T. Karpavičius: krizė Kuboje iš ekonomisto perspektyvos

Pasak Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto ekonomisto dr. Tomo Karpavičiaus, šiandieninė Kubos situacija yra kraštutinis pavyzdys, kaip ilgai ignoruotos struktūrinės problemos anksčiau ar vėliau virsta visą ekonominį modelį tikrinančia krize.

„Kuba šiandien yra ne vienos krizės, o viso ekonominio modelio testas. Kai sistema per ilgai remiasi išorinėmis subsidijomis ir politiniais sandoriais, anksčiau ar vėliau ji susiduria su realybės kaina“, – sako dr. T. Karpavičius.

Energetinė krizė

2000–2014 metais Kuba iš Venesuelos gaudavo iki 100 tūkst. barelių naftos per dieną. Už šiuos tiekimus nebuvo atsiskaitoma pinigais – Kuba į Venesuelą siųsdavo gydytojus, kariškius ir kitą kvalifikuotą personalą, kurio šiai šaliai trūko. Toks modelis Kubai reiškė tris svarbius dalykus: iškreiptą energijos saugumą be rinkos kainos, galimybę dalį naftos perdirbti ir net reeksportuoti, taip pat stabilų vidaus elektros ir transporto sistemos funkcionavimą.

Tai buvo ne tik energetinė, bet ir fiskalinė subsidija. Ji leido Kubai atidėlioti struktūrines reformas, nes energetikos klausimas ilgą laiką atrodė išspręstas. Pats modelis pirmiausia susiformavo Hugo Chávezo ir Fidelio Castro politinio artumo pagrindu, o vėliau buvo tęsiamas ir Nicolás Maduro valdymo laikotarpiu.

Tačiau smarkiai smunkant Venesuelos naftos gavybai ši schema pradėjo byrėti. Kuba neteko savo energetinio „deguonies“ ir buvo priversta pirkti kurą rinkos sąlygomis, turėdama labai ribotas užsienio valiutos atsargas. Tai klasikinis vieno partnerio priklausomybės pavyzdys.

Situaciją dar labiau apsunkino JAV politika Venesuelos naftos tiekimo Kubai atžvilgiu. Rezultatas – šalis priartėjo prie energetinio kracho: elektros tiekimas daugelyje vietų nutraukiamas ilgam laikui, kuro atsargos normuojamos, o gyventojai maistą gaminasi naudodami malkas ir anglį.

„Energetika nėra antraeilis ekonomikos klausimas. Kai suyra energijos tiekimo sistema, kartu pradeda byrėti visa likusi ekonominė struktūra – nuo transporto iki maisto tiekimo“, – teigia dr. T. Karpavičius.

Valiutos krizė

Energetinis deficitas tiesiogiai virsta valiutos problema. Norint importuoti kurą, reikia dolerių. Tačiau Kuba jau ilgą laiką gyvena su struktūriniu užsienio valiutos trūkumu.

Šalyje egzistuoja keli oficialūs valiutos kursai ir labai plati neoficiali rinka. 2026 metų pradžioje Kubos centrinis bankas įvedė dar vieną valdomą plaukiojantį kursą, pradėjusį veikti nuo 410 Kubos pesų už 1 JAV dolerį. Oficialus tikslas buvo priartėti prie realios rinkos kainos ir sudaryti sąlygas eksportuotojams bei kai kuriems subjektams legaliau įsigyti valiutos.

Tačiau tikrąją padėtį geriausiai atspindi ne oficialūs pranešimai, o gyventojų elgsena ir lūkesčiai. Neoficialioje rinkoje pesas nusirito maždaug iki 500 CUP už 1 JAV dolerį. Tai reiškia spartų perkamosios galios kritimą ir dar didesnį kainų spaudimą importuojamoms prekėms.

Ekonomikos teorijoje tai yra aiškus kainų signalų iškraipymo atvejis – situacija, kai rinka nebegali tinkamai paskirstyti išteklių, nes valiutos sistema nebeatspindi tikrosios paklausos ir pasiūlos.

Demografinė įtampa

Kuba šiandien yra ant didžiausios demografinės krizės slenksčio nuo pat 1959 metų revoliucijos. Nuo 2021 metų šalį paliko daugiau nei 2 milijonai gyventojų. Tai reiškia ne tik gyventojų skaičiaus mažėjimą, bet ir darbo jėgos, kvalifikacijų bei ekonominio potencialo nykimą.

Padėtį sunkina ir kiti rodikliai. Kūdikių mirtingumas, kuris 2021 metais siekė apie 5 atvejus tūkstančiui gimusiųjų, 2025 metais išaugo iki maždaug 14. Kartu su komunalinių atliekų sistemos sutrikimais Havanoje ir kituose miestuose bei tropinių ligų plitimu tai rodo šalį esant vis arčiau humanitarinės krizės ribos.

Tai jau nėra vien ekonominis klausimas. Tai valstybės funkcionalumo klausimas.

