Tarp kultūros ir chaltūros

Konkretesni klausimai

Politinės partijos „Nemuno aušra“ lyderis Remigijus Žemaitaitis, surašęs nedidelę įžangą, adresuoja kelis konkrečius klausimus Lietuvos kino centro (LKC) vadovui: „Per dešimtmetį Lietuvos kinas padarė įspūdingą šuolį – tarptautiniai festivaliai, apdovanojimai, pripažinimas. Tačiau už šių laimėjimų slypi kita realybė: visos viešos paramos sistemos koncentracija kelių prodiuserinių studijų rankose, kurios kasmet gauna reikšmingą LKC finansavimo dalį. Vieši duomenys rodo, kad 2020–2024 m. laikotarpiu daugiausia finansavimų atiteko: „Just a Moment“ (prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė), „M-Films“ (Marija Razgutė), „Artbox“, „Broom Films“, „Nominum“ ir keliems kitiems seniai įsitvirtinusiems žaidėjams. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) dar 2023 m. konstatavo, kad kai kurie ekspertai vertino su jais susijusių subjektų paraiškas – tai rodo ne skandalą, o struktūrinę spragą. Ir vis dėlto – ši spraga iki šiol neuždaryta. Tuo pat metu LKC 2024 m. skiria 9 mln. Eur Palangos kino teatro „Naglis“ rekonstrukcijai – projektui, kuris yra kino grandinės paskutinėje stadijoje, kai vis dar neturime nacionalinio paviljono, postprodukcijos centro ar realios kūrybos bazės.

Todėl klausimai LKC direktoriui Laimonui Ubavičiui:

1.  Ar laikote tinkamu modelį, kai 60–70 proc. valstybės kino paramos kasmet atitenka 6–8 toms pačioms įmonėms ir asmenims?
2. Kodėl iki šiol nėra įdiegta ekspertų rotacija ar nepriklausomas auditas, kai STT jau prieš metus įvardijo interesų rizikas?
3. Ar Lietuva turi strategiją, kaip sukurti kino gamybos bazę, kuri generuotų pajamas, o ne tik vartojimo infrastruktūrą?
4. Kodėl valstybė investuoja milijonus į kino teatrų rekonstrukcijas, bet ne į industriją, galinčią kasmet atnešti 40–50 mln. Eur užsienio investicijų?
5. Kiek lėšų iš Lietuvos mokesčių buvo realiai pervesta užsienio gamyboms per 2020–2024 m.? Ar visuomenė turi teisę žinoti šiuos skaičius?

Šie klausimai nėra puolimas. Jie – apie atsakomybę, sisteminį skaidrumą ir valstybės investicijų kryptį. Kultūros politika nėra privatus klubas – tai viešasis interesas.“

Kultūrininkų atsakas

Netrukus LKC vadovas L. Ubavičius LRT laidoje „Kultūros rentgenas“ papasakojo apie kinui skiriamą biudžetą, tarptautinius kino sklaidos projektus ir pritraukiamas užsienio investicijas. Laidoje dalyvavo ir Lietuvos kultūros tarybos (LKT) pirmininkė Kristina Mažeikaitė, tačiau, žinoma, laida vyko labai sklandžiai, be jokių oponentų ar „svetimųjų“ balsų, be nepatogių skaičių ir begalinį skaidrumą paneigiančių įžvalgų... Tik preambulėje radijo laidos vedėjas Marius Eidukonis užsiminė, jog esą „viešojoje erdvėje pastaruoju metu pasirodo nemažai informacijos apie tai, kad LKC ir LKT neskaidriai skirsto finansavimą kūrėjams, abejojama ekspertų nešališkumu ir kompetencijomis“.

Pats LKC išplatino tokį pareiškimą: „Reaguodami į viešai paskelbtą informaciją apie LKC ekspertų veiklą, norime atkreipti dėmesį, kad ekspertai nevertina projektų, su kuriais yra susiję, o pastebėję galimą interesų konfliktą ar jo regimybę, pasitraukia iš ekspertinės veiklos. Visos penkios šiuo metu veikiančios projektinio vertinimo ekspertų komisijos dirba griežtai pagal galiojančius kino projektų vertinimo ekspertų komisijų nuostatus. Per pastaruosius dvejus metus LKC įvyko du nepriklausomi auditai, kurie nagrinėjo išskirtinai kino projektinį finansavimą ir ekspertų veiklą. Jų rekomendacijas įgyvendinome – tai leido dar labiau sustiprinti ekspertų komisijų darbo skaidrumą ir efektyvumą.

