Tautodailininkas „stato“ pasaulio architektūros šedevrus

Ekskursija po pasaulį – bute

Vienas Minkų buto kambarys skirtas tautodailininko pomėgiui ir aistrai – žinomiems pasaulio architektūros statiniams. „Statybos“ prasidėjo nuo dukters Aistės ir jos vyro Ramūno dovanos – Barselonos Sagrada Família (Šv. Šeimynos bažnyčios) bažnyčios 3D modelio.

„Nuo tos bažnyčios aš užkibau“, – šypsosi R. Minkus.

Tautodailininkas, pagal specialybę – inžinierius, yra sukūręs apie šešiasdešimt modelių, bute galima pamatyti trisdešimt, kiti saugomi garaže – tiesiog trūksta vietos.

„Jei norite, padarysiu ekskursiją“, – pasiūlo R. Minkus. Ir kelionė po architektūros pasaulį su gidu prasideda.

Kad šedevrus būtų galima nuodugniai ištyrinėti iš visų pusių, įvertinti detales, puošybą, tautodailininkas sukonstravo specialų stovą. Ant jo ir montuoja bažnyčias. Maketų mastelis – 1:300, 1:400 – priklauso nuo pastato. Vienam statiniui sukurti reikia maždaug trijų mėnesių itin kruopštaus darbo. Kai pradeda dirbti, negali sustoti – norisi galutinio rezultato. Renkasi, kad būtų kuo sudėtingiau, kuo didesni matmenys, įspūdinga išvaizda – tada „apetitas atsiranda“.

„Ulmo katedra Vokietijoje priskiriama prie aukščiausių, – gėrisi R. Minkus. – Aukščiu ir grožiu panaši į Ulmo – Šv. Nikolajaus katedra Hamburge, bet konstruktyvas visai kitoks. Nauja, neseniai padaryta – Šv. Lorenco bažnyčia Niurnberge, Vokietijoje. Ji seniai seniai pastatyta, iš išorės labai graži, matote, kiek elementų – juvelyro darbas, kiekvieną detalę reikia apčiupinėti. Padaryti vidinius matavimus, brėžinius. Viskas pas mane tvirta – kaip monolitas.“

Kaip vyksta „statyba“? Pirmiausia R. Minkus atsisiunčia ruošinius. Vien tik juos suklijavus, patikina, vaizdas nežavėtų, nes dauguma ruošinių yra vienoje plokštumoje, ir būtų tik „glupstva“. Tad viską stengiasi padaryti taip, kaip yra tikrovėje. Statinį išsinagrinėja internete, nusifotografuoja po gabaliuką, nes kiekviena detalė labai svarbi, paskui vaizdą išsididina ir atsispaudžia. Padaręs korpusą, imasi apdailos – klijuoja dekorą, detales, kolonas, langus, net varpus pakabina ir varpinių žaliuzes įstato.

Patikina: jeigu nepadarysi visų angų, papuošimo elementų, stoglangių – bus labai paprasta ir vaizdo neliks.

Visa konstrukcija yra iš kartono, o detalės – iš medžio, metalo. Elementus išpjauna lazeriu.

Naudoja medžio ir kartono klijus, jie labai gerai sutvirtina – lyg suvirina. Kartą teko taisyti klaidą, tad buvo didžiulis darbas išpjauti sujungimus. Bet taip nutiko tik kartą.

Susidomėjęs bažnyčiomis, R. Minkus sako sužinojęs ir įvairiausių įdomių faktų. Pavyzdžiui, kad Prancūzijoje yra trys Dievo Motinos katedros. Tris ir padarė.

„Čia yra Reimso Dievo Motinos katedra – skulptūrų begalė, o viršuje – karalių statulos. O čia – dabar restauruota Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Ją aplankėme dar prieš gaisrą. Kai ateini kaip lankytojas, matai tik iš priekio, fasadą, todėl net neįsivaizdavau, kad jos tokia didybė, juk neapeini aplinkui ir iš viršaus nematai. O kai yra tikras modelis, koks gražumėlis!“

Trečioji – Šartro Dievo Motinos katedra. „Matote, kiek visokiausių piliastrų, bokštai, bokšteliai! Ir kaip tie žmonės viską padarydavo, juk kranų, elektros nebuvo?“ – nusistebi.

Susižavėjimą kelia ir Šv. Petro bazilika Vatikane. Maketas susimontuoja iš trijų dalių ir su visa aikšte siekia 1 metrą 60 centimetrų.

„Su žmona buvome Šv. Petro bazilikoje Vatikane – kai įeini, žmogelis pasidarai toks mažutis, pats nežinai, kur čia papuolei! Čia yra 360 kolonų. Keturios kolonų eilės, kiek man reikėjo pridaryti, siaubas!“

„Statant“ Krokuvos Švč. Mergelės Marijos baziliką, R. Minkui labai patiko priekinio fasado konstruktyvas – tarsi koplytėlė. „Karūna kokia ant viršaus ištaisyta! Iš šonų, matote, kokia didybė, kokia galybė! Paskutinę, kurią padariau, Švento Vito katedra Prahoje, ją statė 600 metų. Įsivaizduojate – 600 metų! Ji sudegė, statė vėl, perprojektavo, vėl statė ir statė, ir vis tiek savo tikslą pasiekė.“

Neseniai padaryta spalvinga Šv. Aleksandro Nevskio katedra Lodzėje, Lenkijoje. Ir laipteliai, ir langų nišos, ir kolonos – viskas kaip turi būti. Arba, kaip sako R. Minkus, kitaip ir būti negali.

