Tarp ištikimiausių žmogaus draugų

Draugystę su žirgais gali įvertinti tik tie, kas niekada be jų savo gyvenimo neįsivaizdavo ir neįsivaizduoja. Viena tokių – buvusi ilgametė Joniškio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vyriausioji specialistė-maisto produktų inspektorė Vida Katinienė. Rūpinimąsi gyvūnais ji vadina geriausia relaksacija.

Didžiausias džiaugsmas

Kol dirbo atsakingą darbą, moteris visada labiausiai laukdavo savaitgalių, kad po įtemptos darbo savaitės galėtų pamiršti visus kasdienius rūpesčius, atsikratyti susikaupusių neigiamų emocijų, kurių netrūkdavo, kai regėdavo žiaurų žmonių elgesį su gyvūnais ir dažnai juos su kolegomis gelbėdavo. Jau gal dešimt metų Vida su malonumu rengiasi raitelio drabužiais, ant galvos dedasi specialų šalmą ir skuba pas savo ištikimiausius keturkojus draugus.

Palepinusi juos gardėsiais, brandaus amžiaus moteris sėsdavo ant Konto ir išjodavo kasdieniu savo maršrutu netoli Joniškio esančių Kepalių, Beržininkų kaimų link. Pasak Vidos, jai būdavo visai nesvarbu, ar lyja, ar sninga, ar spaudžia šaltukas. „Jodinėjimas man buvo ir yra didžiausias džiaugsmas, oras tam neturi jokios įtakos.

Juk ne veltui sakoma, kad nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga. Man patinka ir arkliukus šukuoti, visai nesunku ir jų tvartus valyti. Nuo pavasario iki rudens pati traktoriuku ir žolės jiems pripjaudavau Saulės kvartale“, – pasakoja moteris.

Žirgų padaugėjo

Keletą metų Hanoverio veislės žirgas Konto, kurį gimtadienio proga jai padovanojo vyras Alvydas ir dukra Vidmantė, ir Šetlando veislės poniukė Nika – žvengė specialiai jiems pastatytame mediniame tvarte. Tačiau erdvės trūko ir jiems, ir patiems šeimininkams.

Vėliau Vida su vyru nusipirko apleistą sodybą netoli Joniškio, Satkūnų kaime, čia savo augintiniams pastatė erdvų tvartą, įrengė nedidelį jojimo taką. Išėjusi iš darbo VMVT, ryžosi pradėti nuosavą verslą – įkūrė žirgynėlį, kuriame suaugusiuosius ir vaikus moko jodinėti.

„Kai jau turėjome Konto ir poniukę Nikutę, skelbimuose radau, kad Ukmergėje parduodama kumelaitė Dora. Taip ir praradau ramybę. Nuvykau jos apžiūrėti, o šis žirgas tiesiog prilipo prie manęs. Taip ir parsivežėme juodąją gražuolę į Joniškį, – su entuziazmu apie savo meilę žirgams pasakoja V. Katinienė. – Ramu buvo neilgai, nes vėl aptikau skelbimą, kad Alytuje parduodamas gražuolis poniukas Wudis. Tad ir jis atkeliavo į naujus namus. Tikras nenuorama ir išdykėlis, tačiau pavyko jį išmokyti tempti vežimuką, kad galėtų išlieti energiją, o stipri raitelė Goja jį sutramdo. Paskutinis į mūsų namus atvažiavo sartis Wind. Buvo jaunas, tik dvejų metų. Tad jam teko dar porą metų paaugti, kol išsikovojo kitų žirgų pripažinimą.“

Pasivijo vaikystės svajonę

„Kai gavau dovanų Konto, man tai buvo tikras siurprizas, nes kada nors įsigyti nuosavą žirgą buvo sena mano svajonė. Poniukę Niką nupirkome, kad Kontui nebūtų liūdna. Daug metų ji buvo didžiausias Saulės kvartalo vaikų džiaugsmas. Be tinkamos aprangos ant to mažo arkliuko nebūdavo galima atsisėsti, todėl teko nupirkti ir balną, ir kelias vaikiškas liemenes, ir specialių raitelių šalmų“, – prisimena Vida.

Dar vaikystėje, kuri prabėgo Skuodo rajono Barstyčių kaime, ji matydavusi, kaip kolūkio pirmininkas į darbą važinėja „viliuku“, o veterinarijos gydytojas į fermas atjoja Lietuvos sunkiųjų veislės arkliu.