Pastarojo laikotarpio Lietuvos kino pasiekimai, augantis žiūrovų susidomėjimas ir tarptautinė sėkmė leidžia manyti, kad veikianti kino projektų finansavimo ir ekspertinio vertinimo sistema užtikrina norimus rezultatus, o ekspertų veikla yra kokybiška ir aukštos kompetencijos. Artimiausiu metu bus paskelbtas viešas kvietimas naujoms ekspertų komisijoms. Tikime, kad bendradarbiavimas su kino srities profesionalais ir toliau užtikrins skaidrų, kompetencijomis grįstą ir kultūros sektoriui atvirą finansavimo procesą.“

Netrukus „Lietuvos kino bendruomenė“ išplatino kreipimąsi į prezidentą, ministrę pirmininkę, KM ir Seimo Kultūros komitetą dėl neva „skleidžiamos dezinformacijos“, kur iš esmės pakartojo LKC parengtą jau cituotą tekstą ir nuo savęs dar pridėjo: „Raginame netoleruoti tokio atskirų politikų elgesio, pasmerkti nepagrįstus viešus pasisakymus ir neleisti puldinėti mūsų kultūros institucijų, taip menkinant pagrįstą kultūros žmonių susirūpinimą dėl situacijos šalyje.“ Žinoma, kaip reikalauja žanro taisyklės, pabaigoje prirašyta kreipimąsi palaikančių įstaigų pavadinimų ir pavardžių.

Atsakas į atsaką

Tačiau R. Žemaitaitis, taip ir nesulaukęs konkrečių atsakymų, išplatino savo reakciją, pavadindamas tai „Kai pasitikėjimas tampa manipuliacijos įrankiu“ ir retoriškai klausdamas – kas iš tiesų pasirašė laišką už LKC? „Spalį paskelbtas atviras Lietuvos kino bendruomenės laiškas skambėjo kaip gražus solidarumo gestas – kino kūrėjai stoja mūru už LKC, gindami meninę laisvę, skaidrumą ir kultūros stabilumą. Tačiau, pažvelgus giliau, kyla klausimas: kas iš tiesų kalba bendruomenės vardu? Ar šis pasitikėjimo manifestas išreiškia visų kūrėjų balsą, ar tik tam tikros grupės savisaugos refleksą? Kas pasirašė laišką?

Po laišku – apie 293 pavieniai asmenys ir 13 organizacijų: kino festivaliai („Kino pavasaris“, „Scanorama“, „Nepatogus kinas“), asociacijos (AVAKA, Nepriklausomų prodiuserių asociacija), režisieriai, aktoriai, kritikai. Iš pirmo žvilgsnio – visa kino bendruomenė. Tačiau skaičiai pasako ką kita.“

„Nemuno aušros“ lyderis toliau nenusileidžia ir užduoda nepatogius klausimus: „Kas iš tiesų gauna finansavimą? Pagal LKC viešus duomenis (2014–2025 m.), tik apie 20 proc. pasirašiusiųjų yra gavę LKC finansavimą. Daugeliu atvejų tie patys žmonės teikia paraiškas, sėdi ekspertų komisijose ir dalyvauja sprendimuose, kas gaus paramą kitais metais. Likę apie 80 proc. signatarų (apie 230 žmonių) niekada neteikė paraiškų ir negavo jokio finansavimo. Tai aktoriai, technikai, dėstytojai, kritikai – žmonės, kurie kūrybiškai prisideda prie filmų, tačiau neturi jokio tiesioginio santykio su LKC finansavimo sistema. Jų parašai – tai solidarumo išraiška, bet ne LKC kompetencijos garantas. Dauguma jų nežino, kaip realiai veikia vertinimo mechanizmas, kokie ryšiai ir interesai jį lemia.“

Toliau R. Žemaitaitis konstatuoja, kad „LKC, be abejo, prisidėjo prie daugelio reikšmingų filmų, tačiau nuo 2014 m. STT ir Valstybės kontrolės ataskaitos fiksuoja pasikartojančias problemas – interesų konfliktus, uždarą vertinimo ratą, tų pačių asmenų dominavimą komisijose. Sistemos esmė – ne blogis, o koncentracija. Kai tie patys finansavimo gavėjai ima kalbėti visos bendruomenės vardu ir reikalauja „nepulti institucijos“, klausimas tampa akivaizdus – ar tai vienybės ženklas, ar uždaros sistemos savisaugos signalas? Skaičiai kalba aiškiau nei emocijos. Iš beveik 300 pasirašiusiųjų – tik kas penktas turi tiesioginį ryšį su LKC finansavimu. Likusieji – simbolinė masė, kuri, galbūt nesąmoningai, suteikia moralinį svorį aktyviosios mažumos interesams.“

