Teismas įpareigojo FNTT iš naujo įvertinti Ukrainos bendrovės prašymą dėl trąšų tranzito per Lietuvos teritoriją

FNTT atsisakė išduoti leidimą įvežti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje karbamido ir amonio mišinį (KAS), kurio gamintojas yra Baltarusijos įmonė „Grodno Azot“, motyvuodama tuo, kad toks prekių gabenimas pažeistų tarptautines sankcijas. Sprendimas buvo grindžiamas 2006 m. gegužės 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 765/2006 dėl ribojamųjų priemonių, taikomų atsižvelgiant į situaciją Baltarusijoje bei šios valstybės įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą (Reglamentas). Tarnyba nurodė, kad leidimo neišdavimas susijęs su galimu sankcionuotos įmonės „Grodno Azot“ naudos gavimu už trąšų pardavimą.

Pareiškėja teigė, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms bei Europos Sąjungos teisės aktams. Paaiškino, kad ginčo trąšos priklauso jai nuosavybės teise, nes jos įsigytos iš Ukrainos bendrovės „Belfert Ukraine“ dar iki Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą pradžios. Prekės buvo visiškai apmokėtos, o bendrovė „Grodno Azot“ sandoryje nedalyvauja ir neturi jokios galimybės disponuoti prekėmis ar iš jų gauti naudą. Taigi, pasak pareiškėjos, nėra pagrindo taikyti Reglamente nustatytas ribojamąsias priemones, nes neįvyksta nei tiesioginis, nei netiesioginis sankcionuoto subjekto praturtėjimas. Priešingai,  draudimas gabenti trąšas sudaro sąlygas būtent šiam subjektui gauti papildomos naudos, nes jis galėtų pasilikti ir trąšas, ir jau gautas lėšas, be to, tai apribotų pareiškėjos teisę į nuosavybę ir teisėtą ūkinę veiklą bei sukeltų didelių finansinių nuostolių.

Pareiškėja taip pat akcentavo, kad šios trąšos skirtos ne Europos Sąjungos rinkai, bet Ukrainos žemės ūkiui. Vežimas vyksta tik tranzitu per Lietuvos teritoriją, o Reglamentas nėra taikomas Ukrainos subjektams.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, konstatavo, kad Tarnybos sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas, jame neatskleista, kokiais įrodymais remtasi darant išvadas apie įmonės „Grodno Azot“ naudą. Nebuvo įvertinta nei faktinė prekių nuosavybės situacija, nei tai, kad leidimo neišdavimas iš esmės sudaro galimybę sankcionuotam subjektui gauti papildomos naudos. Taip pareiškėjos teisės buvo nepagrįstai apribotos, o individualus administracinis aktas neatitiko teisėtumo, proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principų.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nusprendė, kad Tarnyba privalo iš naujo įvertinti pareiškėjos prašymą ir priimti sprendimą, kuris būtų pagrįstas objektyviais faktais, teisės normomis ir atitiktų teisės aktų keliamus reikalavimus.

Pareiškėja taip pat prašė teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo dėl Reglamento nuostatų aiškinimo, tačiau teismas šį prašymą atmetė, konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje nekyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo.

Šis teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka.

Regionų administracinio teismo informacija