Svetur gerai, bet namuose – geriausia

Laimė gyventi Tėvynėje

Jaukus, idealiai sutvarkytas butas netoli Kauno klinikų. Prie balkono savo šaką glaudžia pušis. Atskrenda paukštis, kuris kasdien džiugina į Lietuvą sugrįžusią Eleną Naujikienę.

Prieš akis rėmelis su Amerikoje likusios dukros, žinomos dizainerės Vilmos Marijos šeimos nuotrauka. Susitikimai – reti. Tačiau šildo prisiminimai.

88 metų moteris dar bendrauja su draugėmis, lanko teatrus ir koncertus, turi prabangą minimaliai rūpintis buitimi. „Neverdu valgio namuose. Šalia namų yra jauki kavinukė. Ten pavalgau pietus, o kartais net pusryčius ir vakarienę. Ten pasivaišiname su draugėmis. Gaunu amerikietišką ir lietuvišką pensijas. Esu ponia“, – šypsosi moteris.

Kai baigė darbą verslininko Juozo Kazicko šeimoje, kurį laiką dar gyveno Amerikoje. „Išėjusi į pensiją gyvenau kaip tikra niujorkietė. Dirbdama pas Kazickus buvau viskuo aprūpinta. Alga taupėsi. Iš lietuviškos ir amerikietiškos pensijų bei santaupų galėjau be rūpesčių savarankiškai gyventi. Bet pradėjo labai traukti Lietuva. Pasiilgau savo namų. Nusprendžiau visam laikui grįžti į Tėvynę. Ir kasdien už tai dėkoju gyvenimui“, – su šypsena apie savo likimo vingius kalba ponia Elena.

Ji užaugo nuostabiame Zarasų krašte. Tėtė anksti mirė. Mama liko viena su keturiomis dukromis. Gyveno kaime. Vieną dieną užsuko toks žydas – mirusio tėvo draugas. Sako: „Parduok viską, ką gali. Nes rusas suvarys į kolūkius ir viską atims. Už tuos pinigus nusipirk kokį namuką Zarasuose. Ateisi, išvalysi mano taupkasę ir užteksi pinigų pragyvenimui“.

Elenos mama taip ir padarė. Ne tik valė taupomąją kasą, bet darydavo alų ir veždavo į barą. Tokiu būdu našlė sugebėjo ne tik išauginti, bet ir išmokslinti dukras.

Elena baigė Kooperacijos technikumą, pradėjo dirbti buhaltere. „Sovietų santvarka atėmė viską. Žmonės buvo tarsi užmušti. Bet žmogus turi Dievo dovaną krapštytis iš bet kokios situacijos, o ne susidėti rankas ant krūtinės ir numirt“, – mamos ir savo bei seserų kabinimąsi į gyvenimą apibūdina Elena.

„Į skolą negyvenau ir skoloj nelikau“

Iš mamos darbštumą, pareigos jausmą paveldėjo ir dukros. Elena gyveno iš buhalterės algos. Bet kaip pati sako: „Į skolą negyvenau ir skoloj nelikau“. Šeima iširo. Teko vienai rūpintis dukra. Iš pradžių šiek tiek padėjo vyro tėvai. Vėliau ir jie neturėjo didesnių galimybių.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, į Ameriką išvyko dizainerės profesiją įgijusi ponios Elenos dukra. Ten ištekėjo, susilaukė vaikų.

“Dirbau beveik 24 valandas per parą, – vėliau „Šiaulių kraštui“ pasakos ponios Elenos dukra Vilma. – Vaikai – maži. O aš rengiu nesibaigiančias parodas. Mama pasišovė atskristi iš Lietuvos, kad mums bent valgyti pagamintų“.

Taip ir pasiliko ilgesniam laikui. Kai šiek tiek paaugo anūkai, pamačiusi, jog ir Amerikoje nedirbant sunku pragyventi, ponia Elena ėmėsi slaugyti ligonius, prižiūrėti už save vyresnius žmones. Su jais susidraugaudavo. Tapdavo tarsi viena šeima.

„Iš pradžių buvo sunku, – mena buvusi emigrantė. – Mokėjau tik vokiečių kalbą. Bet , kai aplink girdi anglų kalbą, greitai pramoksti, kad bent minimaliai susikalbėtum“.

Įtikti darbdaviams padėjo lietuvės kuklumas, tvarkingumas ir begalinis darbštumas.

„Kur pamatydavau skelbimą, ten ir eidavau dirbti“, – neslepia moteris.

Pasak ponios Elenos, lietuviai Amerikoje buvo labai kuklūs, neįžūlūs, darbštūs – už tai dauguma tenykščių žmonių juos mėgo.

Vėliau atrado lietuvių susivienijimą. Ne tik bendravo su savo tautiečiais, bet ir tvarkė patalpas tarsi savo namus.

Ten darbštuolę iš Lietuvos ir atrado lietuvių išeivijos gyvenime aktyviai dalyvavęs verslininkas, filantropas, ekonomikos mokslų daktaras, telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ Lietuvoje įkūrėjas Juozas Petras Kazickas.