Bet tokiam darbui reikia neįsivaizduojamos kantrybės? „Kai pradedi dirbti, turi nesinervinti, kitaip nusišausi“, – juokiasi tautodailininkas.

Labai graži ir Šv. Stepono bazilika Budapešte. R. Minkus atkreipia dėmesį į varpus, fasadą, centrinį kupolą, balkonėlius. Visas detales teko sukomponuoti milimetro tikslumu.

„Šv. Pauliaus katedra Londone taip pat labai seniai statyta. Kolonų, kolonų! Kol susigaudžiau, kaip čia išspręsti! Turi ramiai kaip begemotas iš animacinio filmo dirbti“, – vaizdingai pasakoja R. Minkus.

Labai įdomi kūrėjui ir Niujorke tarp dangoraižių stovinti Šv. Patriko katedra. Vis kitokia iš skirtingų pusių atrodo Santjago de Kompostela katedra, į kurią keliauja piligrimai. O kur dar Milano katedra!

R. Minkaus žmonai Zitai patinka ne tik katalikų bažnyčios, bet ir Azijos architektūra. Taip kolekciją papildė Japonijos, Kambodžos šventyklos.

Iš kolekcijos išsiskiria Kristaus Atsimainymo cerkvė, stovinti Karelijos Kiži saloje, pastatyta be jokios vinies, o visi jos kupolai – iš skiedrų.

Kolekcijoje yra ir dvi pilys – Noišvanšteino Vokietijoje ir Trakų pilis.

Aukščiausios prabos darbas

Dabar tautodailininkas montuoja Ispanijoje stovinčią Saragosos Dievo Motinos stulpo baziliką. Kol kas ant stalo – trečdalis modelio, o maišeliuose – daugybė dekoro detalių. Triūso dar likę porai mėnesių. Ant viršaus montuosis varpinė, o dar ir ne vienas kryžius. Kryžius kala iš metalo, paskui nudažo. Suskaičiuoja – iš viso jau teko jų padaryti apie 360.

Dar vienas būsimas projektas – Šv. Elžbietos katedra Slovakijoje, Košice. Irgi „pasiutiškai graži“, iš kelių tūkstančių detalių.

Prie stalo bute R. Minkus modelius tik surinkinėja, kitus darbus atlieka dirbtuvėse, nes reikia ir pjauti, ir šlifuoti.

O pradeda darbuotis nuo ankstaus ryto. Kai nubunda apie penktą – vartosi, rūpi, smegenys jau ragina dirbti.

„Džiaugiuosi: anksčiau, būdavo, atsikeli ir reikia eiti į darbą, o dabar darbo vieta čia, – juokiasi. – Kai turi užsiėmimą, visai kitas gyvenimas, džiaugiesi, tikslas yra.“

Kas netilpo bute, galima pamatyti kolekcijos albumuose. Modelius nuotraukose įvairiais rakursais įamžino žentas.

„Aš ir pats galvoju, kaip tiek padirbau, – keliaujant jau puslapiais, įvertina R. Minkus. – Kol nepradėjau daryti, neįsivaizdavau, kad pasaulyje yra tokių stebuklų. Ar yra dar kažkam pastatyta tiek šventovių – nėra. Vadinasi, yra kažkas, ko mes nesuprantame ir nesuvokiame. Tik kai pradedi mąstyti, žiūrėti, atsibundi, galvoji, gal aš klydau, Dievas yra, be Dievo nieko čia nebūtų.“

Bažnyčios, sako tautodailininkas, yra Dievo namai, todėl reikia dirbti labai atsakingai, viskas turi būti aukščiausios prabos.

Žmoną Zitą, keturis dešimtmečius dirbusią ligoninėje medicinos mikrobiologe, vyras vadina Angelu sargu.

„Būčiau dar daugiau padaręs, bet man truputį stabdį įjungė – žmona sako, kad reikia ir sveikatos žiūrėti.“

„Papasakok, kaip sakei, dirbu, jaučiu, kad prakaitas bėga“, – juokdamasi sufleruoja žmona Zita.

„Iš pat pradžių būdavo: nesupranti, o nori padaryti, kad būtų gerai, tad šlapias būdavau. Dabar jau įdirbis yra. Kiekvieną detalę žinau, kaip, kas, kur.“

Kol kas vienintelė R. Minkaus architektūros šedevrų paroda „Katedros, bazilikos, bažnyčios ir šventovės“ pernai buvo eksponuojama Jurbarke, Vinco Grybo memorialiniame muziejuje. Per keturis mėnesius ją aplankė 3 800 lankytojų. Nors buvo planuota parodą eksponuoti du mėnesius, dėl didelio susidomėjimo laikas padvigubintas. Ne vienas lankytojas negalėjo patikėti, kad tai – vieno žmogaus darbas.

