Tekstilė tapo šarvais nuo skausmo

Lotynų Amerika nuo mūsų nutolusi tūkstančius kilometrų, ją žinome kaip egzotiškojo tango gimtinę. O šią vasarą Lietuvoje viešėjusi tekstilininkė iš Buenos Airių Luciana MARRONE rado šalių panašumų. Ji tikina, kad moterys ir čia, ir ten labai panašios – mėgsta puoštis, gražinti artimuosius ir aplinką, domisi rankdarbių tradicijomis. Eglė Leonovienė Seminaras tarp gėlių „Didžiausias argentiniečių ir lietuvių skirtumas – temperamentas. Argentinietės guvios, daug ir emocingai kalba – kant­riai kurį laiką patylėti joms sunku, todėl norėdama vesti užsiėmimus dažnai turiu raminti šį turgų. O lietuvės maloniai nustebino ramybe, santūrumu, mokėjimu išklausyti – nė karto nereikėjo jų tildyti“, – šypsosi Luciana, žinoma ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir Europoje natūraliojo dažymo specialistė, VDU Kauno botanikos sodo rožyne pristačiusi unikalią kontaktinio dažymo techniką. Į seminarą po atviru dangumi susirinkusios moterys išgirdo apie tekstilės dažymo augalais ypatumus, iš botanikos sode augančių ir dažyti tinkamų augalų žiedų, lapų ant atsineštų natūralių pluoštų audinių dėliojo ornamentus, lankstė, suko audinius ant vamzdžių, kaitino vandenyje ar tik garino ir su virpuliu porą valandų laukė rezultato. Darbams tekstilininkė dažnai naudoja svogūnų lukštus, sod­ria ruda spalva dažančius eukalipto lapus ir graikinius riešutus, geltona – greviliją, geltona ir oranžine – kiparisą, maloniai žaliai rudą ir skirtingus šios spalvos atspalvius skleidžia paragvajinis bugienis, o daugiausia atspalvių (nuo švelniai rausvos iki sodrios juodos) leidžia išgauti košenilio vabalai. „Košenilio vabalai man padėjo žengti pirmus žingsnius tekstilės pasaulyje: jų stiklainį gavau dovanų ir galėjau praplėsti savo mokslinius tyrinėjimus, – sako L. Marrone ir atkreipia dėmesį, kad dažyti tinka tik ryškiai raudoną pigmentą karminą išskiriančios šių besparnių vabalų patelės. – Argentinoje šių vabalų nėra, jie renkami Čilėje – gyvena ant kai kurių rūšių kaktusų. Kilogramas košenilio kainuoja apie du šimtus eurų.“ Pasak L. Marronės, natūralusis kontaktinis dažymo būdas žavi, nes niekada nežinai, kokio rezultato laukti: jį lemia pluoštas, augalai, kandiklis ar jų mišinys, vandens ar garų temperatūra, net oras ir nuotaika. Moksliukės prigimtis Į Lietuvą L. Marronę pakvietė kaunietė tekstilininkė, fotografė, šokėja Viltė Kazlauskaitė. Lietuvė ir argentinietė tekstilės gerbėjos susipažino per feisbuką, Viltė net penkis kartus buvo nuvykusi į Argentiną, vedė seminarus apie tekstilę, pristatė savo knygą „Veltinis“ ir vis kvietė Lucianą atvykti pasisvečiuoti, surengti mokymus. „Malaizija, Ispanija, Italija, Prancūzija, Ekvadoras, Meksika, JAV, Brazilija, Urugvajus, Čilė – aplankiau nemažai pasaulio šalių, tačiau taip toli į šiaurę niekada nebuvau nuvykusi. Lietuvą įsivaizdavau kaip žvarbų kraštą, kur labai daug sniego. Atvykus mane ištiko šokas: kokia graži ir žalia jūsų šalis, tiek daug įvairių, man nežinomų augalų – suku ratus po pievą ir vis parsinešu kokį dar nematytą žolyną. Čia be galo daug mokslinės medžiagos mano eksperimentams, galėčiau dirbti metų metus. Ne, Lietuvoje nepasiliksiu – myliu Argentiną“, – išgirdusi pasiūlymą pasilikti Lietuvoje juokiasi Luciana ir ragina išskleisti jos dažytus audinius. Šilkas, vilna, mišrus pluoštas, austas ir trikotažinis audiniai, kontrastingos spalvos, pavienių lapų „portretai“ ir iš įvairių žolynų sudėlioti ornamentai – kiekviena skiautė