Tarp geriausių Kaziuko mugės amatininkų – ir žagarietė lėlininkė

Ruošėsi kaip baigiamajam bakalauro darbui

„Vos neapsiverkiau, kai išgirdau, kad mane skelbia viena geriausių mugės amatininkų. Apdovanoti buvo keli pagal skirtingus amatus meistrai: medžio drožėjas, tekstilininkas, audėjas ir kt. Tikrai buvo netikėta, juk į mugę suvažiavo net apie pusantro tūkstančio dalyvių! Bet kartu ir be galo malonu, kad organizatoriai pastebėjo. Šiemet ypatingai ruošiausi renginiui, kaip kokiam baigiamajam bakalauro darbui“, – iš dalies juokaudama, iš dalies rimtai kalbėjo Aušra Petrauskienė, turėdama omenyje, kad Vilniaus Kaziuko mugėje ne tik organizatoriai vaikšto, stebi ir renka geriausius, bet taip pat pro amatininkų stalus, stendus, stogines praeina Tautinio paveldo sertifikavimo ekspertų komisija, kuri rinkimų nedaro, tačiau stebi, kad amatininkai puoselėtų tikrąją lietuviškojo paveldo dvasią, kad savo gaminiais nenukryptų nuo reikalavimų, nepradėtų „išradinėti dviračio“ ir tobulinti darbų ne į tą pusę.

Žagarietė atviravo, kad praėjusiais metais ji iš minėtos komisijos buvo sulaukusi vienos kitos pastabos, tad reikėjo išsigryninti, pateikti lietuviškas lėles būtent tokias, kokios jos yra tradicinės, be nukrypimų.

„Per laiką dirbdamas kūrybingas žmogus vis nori kažką pridėti, pagerinti ir tavo darbas gali pradėti „išsigimti“, todėl aš labai vertinu šių ekspertų pastabas. Tad labai ruošiausi, skaičiau literatūrą. Pamenu, manęs pernai klausė, kodėl lėlių liemenės ne auksinės. Išsamiai nagrinėjau aukštaitiškų drabužių ypatumus, spalvas, detales. Nors Aukštaitija yra vienas regionas, bet ne toks ir vientisas, jis dar skirstomas į vakarų, rytų Aukštaitiją ir visur yra sava kūryba. Man pavyko apginti žalias liemenes“, – pasakojo Aušra Petrauskienė.

Šv. Kazimiero lėlytė

O vienos iš kelių geriausių mugės amatininkų vardą A. Petrauskienė pelnė už pristatytą renginyje šv. Kazimiero lėlę. Ją siuvo pirmą kartą, norėdama taip atkartoti daug kartų sumažintą patį mugės simbolį – didžiulę maždaug keturių metrų šv. Kazimiero lėlę, kuri paprastai dalyvauja eisenoje.

„Kasmet norisi kažko naujo, kad žmonėms būtų įdomu, todėl pasiuvau šv. Kazimiero lėlytę. Be šios lėlės, žinoma, vežiausi savo sertifikuotas lietuviškas lėlytes, jas, galima sakyti, visas namie išrinkau, visą ekspoziciją ištuštinau. Be tautinio paveldo sertifikuotų gaminių turėjau ir kitokių siuvinių – visokių segių, kačiukų. Viena 18-metė mergina pirko kačiuką ir sakė, kad kiekvienais metais ateina, ieško būtent mano katinėlių ir kaskart įsigyja vis kitokį, tad jau namie turi kolekciją. Labai gera ir malonu žinoti“, – sakė tautodailininkė.

Labiau važiuoja susitikti su bičiuliais

Aušra Petrauskienė Vilniaus Kaziuko mugėje dalyvauja daug metų. Ji lėles siuva jau 35-erius metus, o tautinio paveldo gaminių sertifikatą turi 15 metų. Šiemet Kaziukas buvo labai vykęs dėl puikaus oro. Tačiau žagarietės nuomone, mugėje buvo gerokai mažiau nei įprasta užsieniečių iš tolimesnių kraštų, pavyzdžiui, Pietų Korėjos, Japonijos ir kt. Užtat dažnai girdėjosi lenkiška šnekta. „Lenkų iš to, kas papuolė į akiratį, galėjo būti net apie 50 procentų visų mano lėlų stendo lankytojų. Gal specialiai buvo organizuotos ekskursijos į Kaziuko mugę“, – patebėjimais dalinosi pašnekovė.

Žagarės tautodailininkė sako, kad ji pati į Kaziuko mugę Vilniuje labiau važiuoja ne užsidirbti, bet susitikti su bičiuliais, tokiais pat tautodailininkais, lėlininkais, pabendrauti, pasisemti idėjų ir pasipildyti energijos „katiliuką“. O šiemet A. Petrauskienę ypač džiugino kartu mugėje buvusi dukra Daiva ir vos dešimties mėnesių anūkas Kipras, kuris, kaip juokėsi lėlininkė, „irgi jau prekiavo“.

Loreta RIPSKYTĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Asmeninės nuotr.