Taip laukiamas krokų žydėjimas...

Krokų įvairovė

VU Botanikos sodo Vingio skyriaus vedėja dr. R. Juodkaitė pasakojo, kad po neįprastai šiltos žiemos jau vasario pabaigoje gali imti skleistis pirmosios pavasarį žydinčių auksažiedžių krokų baltažiedės veislės ‘Aubade’, ‘Ard Schenk’, melsvažiedė ‘Skyline’, geltonžiedės ‘Fusconictus’ ir ‘Goldilocks’, purpurinio atspalvio C. siebery ‘Firefly’, geltonos spalvos C. thirkeanus, trispalvė (violetinės, geltonos ir purpurinės) C. nivalis veislė ‘Tricolor’, taip pat C. biflorus baltažiedė veislė ‘Miss Vain’.

Lietuvoje gėlynuose dažniausiai auginami pavasariniai, auksažiedžiai, geltonieji krokai. Rečiau sutinkami tinkliniai, siauralapiai, balkaniniai ir kitos mažiau paplitusios krokų rūšys.

Auksažiedis krokas (Crocus chrysanthus Herb.) natūraliai auga Balkanuose, Mažojoje Azijoje. Savaime veša sausuose, akmenuotuose šlaituose ir akmeningose pievose. Balkanuose ir Vakarų Turkijoje augančių laukinių auksažiedžių krokų žiedai būna įvairaus ryškumo geltonų arba auksinių atspalvių. Užauga iki 15 cm aukščio. Gumbasvogūniai 2 cm. Vainikėlis 3,5 cm ilgio, trumpastiebis, įvairių spalvų priklausomai nuo veislės: kreminis, ryškiai geltonas, bronzinis, melsvas, skaisčiai violetinis, kartais baltai dryžuotas. Dulkinės – citrinų geltonumo. Lapai 2–4, skroteliniai, ilgi, siauri, žolės žalumo, su baltais dryžiais per vidurį, žydėjimo metu perauga žiedus.

Žydi pavasarį, tik nutirpus sniegui. Nepakenčia pažliugusios žemės ir gajų, vešliai kerojančių augalų kaimynystės.

Auksažiedžio kroko veislės įvairiausių atspalvių (Tarptautiniame registre užregistruota daugiausia jų veislių): ‘Blue Bird’ (vainiklapiai balti, o išorinė jų pusė mėlyna, labai gausiai žydi), ‘Blue Pearl’ (žiedai švelniai melsvi), ‘Cream Beauty’ (kremiškai gelsvi, ankstyvi žiedai), ‘Fuscotinctus’ (žiedai nedideli, anksti žydintys, geltoni, išorinė vainiklapių pusė purpuriniai dryžuota), ‘Golden Yellow’ (žiedai nedideli, aukso geltonumo), ‘Goldilocks’ (labai anksti prasiskleidžia, žiedai tamsiai geltoni, išorinė vainiklapių pusė su tamsiai rudais dryžiais), ‘Princess Beatrice’ (žiedai melsvi), ‘Saturnus’ (ankstyvi, tamsiai geltoni, išorinė vainiklapių pusė purpuriniai dryžuota), ‘Snowbunting’ (žiedai balti, išorinė vainiklapių pusė pilkšvai dryžuota), ‘Zwanenburg Bronze’ (žiedai dideli, geltoni, išorinė vainiklapių pusė rudai dryžuota).

Siauralapis krokas (Crocus angustifolius West.) paplitęs Kryme, Balkanuose, Mažojoje Azijoje. Užauga iki 6–10 cm aukščio, žiedai oranžiniai geltoni, 2,5–3,5 cm skersmens, maloniai kvepia. Žydi kovą. Sėklos subręsta. Žiemoja nedengti. Tinka auginti grupelėmis gėlynuose, alpinariumuose ir induose, norint pražydinti žiemą.

Geltonasis krokas (Crocus flavus L.) kilęs iš Pietryčių Europos, savaime auga akmeningose pievose bei kalnų šlaituose. Žiedai ryškiai geltoni, trumpastiebiai. Lapai skroteliniai, ilgi, siauri, žolės žalumo, su baltais dryžiais per vidurį. Tinka alpinariumui ir stepių augalų sodui, gerai auga ir plinta vejoje, nebijo kitų augalų kaimynystės. Nepakenčia šlapios žemės.

Tinklinis krokas (Crocus reticulatus Stev. Ex Adam) paplitęs Užkaukazėje, Europoje, Balkanuose, Mažojoje Azijoje. Užauga iki 8–10 cm aukščio, žiedai šviesiai alyviniai su tamsesniais brūkšneliais, 3–4 cm skersmens. Žydi balandį. Sėklos subręsta birželį. Žiemoja nedengti. Tinka auginti grupelėmis gėlynuose ir induose, norint pražydinti žiemą.

Balkaninis krokas (Crocus tommasinianus Herb.) paplitęs Kroatijoje, Serbijoje, Bosnijoje, Juodkalnijoje. Augalai 10 cm aukščio. Lapai ilgi, siauri, žolės žalumo, su baltais dryžiais per vidurį, išauga žydėjimo metu ir nunyksta gegužę. Žiedų vainikėliai piltuvėlio formos, šviesiai violetiniai, iki 2–3 cm ilgio ir 3–4 cm skersmens. Žydi kovą. Sparčiai plečiasi, nes pasisėja savaime. Žiemoja nedengti. Tinka auginti grupelėmis gėlynuose, dideliais guotais žalioje vejoje ir induose, norint pražydinti žiemą.