vis kitokia, tikras lobis dizaineriui. Neišskiriamos. Nors gyvena ne kartu ir matosi ne taip dažnai, kaip norėtų, mama Silvia Di Marco – geriausia Lucianos draugė, įkvėpėja ir pagalbininkė per seminarus. „Galėčiau užsidirbti, tačiau širdis neleidžia išsiskirti nė su viena skiautele, todėl margintais audiniais neprekiauju, – tikina viešnia. – Tiesa, esu vieną atraižą pardavusi studentei iš Čilės. Ji taip įkyriai prašė, kad neapsikenčiau, pasakiau, mano nuomone, milžinišką sumą, o ji sutiko – teko parduoti. Savo sesei Paulai audinius dovanoju – jai atsakyti negaliu. Iš mano numargintų atraižų ji pasisiuva nuostabius drabužius ir prieš visus puikuojasi. Paulai patinka išsiskirti iš minios, aš kitokia – iš prigimties esu moksliukė. Mokykloje man sekėsi fizika, chemija, matematika, patiko analizuoti, gilintis į esmę.“ L. Marronę, kelių Argentinos aukštųjų mokyklų studentams dėstančią tekstilę, žavi audinių dažymo augaliniais dažais techninė pusė. Studentai laikosi kitos nuomonės. „Kai man kas nors nepavyksta ir konstatuoju, kad tai klaida, jie man atkerta, jog tai – menas“, – juokiasi Luciana. Prikėlė seną tradiciją Tekstilininkų ir besidominčiųjų natūraliuoju dažymu pasaulyje L. Marrone gerai žinoma. Ji išanalizavo trijų šimtų Argentinoje paplitusių augalų dažomąsias savybes, parašė tris knygas, o dabar pluša dar prie dviejų – apie ekologinius spaudus ant popieriaus ir dažymą ant kaprizingosios medvilnės, nuolat dalyvauja tekstilės kongresuose, organizuoja kontaktinio dažymo seminarus ne tik gimtinėje, bet ir užsienyje. Natūraliuoju kontaktiniu dažymu L. Marrone susidomėjo prieš 14 metų, nors šį potraukį atrado dar vaikystėje. Baigusi vidurinę mokyklą mergina galvojo studijuoti tekstilės dizainą, tačiau tokios specialybės nebuvo, todėl pasirinko pramoninio dizaino studijas. Deja, pramoninė mada Lucianai pasirodė neįdomi, tad ji dar kartą baigė universitetą – šį sykį gilinosi į tekstilės technikas. Esminiu posūkiu argentinietės gyvenime tapo konkursas, skirtas vilnai – jos kelias nuo avies iki skirtingo pritaikymo. Mergina atliko sudėtingą darbą: išanalizavo visų Argentinoje auginamų veislių avių vilnos ypatumus ir sukūrė drabužių kolekciją. Jai panaudojo pačios augaliniais dažais dažytus audinius. „Norėjau padaryti ką nors išskirtinio. Idėja gimė, kai kartą atsitiktinai patryniau augalus tarp rankų – jie jas nudažė, – pasakoja L. Marrone. – Seniau Argentinoje gyvenę indėnai žinojo daug įvairių tekstilės dažymų būdų, skirtingoms spalvoms išgauti naudojo konkrečius augalus. Deja, žinių apie natūraliojo dažymo tradicijas mūsų šalis nėra išsaugojusi, o pavieniai žmonės, dar bent kiek apie tai išmanantys, ne itin noriai dalijasi savo žiniomis – tai patyriau rinkdama informaciją savo darbui. Man pasirodė svarbu prikelti tradicijas, juolab kad pasaulyje sparčiai populiarėjantis ekologiš­kas gyvenimo būdas pamažu sklinda ir po Argentiną. Tiesa, lėtai, nes mūsų šalies ekonominė situacija labai prasta.