Didelis tautodailininko noras – eksponuoti darbus Šiauliuose, kad kuo daugiau žmonių galėtų „pakeliauti“, neišvykdami toli iš namų.

„Juk kelionėms ir pinigų reikia, ir taip neįmanoma visko pamatyti, o čia – šešiasdešimt vienoje vietoje“, – sako R. Minkus. Ir pasvajoja apie nuolatinę vietą kolekcijai, kad žmonės galėtų pasidžiaugti.

Nemoka tik groti ir megzti

R. Minkus Šiauliuose – jau daugiau nei 60 metų. Ilgai dirbo Šiaulių pieno kombinate. Pradėjęs nuo eilinio elektriko, paskutinius daugiau nei 10 metų buvo energomechaninio ir statybos remonto baro viršininkas. Kai kombinatas bankrutavo, teko su viskuo atsisveikinti. Netekus darbo, atėjo sunkus laikotarpis. Pradėjo gaminti baldus.

„Kiek baldų padaryta – į areną nesutalpinsi. Viskas namie – šviestuvai, baldai, laikrodžiai, remontas – viskas mano padaryta, nieko nesu samdęs. Labai patiko ir automobilizmas, už paskyrą gautas žigulis ištarnavo daugiau nei 40 metų, treji metai, kaip pardavėme, nebuvo varytas į servisą, viską pats dariau ir dar kaimynams padėdavau.“

Žmona patvirtina – niekada neteko samdyti nei elektriko, nei santechniko, visus remonto darbus atliko vyras.

R. Minkus pajuokauja, kad nemoka tik groti ir megzti. Bet chore dainavo.

Iš ko paveldėtos auksinės rankos? „Tėvas mėgėjas, darydavo visokias špokinyčias, ratai, vežėčios nudažyti, net tvorą, kai gyvuliams tverdavo, žieves nuskusdavo, kad blizgėtų. Mokslų nebuvo baigęs, bet norėjo paveikslus piešti. O mama vąšeliu prinėrusi įvairiausių ornamentų. Tokie genai turbūt.“

Prisimena: kai mokėsi Jonelaičių (Šiaulių r.) aštuonmetėje mokykloje, piešdavo, apipavidalindavo sienlaikraščius, raštus, darydavo modelius mokyklos parodoms. Kurti, konstruoti, meistrauti mėgo nuo mažumės.

Prisiminimas veja prisiminimą. Iki šiol akyse stovi Bubių parduotuvėje pamatytas konstruktorius, kainavęs 6 rublius. Kaip nusipirkti?

„Prašiau tėvo. Tėvas sako, neturiu pinigų, ką nori, tą daryk. Paskui davė keturis rublius, dar du rublius pasiskolinau iš dėdės. Ir moviau tuoj pat į Bubius! Konstruktorius buvo techniškai gerai padarytas, daug detalių, iš jų galėjai daug sukonstruoti, albume buvo apie 30 modelių – traktorių, mašinų, kranų, kombainų!“

Kadangi berniukas nuolat ką nors konstruodavo, tėvukas pabardavo: „Tas meistras neduoda man ramybės, dirba ir dirba!“

Dar vienas visam gyvenimui įstrigęs „meninis“ nutikimas šiandien kelia juoką.

„Mano vyriausias brolis dirbo dailininku-apipavidalintoju. Kai mokiausi pradinėje mokykloje, paėmiau dažų iš brolio ir tokias gražias papūgas nupiešiau, snapai tokie! Buvo kažkoks mokyklos vakarėlis, pareinu, žiūriu ir nebepažįstu papūgų. Tėvukas paėmęs ir snapus padidinęs. Tie snapai gavosi dvigubi! Kad būtumėte matę, vos infarkto negavau. Nebežinojau, kaip bepykti! Klausiu, kodėl taip padarei?! Sako, kad per maži buvo!“

Į Tautodailininkų sąjungą R. Minkus įstojo apie 1971–1972 metus. Specializacija – metalas ir juvelyrika, darė gintaro papuošalus, žvakides, prizus sportininkams, muzikantams. Gailisi, kad darbų tuomet nenufotografavo, tad kūriniai liko tik atmintyje, o parodyti negali.

Ir dabar kartais išgirsta: kam tas bažnyčias laikai, parduok! „Pakabinsiu kupiūras po 100 eurų ant sienos, kokį man džiaugsmą teiks?“ – atsako R. Minkus.

Visgi kartą dalyvavo blusų turguje prie Šiaulių arenos: akimirksniu atsiradęs pirkėjas įsigijo visus tris bažnyčių maketus. Tautodailininkas prisipažįsta, kad iki šiol šiek tiek gaila iškeliavusių kūrinių...

Bet nusiminti nėra dėl ko – netrukus vėl sės prie stalo ir tęs bažnyčios „statybą“.

„Viską padaro noras – jei nori, viską gali“, – patikina R. Minkus.

O žmona papildo: turėti mėgstamą užsiėmimą yra didžiausia sveikatos ir ilgaamžiškumo garantija.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.