Gal todėl, kad ir paties J. Kazicko pirmieji metai Amerikoje nebuvo lengvi, jis labai atjausdavo tiek savo tautiečius, tiek kitų tautybių žmones atblokštus į Ameriką.

J. Kazicko seneliai dalyvavo 1863 metų sukilime. Už tai kartu su savo vaikais buvo ištremti į Rusijos Saratovo guberniją, Čiornaja Pradinos kaimą. Ten 1918 metais gimė Juozas Petras Kazickas. Ketverių metų sūnų tėvai parsivežė į Lietuvą. Būdamas dvidešimties jis pradėjo studijuoti ekonomiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Čia susipažino su būsima savo žmona Aleksandra. Baigęs universitetą dirbo savivaldybės įmonėse.

Tačiau 1944-aisiais pasitraukė Į Vokietiją. Ten, pasak Elenos, jis ir susipažino su žmogumi, paskatinusiu imtis prekybos anglimi verslo. Iš Vokietijos Kazickų šeima patraukė į JAV. Ten pirmieji verslo žingsniai nebuvo lengvi.

Stiprybės būsimajam verslo magnatui teikė prisiminimai apie tėvą. Apie jį dažnai pasakodavo savo šeimai. Tėvas turėjo mažą krautuvėlę, iš jos pragyvendavo. Bet neatstumdavo nė vieno žmogaus, netgi to, kuris neturėjo pinigų už prekes susimokėti.

Panašiai elgėsi ir Juozas, vadovaudamasis katalikiška meile artimui. Duoti tiems, kurie likimo mažiau apdovanoti, dalytis, skleisti gerumą buvo pagrindinis jo gyvenimo credo.

„Jie man gyvenime labai daug davė“

Taip apie savo darbą Aleksandros ir Juozo Kazickų šeimoje kalba E. Naujikienė: „Kiekvieną dieną juos prisimenu. Jis buvo labai didelis lietuvis“.

Apie penkerius metus ji tvarkė namų ūkį, gamino valgį, prižiūrėjo šeimininką, kai jis pasiligojo.

„Jokių specialių kulinarijos mokslų nebuvau baigusi. Gamindavau tokį maistą, kurį man ir sesėms gamindavo mano mama. Bet, tikriausiai prasčiau už savo mamą, nes nepaveldėjau jos gebėjimų. Ir pyragų nekepiau. Apsiribojau paprastais, sveikais, lietuviškais patiekalais. Džiaugiuosi, kad jų šeimai įtikdavau. Labai juos gerbiau, nes tai buvo iš visų mano sutiktų lietuvių daugiausia pasiekusi, labai darni šeima. Man buvo labai svarbu, kad esu jiems reikalinga, niekuomet nesu pasakiusi, kad man sunku“, – prisiminimais dalijasi Elena.

Kazickai išaugino penkis vaikus: Jūratę Kristiną, Juozą Mindaugą, Mykolą Vytautą, Aleksandrą Kęstutį ir Joną Algirdą.

Aleksandras Kęstutis, po universiteto baigimo išvyko į kelionę po pasaulį ir rastas negyvas viešbutyje Nepale. Tai labai sukrėtė visą Kazickų šeimą. Jo atminimui tėvas pasatatė bažnyčią ir ant altoriaus užrašė mirusio savo sūnaus vardą.

Su žmona Aleksandra Juozas Kazickas išgyveno 70 metų. Ji Amžinybėn išėjo pirma. Elena prižiūrėjo savo šeimininką ir tuomet, kai jam pačiam sušlubavo sveikata. Lydėjo jį poilsiauti į Bahamus, kur šeima turėjo vilą, globojo jį ir Lietuvoje.

„Būdavo atsikeliu šeštą valandą ryto, sugrėbiu medžių lapus, sutvarkau kiemą. Paskui paruošiu pusryčius. Šeimininkas su ratukais atvažiuoja papusryčiauti. Pažvelgia pro langą ir šypsodamasis klausia: „Ar pas mus atsirado kiemsargis?“, – mena Elena.

Moteris sako, jog darbdavio elgesys ir manieros jos nevaržydavo, jautėsi pakankamai laisvai. Bet kartais paklausdavo šeimininko nuomonės:„Pone Kazickai, aš leidžiu sau elgtis kaip aš manau, bet tai nereiškia, kad ir jūs taip manot“.

„Net ir tuomet, kai buvau grįžusi į Lietuvą, skambino Kazickų dukra Jūratė, dabar vadovaujanti Kazickų šeimos fondui, kurį ponas Juozas įkūrė pardavęs skandinavams „Omnitel“ ir padrąsino kreiptis, jeigu tik ko prireiks“, – pasakoja E. Naujikienė.

Neprireikė. „Esu labai laiminga savo Tėvynėje, savo namuose, tarp savo giminių, draugių. Dėkoju likimui už tokią turtingą gyvenimo patirtį. Myliu gyvenimą. Noriu juo mėgautis, kuo ilgiau“, – sako ponia Elena.

Regina MUSNECKIENĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Autorės nuotr.