“ Prieš gerą dešimtmetį tęsti darbą šioje srityje buvo sudėtinga: šia tema Argentinoje nebuvo nei knygų, nei straipsnių. Jokios informacijos Luciana nerado ir internete, todėl labai apsidžiaugė sužinojusi apie tekstilės kongresą Prancūzijoje. Čia nuvykusi ji pirmą kartą išgirdo apie natūraliojo kontaktinio dažymo techniką naudojant sojų pieną, o grįžusi namo ją ištobulino ir lig šiol nenustoja eksperimentuoti. Tekstilininkė dažniausiai dažo šilką ir vilną – šie pluoštai dažams imliausi. Audinį ji sudrėkina vandeniu, o dekoruoti naudojamus lapus, gėlių žiedus – pamirko pasirinktame kandiklyje. Audinį Luciana apsuka ant maždaug 10–15 cm skersmens metalinio vamzdžio nuopjovos – ji turi tilpti į puodą ar kibirą su vandeniu. Jei audinys platus, sulanksto jį ir tada apsuka. Paskutinis sluoksnis – maistinė plėvelė. Ją tvirtai apriša, o tada šį „vyniotinį“ įkiša į puodą su karštu vandeniu ar dažais ir kaitina ant lėtos ugnies dvi valandas. Beje, kaitinti vandenyje nėra būtina – augalai šių pluoštų audinius nudažo ir veikiami karštų garų. Į spintą. Nuostabiomis spalvomis ir augalų ornamentais ištapytų audinių argentinietė tekstilininkė Luciana Marrone neparduoda net gundoma didelėmis sumomis – norite, išmokys. Sutaupė kelionei su mama Tekstilininke-mokslininke save vadinanti jauna moteris džiaugiasi, kad susidomėjimas natūraliais dažymo būdais Argentinoje populiarėja, o ji nieko neslėpdama noriai dalijasi savo patirtimi, žiniomis ir atradimais. Lucianai netrūksta tekstilės specialybės studentų, jos 3–4 mėnesių paskaitų kursą renkasi ekologiją studijuojantis jaunimas. Ji mielai padeda jauniems ir jau žinomiems dizaineriams bei menininkams, organizuoja kursus darbščioms moterims, kurioms smagu pačioms pasidaryti ką nors gražaus. Itin daug malonių emocijų L. Marrone patiria dirbdama su vaikais vienoje iš Buenos Airių mokyklų. Su šios ugdymo įstaigos chemijos mokytoja ji turi nemažą grupę pradinukų, su kuriais mokyklos teritorijoje įkūrė dažančių augalų sodelį, jį prižiūri, tyrinėja, kurie augalai kokia spalva dažo, vaikai atlieka įvairias užduotis ir su šalia jų namų vešančiais augalais. Luciana prisipažįsta, kad pedagoginį talentą ji neabejotinai paveldėjo iš mamos, kuri viena nuo mažumės augino ją ir sesę, nes tėvas paliko šeimą. Lucianos mama didelę gyvenimo dalį dirbo mokytoja, o dabar ant Atlanto vandenyno kranto esančiame Arenas Verdes miestelyje iš valstybės nuomoja žemę, ten turi restoraną ir stovyklavietę. „Ten dažnai vedu seminarus. Mamos dėka supratau, kad norint ką nors pasiekti reikia daug ir uoliai mokytis, bandyti įvairius kelius. Apie tai kalbu ir vaikams mokykloje, ir studentams. Nuo šiol jiems galėsiu papasakoti, kaip įgyvendinau savo svajonę atvykti į Lietuvą, ir ne viena, o su mama“, – sako Luciana, kuriai teko gerokai padirbėti, kad sutaupytų nepigiems lėktuvo bilietams. Neišsipildžiusių svajonių nepameta Jauna, energijos nestokojanti moteris neslėpdama išpažįsta skaudžiausias paslaptis: „Tekstilė – visas mano gyvenimas. Į mokslinius tyrinėjimus panirau sužinojusi, kad vargu ar kada galėsiu turėti vaikų. Mane palaikė ir artimieji, ir gyvenimo draugas, su kuriuo jau seniai esame kartu, tačiau tekstilė tapo mano šarvais nuo skausmo, prikėlė gyventi.“ Jai smagu, kad draugas ne priekaištauja, o džiaugiasi, jog mylima moteris užsiima mėgstama veikla. Pora turi nedidelį namą, kuriame yra ir tekstilininkės studija, tačiau anksčiau gyveno ankštame dviejų kambarių butelyje. Kad papildomai užsidirbtų, Luciana organizuodavo tekstilės dažymo kursus savo namų svetainėje, o vyras turėdavo glaustis miegamajame. „Mano draugas dažnai juokauja: nors esu muzikantas, galiu būti tekstilininku ir vietoj tavęs vesti mokymus: viską, ką pasakojai per kursus, moku mintinai, – juokiasi L. Marrone. – Jei paklaustumėte, kokią kitą profesiją rinkčiausi, atsakyčiau, jog būčiau mokytoja kaip mama. O didžiausia mano svajonė – būti tekstile užsiimančia mama. Tikiuosi, ji išsipildys.“ Viltės Kazlauskaitės nuotraukos