Kaip seniai gyvenate šioje vietoje, kaip kūrėtės? Pažvelgus į ant kalniuko stovintį namą, atrodo, kad pati gamta pasiūlė įdomių sprendimų...
Namus visą gyvenimą kūrė Tėveliai, dabar jų darbą tęsiu aš. O išskirtinį sklypo reljefą kaip dovaną paliko, matyt, ledynai.
Kraštovaizdis toks, kad sunkoka suprasti, sodybos sklypas didelis ar mažas – jame viskas taip apgalvotai sukomponuota! Atskleiskite savo kiemo idėją?
Sklypas 9 arų. Jei ne visada pavyktų pakeliauti, norėjau sodyboje matyti įvairių pasaulio kraštų atspindžių. Būtinai turėjo atsirasti tvenkinukas – jis ne tik mane gaivina ir leidžia pasigrožėti lietaus, saulės, mėnulio ir žvaigždžių atspindžiais, bet ir paukšteliai suskrenda atsigerti, nusiprausti, katinai atslenka žuvelių pažvejoti, šuniukai braidyti.
Augalai aplink tvenkinuką daug vešlesni nei visame sode, linksta šakomis prie vandens.
Papasakokite, kokiais augalais gėritės ankstyvą pavasarį, kas džiugina vasarą, kas širdį glosto rudenį, kas teikia ramybę žiemą?
seniausių laikų, kai dar buvo gyvi mano tėveliai, išlikusios pavasarį žydi plukės. Kasmet aikčioju žvelgdama į nuostabų vaismedžių žydėjimą... O koks tulpių žydėjimas! Kaip jos pažadina pavasarį, galutinai išsklaido žiemos sąstingį.
Po tulpių, rodos, niekas taip nebežydės, bet štai, šauna į dangų irisų strėlės, kvepiantys bijūnų kamuoliai, prasideda raganių vingrybės, skleidžiasi svajokliai sinavadų žiedai. O visokie žemieji šliaužiantys augalėliai lenktyniauja, kuris pirmiau ir gražiau sužydės.
Prie šio margumyno sode smagu pasidžiaugti kabančiuose vazonuose žydinčiomis vasarinėmis gėlėmis. Sode draugauja vaismedžiai su spygliuočiais medžiais. Matau, kaip jie draugiškai dalijasi vieta. Viena Rojaus obelėlė stovi apsikabinusi su kadagiu. Mažas skiepytas berželis pasėjo du didelius kamienais susikabinusius vaikus, sodo gale jau ir mažasis beržynas yra, apie kurį svajojau.
Gėlės auga kartu su daržovėmis besikalbėdamos.
Koks metų laikas Jums pats mieliausias?
Visi metų laikai nuostabūs. Pro didelį verandos langą bet kokiu oru grožiuosi sodu. Praėjusią žiemą į prūdelį atskrisdavo pilkasis garnys. Žiūrėdavom vienas į kitą, lyg nebebijojo. Tik pavasarį supratau, kad prakirtęs ledą, nemažai sužvejojo raudonų žuvyčių.
Žinau, kad pavasaris Jūsų kieme prasideda poezijos eilėmis. Juk klausytis ir skaityti poeziją pavasario žiedų ir aromatų apsupty ne tas pats, kaip salėje...
Taip, esu Kėdainių literatų klubo „Varsna“ narė. Džiaugiuosi, kad mieliems kolegoms gera mano „džiunglėse“. Nemažai bičiulių muzikuoja, aš groju gitara, tad neretai ir dainuojame.
Kokių netradicinių, išskirtinių augalų turite?
Į Lietuvą begalė augalų sukeliavo iš viso pasaulio, jau turbūt niekas nebestebina. Gal vandens lelijos – jos tokios romantiškos, paslaptingos.
Savo feisbuko paskyroje esate rašiusi apie persikų medį, itin derlingą buvusį. Kiek jam metų? Ar jam nekenkia vėlyvos pavasario šalnos? Verdate gardžią persikų uogienę, kuria vaišinate savo svečius. Gal išduosite receptą?
Užauginau jau antrą persikų medį. Pirmasis gyveno apie 10 metų, sako, jie trumpaamžiai. Rožiniais žiedais paržysta pats pirmasis visame sode – gražuolis. Vaisių būna daug, nors nedideli, bet labai skanūs.
Virdama persikų uogienę nededu cukraus, užtat kartais įdedu šilkmedžio uogų. Skanumėlis!
Gal pasidalintumėt dar kokiu savo firminiu receptu, ką gaminate iš sodo gėrybių?
Gamindama labai mėgstu improvizuoti. Kas tuo metu užauga, iš to ir gaminu. Stengiuosi nenaudoti cukraus, acto – šie ingredientai ne itin sveiki.
Ar turite vietos ir daržovėms?
Turiu mažą šiltnamiuką, kuriam jau per daug pavėsio suteikia mano „miškas“, gal kiek per daug ištįsę ten auga pomidorai, paprikos, agurkai.
Užsiminėte, kad tvenkinys Jums – tikra ramybės oazė. Kas jame gyvena?
Kol garnys neišgaudė, jame gyveno raudoni karosiukai, dabar liko tik paprastieji. Matyt, jie gudresni, nelenda garniui į snapą. Paukšteliai turbūt ant savo kojyčių iš pasmilgio (netoli teka Smilgos upelis) atneša vandens augalų sėklyčių, tai ir dygsta visokie augaliukai. Kartais naktį ateina ūdra pažvejoti. Visa gamta mus globoja, saugo mūsų ramybę, o lietaus lašai ant vandens paviršiaus – ypač. Fontanėlio purslai gelbėja ir augalus, ir žmones per karštį. Ant lelijų labai mėgsta suptis laumžirgiai.
Manau, kad kūrybai, muzikavimui, originaliems mezginių raštams ar dar kažkam Jus įkvepia gamta, kurią sukūrėte savomis rankomis ir matoma tiesiog pro langus ar pravėrus duris. Kuris kampelis mieliausias?
Taip, visur gamta ir viskas iš jos, nesinori kurti spalvomis, kurios nesilietų į harmoniją. Taip ir garsai muzikoje. Truputį piešiu, truputį eiliuoju, mezgu – mūsų senoviniais margais raštais.
Ar mėgstate panaktinėti, iš savo sodybos stebėti nekasdieniškus gamtos reiškinius?
Šiltomis naktimis mielai pasėdžiu kieme – kokie ten aukštybėse žvaigždžių ir palydovų keliai, kaip ten verda gyvenimas! Gera sode prisėsti ir anksti ryte, tuo metu viskas stipriau kvepia, tvyro maloni drėgmė, sklinda paukščių prabudimo giesmės.
Jūsų aplinką galima apibūdinti vienu žodžiu – meniška. Kas ją padėjo kurti, kas įkvėpė? Juk čia dera akmuo, vanduo ir augalai... ir dar sakyčiau – gamtą mylintis žmogus...
Pasaulį mylėti išmokė Tėveliai, padeda grožėtis vaikai ir draugai. Stengtis jausti gamtą, dalintis su ja jausmais, rūpesčiais yra didelis malonumas. Visko turime, tik neskubėkime praeiti pro šalį, mylėkime tai, ką mums davė pati gamta.
„Rasų“ informacija
Laimos ŽILYTĖS nuotraukos