 „Aš jam tuomet labai pavydėdavau, nes arklys man buvo ypač gražus gyvulys. Tėvų namuose gyvūnų taip pat netrūko, tačiau arklys labiausiai žavėjo savo protingu žvilgsniu. Todėl, baigusi vidurinę mokyklą, nedvejodama išvažiavau studijuoti į Lietuvos veterinarijos akademiją“, – apie pasivytą svajonę pasakoja žirgų mylėtoja V. Katinienė.

Perduoda savo patirtį kitiems 

Baigusi mokslus ir pagal paskyrimą atvažiavusi dirbti terapeute į tuometę Joniškio veterinarijos stotį, Vida arklių nepamiršo. „Kol dar gyvenau stoties kieme esančiame bute, po darbo jodinėdavau – sėsdavau ant kumelaitės Saros, kuri buvo laikoma  darbuotojų daržiukams įdirbti. Tuomet laukais, miškais jodavau Skilvionių ar Satkūnų link. Vėliau, kai veterinarijos gydytoja dirbau Kalvių pasienio veterinarijos poste, galėdavau tik pasigrožėti per Lietuvos–Latvijos sieną išvežamais ar į mūsų šalį įvežamais sportiniais žirgais“, – prisimena V. Katinienė

Kai dukra užaugo ir išvažiavo studijuoti, o šeima pasistatė savo namą, Vida tvirtai nusprendė išmokti joti. Vida džiaugiasi, kad tuomet jaunas treneris buvo supratingas ir ironiškai nežiūri  į jos, brandaus amžiaus moters, norą išmokti taisyklingai pabalnoti žirgą, jojant jį suvaldyti. Šiandien ji pati sukauptą patirtį ir žinias mielai perduoda kitiems mylintiems žirgus žmonėms.

Reikia ir dėmesio, ir pinigų

Pasak Vidos, penki žirgai reikalauja daug dėmesio – reikia ne tik juos pašerti, pagirdyti, bet ir gardus valyti, šukuoti. „Karantinas labai sumažino norinčiųjų pramogauti su žirgais, daugiausia raitelių sulaukdavau vasarą – dažniausiai apsilankydavo grįžę atostogų emigrantai su vaikais. Šią žiemą žirgai tiesiog atostogavo, nes nebuvo lankytojų. Šis užsiėmimas, mano nuomone, niekada neatsipirks. Tai – tiesiog gana brangus hobis, nes tenka viską pirkti: šieną, pakratus, kombinuotuosius pašarus, pašarų priedus. Kasmet veterinarijos gydytojas tvarko žirgelių dantis, vakcinuoja, dehelmintizuoja, kas tris mėnesius kalvis sutvarko kanopas. Labai esu dėkinga savo vyrui Alvydui, kuris remia šią mano veiklą finansiškai“, – dėl savo apsisprendimo darbą valstybės tarnyboje iškeisti į širdžiai mielą pomėgį nesigaili Vida.

Tikras gyvūnijos pasaulis

Be žirgų, V. Katinienės namuose netrūksta ir kitų mielų augintinių. Kol šeima dar gyveno bute, neišskiriamais bei visateisiais jos nariais buvo ir du bokseriai, taksė ir  anglų buldogas. Dabar Katinų namuose amsi penki priglausti šuneliai, miaukia devynios katės. Septynios iš jų gyvena šeimos žirgyne. Beje, taip pat priglaustos, kažkieno paliktos likimo valiai. Tačiau, pasak Vidos, yra sterilizuotos, tad ūkis nebedidės.

Kai Lietuvos gyvūnų globos draugijos Joniškio skyriaus pirmininkė Stanislava Berklovienė prieš keletą metų prie savo parduotuvės rado paliktą dėžę su mažyčiais, bejėgiais kačiukais, vieną jų pasiėmė Vida. Vėliau tas leisgyvis padarėlis tapo gražuole, trimis spalvomis išmargintu kailiu Šakira. O juoda katytė Bagira į Katinų namus parkeliavo iš benamių gyvūnų prieglaudos. Vida dar turi ir didelį akvariumą su 80 žuvyčių.

Birutė ČIŽIENĖ

Vidos KATINIENĖS asmeninė nuotrauka

2021-04-30