Tarp metalo ir gamtos

Kol gyveno atskirai

R. Andriušienė gimė Kretingoje, tačiau gyvenimas tėvus nubloškė į Aukštaitiją, kur ji Grinkiškio vidurinėje mokykloje baigė pirmąją klasę. Vėliau tėvai persikėlė gyventi į Tauragę. Čia ji baigė mokyklą ir išvažiavo studijuoti architektūros į Vilnių. Po studijų grįžo į Tauragę. Per gyvenimą moteris dirbo įvairius darbus, tačiau prie pastatų projektavimo taip ir neprisilietė. Paskutiniu metu dirbo baldų projektuotoja ir konstruktore. Kaip pasakojo, ji dirbo žmonėms, ne valdiškai. Vienodų spintelių nebuvo – visi projektai buvo išskirtiniai, su išjautimu.

A. Andriušis kilęs iš Prienų. Baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Alytaus politechnikumą, kur mokėsi apie kompresorines šaldymo mašinas. Po tarnybos kariuomenėje sutiko būsimą žmoną, vedė ją ir kartu užaugino tris vaikus.

R. Andriušienė tik geriausiais žodžiais atsiliepia apie vyrą, sakydama, kad jis yra nuoširdus, atkaklus, sąžiningas ir pradėtą darbą dirba tol, kol pasiekia norimą galutinį rezultatą. Staklių ir įrankių kūrimas savo darbui palengvinti, jų gamyba, tobulinimas, visų gaminių techniniai sprendimai, įrankių priežiūra – tai jo stiprioji pusė, kuria jis užsiima.

Atsivėrė kūryba

Kūrybinis šeimyninio dueto kelias prasidėjo 2012-ųjų pavasarį, kai R. ir A. Andriušiai sukūrė ,,Akmens fantaziją“. Pasitardami, būdami vienas kito džiaugsmas, didžiausias kritikas, draugas ir padėjėjas tiek laimėje, tiek varge, ėmėsi konkrečių darbų. Į tuos darbus žvelgiant, ne vienam kyla klausimas – nejaugi tai gali padaryti žmogaus rankos?

Pasak ŪP pašnekovės, dirbant kartu, aišku, tenka ir pasiginčyti, ir net atkakliai įrodinėti, kodėl turi būti taip, o ne kitaip. Sprendimuose praverčia vyro konstrukcinis ir loginis mąstymas, o žmonos stiprybė – vizija, t. y. kaip turi atrodyti dar nematomas kūrinys ir kokia turi būti darbų seka. „Mes patys tiek įsijautėme, kad sustoti nebegalime. Ačiū, kad mes išdrįsome pradėti kurti grožį, – dėkojo R. Andriušienė sau ir savo vyrui. – Ačiū, kad laiku išėjome iš patogios komforto zonos.“

Vabaliukai tapo gelbėtojais

Verslo pradžioje, gyvendami Tauragėje, savo gaminius Andriušiai veždavo parduoti į Žemaitiją, į didįjį Rietavo turgų. Ten išgirsdavo įvairių nuomonių – ir kad akmenį sugadino jį supjaustę, ir kad tai yra nuostabūs, tobuli darbai. Būdavo, išparduodavo savo kūrinius, bet buvo dienų, kai grįždavo namo su tuo, ką atsivežė. Tuomet gelbėdavo... vabaliukai. Keli visada rasdavo sau naujus šeimininkus. „Vabaliukai buvo mūsų duona, degalai mašinai ir stimulas. Tuos iš metalo pagamintus vabaliukus su akmenuku – mažas skruzdėlytes, bitutes – ir dabar dar švelniai vadiname mūsų gelbėtojais“, – prisiminė darbų pradžią menininkė.

Puoselėja sodybą

„Dar turiu tokią idėją, bet kol nepadaryta iki galo, nesinori girtis, – atviravo redakcijos pašnekovė. – Pašušvio miestelyje, Radviliškio r., turime įsigiję sodybą. Rugpjūčio pabaigoje jau bus 8 metai, kai čia gyvename. Turėjau viziją įsirengti gėlynus, gėlynuose statyti skulptūras, fontanus, šviestuvus ir, žinoma, metalines gėles. Vis nesiryžau pradėti, kol pernai lapkritį neatsirado būtinybė kažkur susodinti prisipirktas tulpes. Taip ir įsivaizduoju, kaip žmonės lanko sodybą, gėrisi ir perka. Aišku, dar reikės atvesti laistymą, elektrą, įrengti fontanus. Bet jau pradėjau. Vyras daug ką moka padaryti pats.“

Paklausta, kaip šiam darniam šeimyniniam duetui pavyko prisijaukinti metalą, o svarbiausia, kaip ji pati savo moteriškomis rankomis atlaiko jo galią, R. Andriušienė atsakė paprastai: „Metalas moters rankose virsta švelniu paukščiu, gyvu padaru, iš metalo gali išsukti tai, ką tik sugalvoji. Aišku, gali prisisukti ir pūslių. Mūsų darbai yra vienetiniai, kūrybos procesas trunka ilgai, kol pamatai viziją, tada jau pajuda: techniniai sprendimai, konstrukcija, detalės.“

Pražydo metalo gėlės

– Kiek svarbus yra metalo pasirinkimas, norint pasiekti norimą efektą?

– Mūsų gaminiuose naudojamas juodas metalas ir nerūdijantysis plienas. Taip, metalo pasirinkimas yra svarbus, nes, gaminant, pavyzdžiui, pienės pūkus, reikia labai plonos nerūdijančiojo plieno vielos, o kotas taip pat turi būti nerūdijančiojo plieno. Ir viskas turi derėti, būti stipru ir patikima.

– Kokį procesą naudojate formuodami gėles? Ar tai rankų darbas, ar naudojate kokią nors techniką, įrankius?

– Gėlės gimimo procese visi darbai atliekami rankomis – tai rankinis metalo pjovimas, šlifavimas, lankstymas, virinimas, vėl šlifavimas ir apdaila.

– Kokios gėlės dažniausiai dominuoja jūsų darbuose ir kodėl?

– Lietuviškame darželyje „auga“ lietuviškos gėlės. Didžiausia paklausa yra aguonų galvučių, linų. Žydinti aguona – topų topas, populiarumu nenusileidžia rugio varpos, meldai, ežiuolės, kanapėlės. Moderniuose gėlynuose populiarūs dubenėliai, didesni – jie kartu ir lesyklėlė, ir girdyklėlė, mažesni – žavingai juos papildo. Taip pat populiarūs dideli gysloti lapai, morkos žiedas – jie skina laurus visose mugėse. Pernai pagamintas dekoratyvinis česnakas – daugiamečių gėlynų karalius.

– Gaminate originalius gėlių laikiklius, vijoklių sieneles. Papasakokit apie tai.

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. kovo 7 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.