Personalo eksportas

Dar vienas ilgą laiką svarbus Kubos ekonomikos ramstis buvo kvalifikuoto personalo eksportas. Kuba dešimtmečiais siųsdavo gydytojus, inžinierius, trenerius ir mokytojus į Lotynų Amerikos ir Afrikos šalis, o už tai gaudavo atsiskaitymus JAV doleriais.

Labiausiai paplitęs buvo gydytojų eksportas. Vienu metu ši sistema apėmė daugiau kaip 100 tūkst. gydytojų ir veikė 103 valstybėse. Nors 2021 metais ši geografija susitraukė iki 69 šalių, šiandien modelis praktiškai yra sustojęs. Tam įtakos turėjo keli veiksniai: JAV politika šių specialistų atžvilgiu, dalies jų teisinio statuso problemos ir pačių gydytojų bei kitų profesionalų emigracija.

Tai reiškia, kad Kuba praranda dar vieną reikšmingą užsienio valiutos šaltinį.

Turizmo vaidmuo

Turizmas Kuboje yra ne šiaip atskiras sektorius. 2023–2024 metais jis sudarė apie 10 proc. BVP, sukūrė apie 18 proc. darbo vietų ir absorbavo mažiau nei 40 proc. visų viešųjų investicijų. Tai buvo itin svarbus valiutos generavimo mechanizmas, iš kurio buvo finansuojamas importas.

Tačiau po pandemijos turizmas taip ir negrįžo į ankstesnę trajektoriją. Jei 2018 metais Kuba sulaukė apie 5 milijonų turistų ir gavo apie 3 mlrd. JAV dolerių pajamų, tai 2025 metais atvykimų skaičius sumažėjo iki maždaug 1,8 mln., o pajamos – iki maždaug 900 mln. JAV dolerių.

Čia Kuba atsiduria uždarame rate: be turizmo nėra valiutos, be valiutos nėra kuro ir importo, o be kuro dar labiau smunka pats turizmas. Situacijos absurdiškumą dar labiau išryškina faktas, kad užsienio oro bendrovėms buvo pranešta, jog dėl kuro trūkumo Kuboje jų lėktuvai, nusileidę saloje, negalės būti papildyti kuru.

„Tai klasikinis uždaro ekonominio rato pavyzdys. Kai vienas pagrindinių valiutos šaltinių silpnėja, visa sistema pradeda smukti daug greičiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio“, – sako dr. T. Karpavičius.

Pamokos

Dr. T. Karpavičiaus vertinimu, Kubos situacija 2026 metais leidžia išskirti tris universalias ekonomines pamokas.

Pirma, pernelyg didelė priklausomybė nuo vieno partnerio ar vieno sektoriaus visada kuria sisteminę riziką.

Antra, ilgalaikės subsidijos iš išorės negali pakeisti struktūrinių reformų. Jos gali tik laikinai atidėti momentą, kai problemos tampa nebevaldomos.

Trečia, energijos saugumas yra ne papildomas, o esminis ekonomikos funkcionavimo pagrindas.

Šios pamokos aktualios ne tik Kubai. Energetikos šokai, geopolitiniai konfliktai ir tiekimo grandinių trikdžiai 2020–2025 metų laikotarpiu paveikė daugelį valstybių. Kuba šiuo atveju yra kraštutinis pavyzdys, kuriame struktūrinės problemos tiesiog buvo gerokai gilesnės.

Išvados

JAV administracija vis garsiau kalba apie galimą režimo griūtį Kuboje. Tačiau net jei tai įvyktų, iškart kyla kitas klausimas – kas bus toliau? Pačioje Kuboje stiprios vidaus opozicijos beveik nėra, nes politinė sistema ilgą laiką neleido susiformuoti alternatyvioms partijoms ar jėgoms. Tai reiškia, kad galimos griūties atveju šalis susidurtų su laikinu politiniu vakuumu.

Vis dėlto Kuba dar nėra galutinai žlugusi ekonomika. Tačiau ji yra labai arti ribos, už kurios prasideda ne tik ilgalaikė stagnacija, bet ir gilesnė humanitarinė katastrofa.

Dabartinė krizė yra ne tik energetikos ar valiutos problema. Tai viso ekonominio modelio išbandymas. Ar ekonomika gali ilgai funkcionuoti remdamasi politiniais sandoriais ir subsidijuota energija? Ar galima dešimtmečius atidėlioti reformas? Ar įmanoma augti be investicijų, be produktyvumo šuolio ir be veikiančių rinkos signalų? Ar planinės ekonomikos modelis, net jei kai kuriuose sektoriuose jis turi laisvos rinkos bruožų, gali ilgai konkuruoti aplinkoje, kurioje dominuoja atvira rinka?

„Kubos krizė šiandien svarbi ne tik pačiai Kubai. Ji parodo, kas nutinka tada, kai politinis lojalumas, subsidijos ir reformų atidėliojimas ilgainiui pakeičia ekonominį racionalumą“, – apibendrina dr. T. Karpavičius.

Atsakymai į šiuos klausimus lems ne tik Laisvės salos, bet ir kitų panašios struktūros ekonomikų ateitį.

VU informacija