Finansai ir žlugę projektai

„Investicijų projekto „Šiuolaikinio kino kultūros ir audiovizualinių menų sklaidos centro – regioninės filmotekos „Naglis“ sukūrimas, modernizuojant esamą infrastruktūrą“ bendra vertė siekia 9 068 710,09 Eur“, – rašoma oficialioje LKC ataskaitoje. Taigi, nors ir kaip skaudu tai pripažinti „kultūros bendruomenei“, bet R. Žemaitaitis sakė tiesą. Jis ir toliau nesustoja bei skelbia sistemiškai ištratintų lėšų suvestinę: „Kai kultūros sektorių valdo tie patys „ekspertai“, kurie patys neatsiskaitė už gautas valstybės lėšas – tai jau ne kultūra. Tai sistemos saviapgaulė.

Projektai, gavę valstybės finansavimą, bet likę neįgyvendinti:

„Žalgiris – Geležies diena“ – 2008 m. KM skyrė 550 tūkst. Lt (apie 159 tūkst. Eur) istorinės dramos kūrimui. Filmas taip ir nebuvo sukurtas. Valstybės kontrolė konstatuoja – lėšos panaudotos nerezultatyviai.

„Sibiro madona“ – 2009 m. KM papildomai skyrė 250 tūkst. Lt (apie 72 tūkst. Eur) užbaigimui. Projektas taip pat nebuvo baigtas, filmas viešai nepasirodė.

„Tylėjimas“ – 2009 m. skirtas 120 tūkst. Lt (apie 34 tūkst. Eur) parengiamiesiems darbams. Projektas liko scenarijaus lygmenyje, kūrybinė eiga nutrūko.

Iš viso – beveik 1 mln. Lt (apie 290 tūkst. Eur) valstybės pinigų skirta trims projektams, kurių nė vienas nepasiekė žiūrovų. Ir vis dėlto šiandien tas pats žmogus – Arūnas Stoškus – yra LKC ekspertas, vertinantis kitų kūrėjų paraiškas, sprendžiantis, kam skirti valstybės pinigus.“

Apibendrinimai

Verslininkas, politikas ir visuomenininkas Vidmantas Martikonis bene tiksliausiai apibūdino kultūrininkų „protesto“ esmę: „Kultūra ar chaltūra? Jeigu kultūra yra „daroma“ tam, kad paimti iš valstybės biudžeto kuo daugiau pinigų, tai jau yra chaltūra. Lietuva turi iškilių kūrėjų. Ir jie tikrai kuria ne dėl biudžeto pinigų. Bėda ta, kad Lietuvoje pastaruoju metu kultūrininkų vardą savinasi tie, kurie įprato patogiai sėdėti prie „valstybės užsakymų puodo“ ir netrukdomai rūpintis savais projektėliais. Kuo ilgiau iš to puodo semia, tuo tampa aktyvesniu kultūrininkų protestų dalyviu. Savas ratelis rūpinasi ne kultūra, bet chaltūra. Ar kas paklausė, kiek vertės jie sukuria už valdiškus pinigus? Kodėl valstybei reikia finansuoti dvidešimt metų vykstantį festivalį, į kurį susirenka vis tie patys „meno kūrėjai“? Arba, kodėl vis tos pačios pavardės gauna biudžeto pinigus savo filmams ar knygoms išleisti? O kur dar įvairūs oriniai performansai, per kuriuos, prisidengiant menu, labai lengva įsisavinti biudžetą.

Blogai yra tai, kad Lietuvos kultūra tampa „suvalstybinta“. Tai patvirtina ir save kultūros atstovais vadinančiųjų protestai dėl to, kas turi užimti kultūros ministro postą. Nusiritom. Save gerbiantis menininkas, paskendęs kūrybos vizijose, net nežino kultūros ministro pavardės. Jam, kaip kūrėjui, valdžia nerūpi. Jis kuria ne dėl valdžios. Dabar gi visa vadinama kultūra susiveda į valdiško biudžeto užsakymus. Kas arčiau prieis prie puodo. Kas daugiau į savo lėkšte pakabins. Tai kultūros parodija, kuri Amerikoje sužlugtų tą pačią akimirką, negaudama valstybinio finansavimo. Ar tuo keliu einame? Kurti ar siurbti?“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.