įstatymas leistų išspręsti dabar neretai viešai svarstomą problemą, kai, plečiantis kaimo gyvenvietėms, naujieji gyventojai skundžiasi rytais girdimu kibirų barškėjimu ar sklindančiais mėšlo kvapais.

Pašnekovė apgailestauja, kad su valdžios institucijų pertvarkomis padėtis pablogėjo:

„Pačioje pradžioje Turizmo įstatyme buvo geriau reglamentuota kaimo turizmo sąvoka, kaip kaimo turizmo sodybos turi atrodyti, kaip turi būti kuriamos. Tačiau perdavus visą turizmo sritį Ekonomikos ir inovacijų ministerijai, kaimo turizmas buvo prilygintas būsto nuomotojams. Dabar turizmo įstatyme net neturime kaimo turizmo sąvokos, ji atsirado tik poįstatyminiame akte, ministro nutarime, kuriame aprašomos apgyvendinimo paslaugų teikėjų rūšys“.

Regionuose nėra galimybės teikti tokio lygo paslaugas kaip viešbučiuose! Kita vertus, kaimo turizmo sodybas prilyginus apgyvendinimo paslaugų teikėjams, visus nakvynei apsistojančius svečius dabar būtina per 24 val. suregistruoti ir duomenis (vardą, pavardę, gyvenamąjį adresą) perduoti į elektroninę sistemą.

„Labai norėtume, kad atsirastų galimybė sugrįžti prie ištakų. Yra sodybų, kurios kuriasi kaime ir nežino, ar turės ką įdomaus. Agroturizmo įstatymas apibrėžtų, kaip tą daryti ir supaprastintų sąlygas“, – vizija dalijasi A. Vaitkuvienė. Ji taip pat atkreipia dėmesį, jog dabar pagal apgyvendinimo paslaugų teikėjams numatytas higienos normas sodybų šeimininkai savo svečiams negali pasiūlyti net savo vištų kiaušinių.

Apstu paslaugos teikėjų, kurie neregistruoja savo veiklos

LKTA prezidentė įvardija dar vieną problemą, apie kurią asociacija kalba jau ne vienus metus, tačiau padėtis nesikeičia. Tai veiklos registravimo problema – apstu tokių sodybų, kurios savo paslaugas siūlo daug pigiau nei vidutiniškai, o tai jiems pavyksta dėl paprastos priežasties – nes nėra tinkamai registravę savo veiklos ir dėl to išvengia kitiems būtinų išlaidų.

Nėra taip, kad jie veiktų visai nelegaliai. Jie gali turėti verslo liudijimą patalpų nuomai. Čia prasideda įdomumas. Pagal Turizmo įstatymą apgyvendinimo paslaugų teikėjams yra privaloma užsiregistruoti Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje (VVTAT).

„Jei neregistruotas VVTAT – reiškia, niekas netikrina: nei visuomenės sveikatos specialistai (ar sodyba atitinka sveikatos higienos normas), nei ugniagesiai... Nei jiems reikia pildyti svečių registracijos korteles. Labai supaprastėja sodybos veikla. Tas, aišku, leidžia labi sumažinti sodybos kainą“, – pašnekovė paaiškina apie kai kurių paslaugos teikėjų gudravimą, kuris, aišku, labai piktina tuos, kurie sąžiningai vykdo visus reikalavimus.

Vienas asociacijos narys Molėtų krašte suskaičiavo, kiek skelbiasi per įvairias platformas ir kiek yra registruotų VVTAT. Paaiškėjo, kad neužsiregistravusių dalis siekia net 40 proc.

Tokia spraga atsiranda dėl žinybinių barjerų, biurokratinio nesusikalbėjimo.

Verslo liudijimus apgyvendinimo veiklai, individualios veiklos pažymėjimus išduodanti Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) yra pavaldi Finansų ministerijai, o apgyvendinimo paslaugų teikėjus registruojanti VVTAT – Teisingumo ministerijai. „VMI nereikalauja, kad objektas būtų užsiregistravę VVTAT, o ši tarnyba labai aplaidžiai vykdo jai priskirtą funkciją kontroliuoti apgyvendinimo paslaugų teikėjus“, – teigia A. Vaitkuvienė. Pasak jos, yra labai akivaizdžių tai patvirtinančių pavyzdžių, kai, pvz., Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras surinktą informaciją apie neužsiregistravusias sodybas pateikė VVTAT, tačiau sąrašas atsidūrė stalčiuje – niekas nevyksta.

Kokia išeitis? Asociacijos manymu, problema būtų išspręsta, jei VMI neišduotų verslo liudijimo, kol objektai kaime nėra užsiregistravę VVTAT.

Autorės nuotraukos