1991 m. Tarptautiniame registre užregistruota per 11 veislių. ‘Albus’ žiedai balti, ‘Barr’s Purple’ ir ‘Ruby Giant’ – violetiniai, ‘Pictus’ – melsvai alyviniai.

Pavasarinis krokas (Crocus vernus (L.) Wulf.) natūraliai auga Pirėnuose ir Alpėse. Viena iš dažniausiai auginamų krokų rūšių įvairiuose gėlynuose bei alpinariumuose. Užauga iki 10–20 cm aukščio. Gumbasvogūniai 2,5–3,0 cm pločio, apdengti tinklišku, plaušuotu lukštu. Vainikėlis 3,5 cm ilgio ir 3,5–5 cm skersmens, geltonas, rožinis, violetinis arba baltas, kartais dryžuotas. Dulkinės – citrinų geltonumo. Lapai 2–4, skroteliniai, žydėjimo metu perauga žiedus. Žydi pavasarį, apie 20 dienų, kiek vėliau už ankstyvąsias rūšis.

Yra daug sodinių formų ir veislių: ‘Blue Pearl’ ir ‘Grand Maitre’ žiedai levandų mėlynumo, ‘Cream Beauty’ – kreminiai, ‘E. A. Bowles’ – ryškiai geltoni, apatinė vainiklapių pusė su bronziškai rudais šešėliais, ‘Jeanne d’Arc’ – balti, dideli, ‘King of the Striped’ žiedai dideli, violetiniai, su šviesesniais brūkšneliais, ‘Pickwick’ žiedai išmarginti purpurinėmis ir baltomis juostomis, ‘Victor Hugo’ – violetiniai, dideli, vidutinio ankstyvumo, ‘Queen of the Blues’ prasiskleidžia vėliau, žiedai mėlyni, ‘Remembrance’ žiedai dideli, violetiniai, vėlokai išsiskleidžiantys.

Vieta ir pritaikymas

Krokai gerai auga lengvoje, derlingoje priesmėlio bei priemolio drėgnoje dirvoje, saulėtoje vietoje ar pusiau pavėsyje. Laukinės rūšys mažai reiklios dirvai, o kultūrinės veislės reikalauja geros dirvos ir rūpestingos priežiūros. Krokai nepakenčia pažliugusios žemės, o kai kurios jų rūšys nemėgsta gajų, vešliai kerojančių augalų kaimynystės.

Krokai tinka grupėms sudaryti vejose – kaip natūralūs vejų augalai. Žolė tose vietose pirmą kartą nupjaunama gegužės pabaigoje, kai krokų lapai beveik visai pagelsta.

Auginami įvairiuose daugiamečių gėlių gėlynuose – didesniais ir netaisyklingos formos guotais, alpinariumuose, saulėtose atšlaitėse, po lapuočiais medžiais ir krūmais, pievelėse.

Krokai sodinami vietose, kur greičiau nutirpsta sniegas, nes jie gali sužydėti ir dar sniegui nenutirpus. Jų gumbasvogūnius galima sodinti vazonuose bei induose ir pražydinti žiemą arba pavasarį papuošti balkoną, terasą.

Dauginimas

Krokai dažniausiai dauginami gumbasvogūniais (pakaitiniais ir dukteriniais – „vaikučiais“), kartais ir sėklomis, kurias, beje, perneša skruzdėlės. Todėl kartais krokai pasirodo ir tose sodo vietose, kur jų niekas nesodino.

Krokų gumbasvogūniai iškasami birželio pabaigoje, kai visai nudžiūsta lapai, nes vėliau juos sunku surasti. Iškasti gumbasvogūniai 5–10 dienų apdžiovinami sausoje, vėjo perpučiamoje, vėsioje patalpoje. Po to atskiriami, sudedami į dėžutes ir laikomi iki sodinimo.

Pavasarį žydinčių krokų gumbasvogūniai sodinami nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio. Sodinama 6–8 cm gylyje ir 7–10 cm atstumu, mažesni sodinami tankiau, iki 5–6 cm gylyje. Krokai vienoje vietoje auga 3–4 metus. Tada lizde išauga daugiau gumbasvogūnių ir žydi 10 ir daugiau žiedų. Po to jie iškasami, nes susmulkėja tiek gumbasvogūniai, tiek žiedai.

Iškasami kasmet krokai pasidaugina greičiau. Beveik kiekvienas didelis gumbasvogūnis išaugina du, rečiau – tris keturis gumbasvogūnius ir nuo 50 iki 100 dukterinių gumbasvogūnių.

Sėklos sėjamos rudenį į purią, derlingą dirvą retai (kad nereikėtų pikuoti), 0,5–1 cm gylyje. Po 2–3 metų sėjinukai sodinami į nuolatinę vietą gėlyne, pražysta po trejų ketverių metų.

Rūta ANTANAITIENĖ

Viktorijos GUSEVOS ir 123rf nuotraukos